2009-tųjų išvakarėse

O tose išvakarėse nieko ypatingo nevyksta. Nors ir pačios išvakarės formaliai tik ryt, bet ryt vakare išvažiuoju, taigi tikriausiai nebus laiko rašinėt.
Pirmą kartą dėl Naujų nakties esu visiškai rami, niekuo pati nesirūpinu(na, gal tik labai truputį) ir net nesistengiu to daryti. Gal išmokau vertinti kiekvieną dieną, o gal tiesiog šiaip. Žinau, jog bus įdomus vakaras, kupinas nuotykių ir atradimų. Žinau, kad būsiu saugi, stebėsiu taip mėgstamą fejerverkų lietų, o atsidžiaugusi sveikinsiu šeimą ir draugus. Žinau, jog ateinantys metai bus ne mažiau svarbūs nei šie, tik gal kitoj srity. Žinau... Nežinau, bet tikiu. Viskas bus gerai ir tik į gerą.

Trumpai apie sapnus

Neįtikėtina, kaip veikia Raudonieji Drakonai ir detektyvai! Jau antrą naktį sapnuoju, kaip aiškinuosi paslaptis ir didvyriškai kaunuosi su blogiečiais. Vakarykščio ir šios nakties sapnų skirtumas tik tas, kad šiąnakt mano super stebuklingos galios dingo ir pabudau ne nugalėtoja, o skausmingai prisiplojusi prie asfalto iškart po to, kai mylimo ir gerbiamo Žemaičių namo ketvirtam aukšte mane vijosi toks didelis didelis, piktas ir baisus.


Ką gi, svarbu, kad pabudau!

Burtai Kūčių vakarą

Metai baigiasi ir štai išaušta stebuklų diena. Apmąstau praėjusius metus, svajoju, ką veiksiu ir kur būsiu kitąmet. Taip smalsu, kas manęs laukia! Nejučia prisimenu senolių pasakojimus ir vaikystės tradicijas, plačiai knygose aprašomas: Kūčių vakarą - stebuklų laiką - įmanoma itin tiksliai išsiburti ateitį!

Iš kurios pusės šunys loja?
Kūčių naktį reikia išeiti į kiemą ir paklausyti iš kurios pusės šunys loja. Iš kurios pusės išgirsit pirma - tai reikš kad jūsų busimas vyras / žmona bus kilęs iš to krašto. jeigu neloja - gal tais metais dar nesutiksit savo antros pusės. (itin naudinga man, mat Kūčias sutiksiu pas močiutę kaime, o ten - net trys šunys! O pas kaimynus dar kiek...)

Ar ilgas bus gyvenimas?
Kūčių vakarą po staltiese reikia padėti pluoštą šieno. Kiekvienas šeimos narys traukia po vieną. Kuo ilgesnis šiaudas, tuo gyvenimas bus ilgesnis. (aš tai darydavau vaikystėje!)

Ar šiais metais susirasi mylimajį?
Kūčių vakarą merginos pasiima saują kučiukų ir skaičiuoja. Jei lyginis skaičius - taip, šiais metais susirasi mylimąjį, jei nelyginis - deja teks laukti kitų Kūčių. Burta reikia naudoti tik per Kūčias. Tuos kučiukus po būrimo reikia suvalgyti.

Malkų glėbys
Kūčių vakarą į namus atneši glėbį malkų. Jei porinis skaičius - ištekėsi ar vesi šiais metais, jei neporinis - vadinasi dar metus liksi netekėjus (nevedęs).

Kokie bus metai?
Kūčių vakarą paimkite 4 mažas lėkštutes ir apverskite. Po viena padėkite saldainį, po kita - raktą, po trečia - trintuką ar parkerį, po ketvirta - centą (monetą). Tada kas nors išmaišo (kad tas, kuriam buriama nematytų) ir kitas renkasi lėkštutę. Jei randa saldainį - daug saldainių valgys, jei raktą - daugiausia sėdės namuose, jei trintuką ar parkerį - tai daug mokysis ar dirbs, o jei centą - tai bus turtingas.

Norit tikėkit, norit - ne, o nuo pabandymo dar niekam ragai neužaugo. Išsipildys burtas ar ne, parodys likimas, tuo tarpu pats procesas gali virsti smagia pramoga, kuri vakarui suteiks dar daugiau žavesio ir paslapties. Aš pabandysiu! Bent vieną tai tikrai. O tu?

Pora pastebėjimų iš filmo, kuris mane pravirkdė Kūčių rytą (nesakau, kad tam įtakos negalėjo turėti nuovargis):
* neskubėk gyventi - džiaukis akimirka.
* šeima.

2008-tuosius apmąstant

Planavau rašyti daug ir plačiai, bet apsigalvojau. Pakaks pasakyti, kad 2008-tieji man buvo permainų metas. Dar iki galo neišsiaiškinau, kurių (teigiamų ar neigiamų) pasikeitimų buvo daugiau, vis dėlto stengiuosi mąstyti pozityviai.

Nors praradau net du brangius žmones
(Vienam jų dar ir šiandien negaliu atleisti, negaliu į tą asmenį net žiūrėti. Liūdna, nes Kalėdos - atleidimo metas, bet tokia realybė. Vis dėlto, tikiuosi, kad išsaugotas žiedas ir prisiminimus sukeliančios vietos padės atleisti, o paskui ir primiršti. Ta kryptimi nebenoriu jokių emocijų.
Kitą žmogų visad prisiminsiu, visad būsiu jam dėkinga. Prisiminsiu rudas akis, kalną pajūryje ir viską viską. Ir man nebus skaudu - tai buvo nuostabu, aš tai išgyvenau ir dėl to esu laiminga),
teigiamų dalykų irgi buvo daug
(darbo patirtis, teisės, šėlionės ir šachmatai ligoninėje, naujai atrasti mokslai ir pomėgiai, naujos pažintys ir nauji draugai, Saulės miestas ir bene gausiausi fejerverkų metai...).

2008-tuosius būtų galima suskirstyti į kelis konkrečius etapus, kurių vieni pilnai pateisintų ir paaiškintų kitus. Ir nors žinau, kad didelę dalį potyrių būtinai pamiršiu, etapai visados liks atminty ir man primins. Primins pavasarį, vasarą ir rudenį, dalį žiemos. Primins tai, kad aš augu.
Augu, keičiuosi, tobulėju.

Testai

1. Imagini VisualDNA - asmenybės testas pagal paveiksliukus.

(apie mane šio testo rezultatai čia)

2. MBTI charakterio testas
3. 41 questions
4. Vandens asmenybės testas
5. Trys psichologiniai asmenybes testai
6. Sumanumo testas
7. IQ testas
8. Testas „Pasitikrinkite, kaip vertinate save“
9. Linksmas testas vairuotojams ir ne tik
10. „Psichologija Tau“ testai

Kai visus juos atlieki, pasidaro bloga. O vis dėlto... įdomu!

JBG (4e) Kalėdos + J.Miltinio mokyklos abiturientų teatro įskaita

Jaučiuosi pavargusi, bet laiminga. Paskutinės dienos prieš atostogas buvo kupinos įvykių tiek mokykloje, tiek ir už jos ribų. Įsimintiniausi - klasės „žiburėlis“ ir Panevėžio Juozo Miltinio mokyklos abiturientų menų įskaita.

Klasės žiburėlio vieta: senasis pastatas, auklėtojos kabinetas.
Laikas: 15:35 (po 7 pamokų)
Tikslas: pasveikinti vieniems kitus.

Ir viskas prasidėjo. Ir valgėm valgėm valgėm, ir grojom, ir šokom. Bučiavom meškiuką ir rašėm palinkėjimus vieni kitiems. Ir dovanėlėm keitėmės. Ir šiaip buvom tokie beprotiškai fantastiškai geri, kad kitą dieną(t.y. šiandien) mūsų pasveikinti atvyko pats Kalėdų senelis!




Juozo Miltinio mokyklos abiturientų menų įskaita.
Vieta: Panevėžio Muzikinis Teatras.
Laikas: 18:00val.
Tikslas: gerai praleisti laiką!

Šokis, dailė, teatras ir muzika suėjo draugėn ir atliko vaidinimą pagal Landsbergio pasaką „Arklio Dominyko meilė“. Istorija tokia: Mažas vaikas negali užmigti, todėl iš palovio išlindę stebuklingi žmogeliukai jam seka pasaką. Pasaką apie arklį Dominyką, kuris pamilo rugiagėlę. Deja, artinasi ruduo - rugiagėlė gali žūti. Kad taip nenutiktų, Dominykas ją sudžiovina ketindamas pavasarį ją vėl pasodinti, ir, ilgėdamasis jos kvapo, išvyksta į Afriką perduoti linkėjimų mylimosios sesėms ir pusseserėms - kitoms rugiagėlėms...

http://www.youtube.com/watch?v=7O2oGt1eG_M
http://www.youtube.com/watch?v=ESe4Job-CkE

Blakės dovana šv. Kalėdų proga.


Ačiū!

Kažkas ne taip. Ar vėl pokštus krečianti sveikata, ar egzaminų nujautimas, ar kasmetinis nerimas prieš šventes... Kažkas ne taip.
O tempas vis didės, o aš dar tiek daug turiu nuveikti. Ir taip neramu. Ir tai net ne moteriška nuojauta, aš tik vaikštau iš kampo į kampą, aš nerandu sau vietos. Net pradėjau galvoti, jog tikra sesė manęs nemyli.
Tai lyg...


O vakar taip džiūgavau apsnigtu kompiuterio ekranu. Ir eglute. Ir Rudolfu.

12mėn 12dieną...

Numerologai nagrinėja skaičių reikšmę. Jų įsitikinimu, kiekvienas skaičius turi įtakos žmonėms ir jų likimui. Ypač daugiareikšmis yra skaičius 12. Susiduriame su juo ir kasdienybėje - diena trunka 12 valandų, metai dalijami į 12 mėnesių, - ir prakilniuose dalykuose: žinome 12 apaštalų ir 12 zodiako žvaigždynų, lemiančių mūsų gyvenimą nuo pat užgimimo. Šiandien gi skaičius 12 irgi buvo lemtingas: 12val 12min dvyliktokai atšventė(tarp kurių buvau ir aš, tortus valgiau, midų gėriau, per smarkrą varvėjo...) savo dvyliktąjį gimtadienį. Valio valio!♥


















http://www.youtube.com/watch?v=l9-F9qOSaYI

Nepasirinkimas nuveda į niekur

Kaip įeiti pro mums skirtus vartus?

Prie Įstatymo vartų stovi durininkas. Ir ateina pas šį durininką sodietis ir prašosi įleidžiamas į Įstatymą. Tačiau durininkas sako negalįs jo dabar įleisti. Sodietis pagalvoja ir klausia, ar galės kada vėliau įeiti. „Galbūt, - atsako durininkas, - tiktai ne dabar“. Kadangi Įstatymo vartai yra atviri kaip visada, o durininkas stovi šalia jų, sodietis pasilenkia dirstelėti pro vartus į vidų. Tai pastebėjęs, durininkas nusijuokia ir sako: „Jeigu taip nekantrauji, pamėgink įeiti vidun, neklausydamas mano draudimo. Tačiau įsidėmėk: aš esu galingas. O juk aš – tik pats žemiausias durininkas. Ten prieš kiekvieną menę stovi durininkai, vienas galingesnis už kitą. Net aš nedrįstu pažvelgt jau į trečią iš jų“. Tokių sunkumų sodietis nesitikėjo, juk Įstatymas turi būti prieinamas kiekvienam ir bet kuriuo metu, galvoja jis, tačiau dabar, atidžiau apžiūrėjęs kailiniuotą durininką, išvydęs jo didelę smailą nosį, jo ilgą retą totorišką barzdą, vis dėlto nusprendžia geriau palaukti, kol gaus leidimą įeiti. Durininkas duoda jam suolelį ir leidžia atsisėsti šalia vartų. Taip sodietis ir sėdi ten dienų dienas, metų metus. Daugel kartų bando gauti leidimą įeiti ir kamuoja durininką savo prašymais. Durininkas dažnai tardo jį, klausinėja apie tėviškę ir daugybę kitų dalykų, tačiau tai tik iš aukšto, vis prabėgomis mesti klausimai, kaip visada klausinėja dideli ponai, o galiausiai vis pakartoja kol kas negalįs sodiečio įleisti. O šis, leisdamasis į kelionę, buvo pasiėmęs aibes visokio turto, tad dabar, norėdamas papirkti durininką, atiduoda jam viską, net pačius brangiausius daiktus. Durininkas, tiesa, viską priima, tačiau visada sako: „Imu tik todėl, kad nepamanytum, jog ko nors nepadarei“. Per tuos daugelį metų sodietis beveik be perstogės stebi durininką. Jis užmiršta kitus durininkus, jam atrodo, kad šitas pirmasis yra vienintelė kliūtis kelyje į Įstatymą. Pirmaisiais metais sodietis garsiai keikia šį nelemtą sutapimą, o vėliau, kai pasensta, tik murma sau panosėje. Jis visai suvaikėja, o kadangi, ilgus metus tyrinėdamas durininką, išmoko pastebėti net blusas ant sargo kailinių apykaklės, tai ir jas prašo padėti jam perkalbėti durininką.
Galų gale sodiečio akys apsiblausia, ir jis nė pats nežino, ar iš tikrųjų sutemo, ar tik akys jį klaidina. Tačiau dabar, tamsoje, jis aiškiai mato spindesį, nepaliaujamai trykštantį pro Įstatymo vartus. Po to jis nebeilgai tegyvena. Prieš mirtį visa sukaupta patirtis pavirsta jo galvoje vienu vieninteliu klausimu, kurio jis iki šiol dar nebuvo davęs durininkui. Jis pamoja šiam, nes stingstantis jo kūnas jau nepajėgia pasikelti. Durininkas turi žemai pasilenkti, nes ūgių skirtumas labai pasikeitė sodiečio nenaudai. „Na, ką gi tu dar nori sužinoti? – klausia durininkas. – Tu nepasotinamas“. – „Juk visi veržiasi į Įstatymą, - sako sodietis. – Tai kodėl per tokią daugybę metų niekas neatėjo paprašyti įleidžiamas?“ Durininkas mato, kad sodietis jau vos gyvas, ir rėkia, kad pasiektų jo silpstančią klausą: „Niekas daugiau negalėjo būti pro čia įleistas, nes šie vartai tau vienam buvo skirti. Dabar nueisiu ir juos užrakinsiu“.
(pagal F. Kafką)

Pasirinkimas yra būtinas. Nors žmogui patogu tiesiog būti ir nieko nekeisti, nepasirinkimas nuveda į niekur.

Ką gali mano akys pasakyti apie mane?

Nuo senų senovės girdime: „akys – sielos veidrodis“. Akių spalva gali daug pasakyti apie charakterį, vidinę energetiką ir netgi apie tai, kokia turėtų būti antroji pusė. Astrologija tai papildo sakydama, kad mūsų akyse atsispindi visa gimimo horoskopo planetų paletė. Jei akys rudos – tu melagis, jei mėlynos, tikriausiai esi paviršutiniškas svajotojas, jei žalios, tai „Jums būdinga dviejų energetikų – donoro ir vampyro – pusiausvyra“. Ir tai tik dalis to, ką apie mus pasako mūsų akys. Juk be spalvos dar yra forma, nuotolis nuo nosies, blakstienų ilgis ir net skaičius. Apie tai mąstant nejučia iškyla klausimas: „O ką mano akys pasako apie mane?“ Į šį klausimą ir užsimaniau
atsakyti.
Turiu rudas akis. Tačiau manoji ruda gan sodri ir neprimena nei fekalijų, nei dar ko nors neigiamo. Greičiau jau naujai surinktus kaštonus. Ne itin didelius, tačiau pakankamus, kad galėčiau matyti plačiau už vyrus ir jautriai suvokti spalvas. Jei reikėtų nusakyti formą, atkakliai teigčiau, jog manosios akys taisyklingai primena migdolus, kadangi nėra nei per daug apvalios, nei siaurutės, kaip rytuose gyvenančių. Bandžiau išmatuoti, kaip toli jos yra nuo nosies ar bent jau viena nuo kitos, tačiau kaip dvi sesutės per kalnelį nesueina, taip tas kalnelis trukdė ir mano liniuotei, tad pasitenkinsiu pasakydama, kad nuo nosies jos yra netoli, netoli ir viena nuo kitos. Dar liko blakstienų ilgis ir kiekis, tačiau paprašius brolio man padėti ir teigiamo atsakymo pro juokus taip ir nesulaukus, šitų skaičiavimų atsisakiau. Juolab, kad kiti rezultatai padėjo suprasti tik tiek, jog esu panaši į savo mamą, tėtį, senelius ir prosenelius ir dar keliolika tūkstančių pasaulio gyventojų.
Turėdama šitokią informaciją, aiškinuosi toliau. Būdama geros nuotaikos, susiraukiu ir stebiu, kaip elgsis aplinkiniai. Neilgai trukus, sulaukiu dėmesio: „Kas atsitiko?“, - klausia kaimynė, - „Su *** susipykai?“. Ne, nesusipykau. Argi to neatskleidžia spindinčios mano akys? (irgi įdomu. Jei akims spindint žmogus traktuojamas ir kaip sergantis, ir kaip įsimylėjęs, tai meilė – liga?) Tą patį, ar panašų, bandymą pakartojusi kelis kartus, suprantu: žmonės nė velnio nežiūri į akis. Kur kas daugiau jiems pasako paakiai, nosies suraukimo lygis ar lūpų parabolė. Kokio velnio vargt ir žiūrėt į akis? Juolab, kad tai taip nepatogu...
Nusprendžiu patikrinti dar vieną tiesą: meluojantys žmonės į akis nežiūri. Visgi jau pačioje patikros pradžioje prisimenu draugę, kuri, kai nori, žiūrėdama į akis meluoja net itin įtikinamai... Žiūrim, kaip sekėsi man. Kadangi paprastai meluodama iš tiesų į akis nežiūriu, tai šįkart gan dažnai imdavau šypsotis. Ir išsiduodavau, žinoma. Bet vėlgi... Parabolė, ne akys! Nors kartais pavykdavo. Vien dėl to, jog kalbėdavau žiūrėdama į akis, vien dėl paties veiksmo, ne dėl akių.
Vis dėlto yra žmonių, kurių neapgausi. Nors tenka pripažinti, kad dažniausiai tai mane jau kurį laiką pažįstantys žmonės, tačiau jų neklaidina nei šypsena, nei tušu optiškai pailgintos blakstienos. Yra tokių ir su tokiais gera. Maža to, su tokiais žmonėmis nebereikia žodžių ir galima mėgautis tyla. Ir „taip“ tada aš sakau dar papraščiau. Mirkt.
Čia reikėtų padaryti išvadą. Žmogaus kūnas iš tiesų veidrodis, akys tuomet - viena jo dalelių. Dalis labai slapta, ne visiems pastebima, kaip ne visi pastebi ir viso kūno siunčiamus signalus. Kita vertus, kuo daugiau žmonės bendrauja, tuo daugiau stebi kūno kalbą, žiūri į akis ir susipažįsta su jų gelmėmis. Ką gali pasakyti mano akys? Tą patį, ką mano kūnas, arba ginčytis su juo. Ir tai priklauso ne nuo blakstienų kiekio ar rainelės spalvos. Priklauso nuo įgytos patirties, aplinkos, to, kaip gyvenu, ir ką matau. Dėl ko liūdžiu ir kuo džiaugiuosi. Kad mano akys pradėtų kalbėti, reikia mane pažinti.
Mirkt.

Eglutė.

Šįmet pirmą kartą buvau Kalėdų eglutės įžiebimo šventėje. Na, gal esu buvusi vaikystėje, bet tikriausiai ta vaikystė buvo labai jau seniai, mat nieko nebepamenu. Taigi kol įspūdžiai dar neišblėso, skubu jais dalintis.
Atvirai kalbant, vakar, mąstant apie šį bei tą, ši diena nežadėjo nieko gera: nuolat lijo, o ir jaučiausi nelabai kaip. Visgi ketvirtadienis man - viena bjauriausių dienų savaitėje, pavargstu.
Tačiau pamažu vakarėjant savijauta(kartu ir nuotaika) taisėsi, o kai nustojo lyti, jau buvau visai linksma ir nusiteikusi. Susitikome tradiciškai prie fontanų, apėjome tradicinį garbės ratuką Senvagėje ir lygiai 18:00val. prasidėjo renginys.
Renginį vedė trys: Grinčas (tas, kur Kalėdas kažkada vogė), Kalėdų senis ir piratas toks, Flintas gal. Ir man jie visi nepatiko. Flintas buvo „ne į temą“, Kalėdų senis buvo ne žilas, o tamsiais ilgais garbanotais plaukais ir pasipuošęs ne tradiciniu raudonu, o prisirpusios vyšnios nubluksiu kostiumu. Na, o Grinčas... Buvo juokinga stebėti jį šokantį ir jo baltus dantis, kurių nenudažė samaninė žalia - tokios spalvos buvo jo veidas ir rankos. Ir dar man visai patiko jo nosinė, kuri vėlgi buvo visai „ne į temą“. Didelio įspūdžio nepadarė nei ale Kalėdinės dainos, nei mero Povilo Vadopolo pasakyta kalba, kurios, tiesą sakant, niekas nė nesiklausė(nors gana gausiai plojo po to).
Užtat eglutė pagaliau gyva! Ir berods net ne kreiva, kaip Panevėžyje buvo įprasta. Taip pat Įžiebimą lydėjo fejerverkai, tikriausiai vieni gražiausių mano matytų. Prie to dar prisidėjo Kalėdų eglutės gimimo istorija, parodyta pačioje šventės pradžioje, ir žmonės, su kuriais būtent norėjau padalyvaut tokiam renginyje(nors kas ten žino, kaip ten būtų buvę be jų). Taip pat bulvytės, sultinys ir iškalbėtos temos, apie kurias mąstau mąstau mąstau...
Šiaip jau, nors gal labiau vaikams skirta, šventė buvo gan padori. Juolab, kad minusiukus atpirko gyva eglutė ir nuostabūs fejerverkai. Maža to, dabar jau žinau, ką reiškia dalyvauti Kalėdų eglutės įžiebime, kaip visa tai vyksta ir kokius jausmus sukelia - bus pamatas stebėti, lyginti ir formuoti požiūrį į tokias šventes ateityje.

Žiemos pasaka.

Wikipedija: „Žiema yra vienas iš keturių metų laikų vidutinio klimato zonose. Ji pasižymi žemesne oro temperatūra ir trumpesnėmis dienomis, nei kituose metų laikuose. Tolėliau nuo pusiaujo žiemą dažnai iškrenta sniegas.“

Lietuvių kalbos žodynas: „Šalčiausias metų laikotarpis, einantis po rudens iki pavasario“
Vytenis: „Tai metų laikas, kuomet Saulė yra arčiausiai žemės. Plius baltas sniegas ir apšerkšniję medžiai...“
Kamilė: „Žiema - tai metų laikas, be kurio negalėčiau gyventi, bet per kurį man visada depresija. :D“
Remigijus: „Tai puikus metų laikas, kada galiu išmaudyti tave sniege.“
Rita: „Kontrastinis dušas, kartais liūdinantis mus niūria pilkuma ir vėjais, kartais pradžiuginantis vaikystės prisiminimais ir baltais pūkeliais, visa aplinkui nuklojančiais.“

Ir man žiema. Ir šerkšnas ant medžių, ir vėjas, ir trumpos dienos bei ilgi vakarai. Angelai sniege, gniūžtės už kaklo, sniego senis ir gražiausias močiutės šalikas ant jo. Rogutės, sniego kasimas ir dailusis čiuožimas po to, ledo ritulio praktika. Paukščių maitinimas. Įraudę skruostai ir karšta arbata šildantis prie židinio. Ir krosnis, nukabinėta pirštinėm, kojinėm, šalikais ir kepurėmis... Viskam reikia išdžiūti. Kartu tai sunkaus darbo ir brangiausių gimtadienių metas.
Ir metas, kada aš daug galvoju. Užsibrėžiu naujus tikslus, susikuria naujos svajonės. Metas, kada noriu būti apkabinta be priežasties ir pamatyti krentančią žvaigždę.
Metas, kai kvėpavimas tampa matomas, o gyvulių kalba girdima. Metas, kai...

Namelis medyje

Kam man jis?
Kad turėčiau, kur nuo visko pasislėpti, kai noriu pasislėpti, kad ta vieta būtų žinoma (ne)tik man ir turėtų stogą.
Kur jis stovėtų?
Pirma mintis, ateinanti į galvą - pamiškė, kur kadaise su seneliu stebėjome Šernus. Tačiau iš tiesų namelis turėtų būti kažkur netoli namų. Kad namai man matytųsi, o aš jiems ne.
Ar ten gyventų (dar) kas nors?
Šiąnakt sapnavau, kad visur vedžiojuosi ožkytę. Po miestą, pro Drugel namus.

Mažą, išsigandusią, vilnoniu siūlu vietoj grandinės pririštą. Bet realiai auginčiau žuvytes.
Kaip atrodytų namelis?
Balkonas aplink visą namelį, teleskopas. Durys ir keturi langai - visoms pasaulio šalims po vieną. Gal tik šiaurinį retkarčiais užstatyčiau spinta.
Namelio viduryje šiltas kilimas, palei sienas - akvariumas mano žuvytėms, supamoji kėdė, knygų lentyna, stalas. Pagal kitas dvi sienas stovėtų sofa, pianinas, molbertas. Ant sienų kabėtų nuotraukos, ant lubų išdėliočiau fosforinį Persėjo žvaigždyną arba visą žvaigždėlapį.
Dar namelyje būtų arbatinukas ir dekoratyvinių pagalvėlių bent penketas. Ir patefonas. Ir...

Nebūtų ten viso to, namelis būtų mažas.

Redaguoti šabloną

Dalykas tas, kad negaliu pakęsti rudos spalvos savo blog'e. Šiaip jau spalva visai nieko, tinka mokyklų uniformoms, baldų paviršiams ar niūrioms rudens nuotaikoms. Tačiau kad ir kokia tai puiki spalva, noriu mėlynos žiemai ir žalios šiltajam sezonui.
Bėda ta, kad IQ yra žemiau nulio ir niekaip nepavyksta savo norų patenkinti(nors dabartinis vaizdelis ne itin koks, kiek sugebėjimai leido, ruda jau tapo mėlyna).
Paskutinė viltis - jūs, ištikimieji ir ne tokie ištikimi rudojo dienoraščio skaitytojai.
Tad jei kas nors žino ar bent nujaučia, kad gali žinoti, kaip atsikratyti rudos ir pereiti prie mėlynos, lauksiu jūsų laiškų su pasiūlymais ir patarimais. Visgi artėja Kalėdos... Rašykit, rašykit.
Ačiū.

Mokslinink.

Ir dar tai yra pokalbis su Dievu, kurio metu Vilniaus universitete tau ir tavo grupiokėms tenka po keturis vaikinus.

Laukia sunki savaitė ir nė nežinau, ką tokioj situacijoj veikiu čia. Juolab, kad ryt - bene pati sunkiausia sunkiosios savaitės diena. Hm, kyla įtarimas, kad veikiu kažką vien tam, kad neveikčiau ko kito ir dar turėčiau įtikinamą pasiteisinimą. Tik pasiteisinimą kam? Sau? Iš to ir išplaukia bemiegės naktys.

3

Viena dienų, kai nieko nežinau, kas bus ir ar bus. Ar važiuosim į parduotuves, ar eisim į gimtadienį, ar susitiksiu su drauge ir ar tas susitikimas bus malonus. Pastaruoju metu brangiausieji yra linkę persistengti, po ko net matyt jų nebegaliu. Todėl meluočiau, jei sakyčiau, jog nebuvo abejota draugyste, kas lėmė „mažiau atvirumo ir daugiau atsargumo“ su tam tikrais žmonėmis. Nesidžiaugiu tuo, bet bent jau jaučiuosi saugi, kas šiuo metu man itin svarbu.

***

Už lango taip smarkiai sninga. Argi negražu? Baltos, tyros, sidabrinės žiemos rūbo spalvos. Pasakiški jos ledo raštai, išrašyti languose. I gilų miegą panirusi žemė. Žėrinti eglės skara, geltonas zylės rūbelis, raudona sniegenos prijuostė! Debesys pūkų, kuriuose taip knieti išsivolioti ir dangų papuošti angelais. Nulipdyti pirmąjį sniego senį, sukelti Pirmąjį Sniego Karą. Galbūt bus proga tam šį vakarą. Bet kad taip dabar!

***

3 metai, Drugel.
Ir šiandien nieko negali būti svarbiau.

Latte

Vos tik paskutiniai automobilio galą žymintys žibintai pasislepia už kampo, naktiniai „latte“ pasisedėjimai tęsiasi. Ir tikriausiai tęsis dar ilgai, na, nebent sveikata pasakytų griežtą ne arba prarasčiau savo žibintus.
Be įprastų kavos gėrimo, rašinėjimo ir skaitymo ritualų, šiąnakt dar ir žvaigždžių lietų užsigeidžiau pamatyti. Juk taip gražu, neįprasta ir net romantiška. Vis dėlto, pora valandų, praleistų užvertus galvą „ad astra“, pasibaigė tik mojavimu mėnulio mergaitei(išmuškit man tą kvailą pasaką iš galvos) ir nuosprendžiu pačiam mėnuliui: jis tikrai visai nieko. Jei nugalėsiu aukščio baimę, vieną dieną(ar naktį) aš ten nukeliausiu.

Sninga! Garbės žodis.

Stogai cukrum nubarstyti ir, nors grožio tame dar nedaug, vis dėlto sniegas yra būtent tai, ko aš šią savaitę laukiau, dėl ko galvą guldžiau, kad bus, ir net kirtau lažybų. Nugalėjau.(Vytautai, esi laukiamas Panevėžyje ryt)
Sniegas reiškia rudens sezono pabaigą ir, nors artimiausiu metu dar daugiau lis nei sniego bus, sniegas reiškia ir žiemos pradžią. Ir Mirgutės gimtadienį. Ir artėjančias Kalėdas. Ir... Ir šaltas dienas, ir tamsius vakarus, ir dar daug daug dalykų. Taip ir įsivaizduoju besmegenius, angelus ir sniego karą. Raudoną nosį, sušalusias kojas ir karštą arbatą „Japonų lobiai“ po to. mmm. Kad tik to sniego daugiau būtų...
O net jei ir ne. Svarbu, kad dabar sninga. Nors ir trumpai, nors tik šiandien. Svarbu, kad tai įvyko.

Ekvus

Net jeigu ant tavęs griūva lavina įvairiausių meno reiškinių, patirti katarsį yra taip reta, kad tuomet, kai tai nutinka, kai, pamatęs spektaklį, paveikslą, kino filmą, ką nors perskaitęs arba išgirdęs, netikėtai dalyvauji skausmingoje ir drauge šviesioje apsivalymo, pakylėjimo, išganymo šventėje – ilgai negali tuo patikėti. Kitąsyk net neleidi sau patikėti, kad nebūtum suniekintas, apšauktas neišmanėliu ar pernelyg egzaltuotu. „Na ir kas, - tariu sau, - svarbiausia, kad tai nutiko“.
„Ekvus“ - tai pasaulinio garso dramaturgo(P.Šeferio) pjesė, parašyta prieš 40 metų, tačiau šiandien aktuali kaip niekad. Septyniolikmetis jaunuolis, nuo vaikystės dievinęs žirgus, šešiems iš jų išbado akis. Kodėl? Tai ir bando išsiaiškinti psichiatras. Nežinomybės, kaltės, atsakomybės jausmas užgriūva ne tik jį, bet ir jaunuolį, tėvus. Kas atsitiko? Per iki beprotystės keisto nusikalstamo poelgio psichoterapinį nagrinėjimą žingsnis po žingsnio tolstama įvykių labirintu ieškant atsakymo. Pjesėje žvelgiama į pirmapradį ryšį su gamta, šeimos tarpusavio santykius, aistros ir geismo užgimimo paslaptį, Dievo ir meilės absoliuto paieškas.
Pjesė parašyta dviem žmonėms – psichiatrui Martinui(jo vaidmenį atlieka Vidmantas Fijalkauskas) ir pagrindiniam veikėjui Alenui(Paulius Pinigis(buvęs balčikonietis:)). Kūrinys itin drastiškas, čia dominuoja 70-ųjų dvasia, kuomet visuomenėje buvo daug prieštaravimų. Pavyzdžiui, pjesės herojus auga auklėjamas itin pamaldžios motinos ir valdingo, tačiau ateisto, tėvo. Pagrindinis pjesės veikėjas - Alenas - dirba arklidėje ir turi erotinių ryšių su arkliais.
Pjesėje svarbi tiesos tema. Ji neturi vieno išraiškos būdo. Ji daugiabriaunė. Svarbu, kaip šią figūrą pasuksi. Žodžiu, pjesėje apstu aštrių kampų. Be to, keliami ir kiti nemažiau svarbūs klausimai: „kaip galima demokratinėje visuomenėje skverbtis į asmeninį gyvenimą?“, „O kurgi yra žmogaus apsinuoginimo, kaltumo be kaltės, pasinaudojimo kitu žmogumi ribos?“
Puikūs aktoriai, įspūdingi garso bei vaizdo efektai, šauni kompanija ir ta mažytė teatro salė paliko įspūdį, kokio nesitikėjau ir nė sapnuot nesapnavau. Dar ir dabar akyse matau Aleną su psichiatru, menu jų hipnozės seansą - girdžiu balsus, stingdantį žirgo žvengimą ir užuodžiu cigaretės kvapą.

Mirga

Buvo linksma, buvo skanu ir aš pagaliau išmokau žaisti boulingą. Ir net nugalėjau, che che. Buvo daug juoko, apkeistų šampano taurių ir net suplyšusios pėdkelnės. Buvo gera. Ir nors Mirgutei iki teisybės dar keturios dienos, ale vis dėlto jubiliejus. Pagaliau ir tu užaugai :)
Mirga, Ieva, Lina, Neringa, dvi Evelinos, besigardžiuojančios pica, ir aš.

Mintis gi žody taps melu,
O melas žodyje tiesa.
Sapnuoju draugą, jąją - juos abu,
Nes vis dėlto vis dar basa.

Parduoti gebam aš ir tu,
Pardavinėji tu, o aš ilsiuos. -
Nors naktį dirbame kartu,
Atgal negrįšim niekados.

Ir eisiu aš per basą tylą,
Draugai tik pravardes žinos.
Smagu bus kartais pasijuokti
Iš pravardžių ir prakeiktos žaizdos.

Kiek nedaug žmogui reikia

Kaip keista, kad tiek nedaug žmogui reikia. Apelsino, katės ant kelių, gero filmo. Juk nedaug, tiesa? Bet kartais to daugiau nei pakanka, kad, visą dieną neradusi sau vietos, griūčiau ant lovos grojant besibaigiančio filmo muzikai, žiūrėčiau į dangų ir tyliai šypsočiausi. Iš naujo patirčiau vilties jausmą. Jausmą vilties, ramybės ir laimės.

man.

Moka skirti tai, kas praeina, nuo to, kas amžina.
*
Niekada neapgaudinėja, bet moka sugluminti.
*
Nesileidžia apgaunama išvaizdos, užtat nepraleidžia progos ištaisyti savo trūkumus - žmonės visada geras veidrodis.
*
Kartais grumiasi su tuo, kurį myli.

Žino, kad ilgas karas galiausiai pribaigia ir nugalėtoją.
*
Supranta,kad pasikartojantys potyriai turi vieną tikslą: išmokyti to, ko ji nenori išmokti.
*
Nebijo atrodyti pamišusi. (nes tai tik maskuotė)
*
Nėra sąvokų geresnis ar blogesnis: kiekvienas apdovanotas individualiais gabumais.
*
Naujoms idėjoms reikia erdvės, o kūnui ir sielai - naujų iššūkių.
*
Tai, kas svarbu, liks; kas bus nenaudinga, išnyks.
*
Kad tikėtum, jog eini tikru keliu, nebūtina įrodinėti, kad kito kelias klaidingas.
*
Ginkluotė susideda iš trijų dalykų: tikėjimo, vilties ir meilės.
*
Kęsdama neteisybę, ji paprastai stengiasi likti viena - kad neparodytų savo skausmo kitiems.
*
Jai reikia meilės.
*
Išmoksta iš žvaigždžių, kad tik vidinis sprogimas leidžia švytėti.
*
Žino, kad visa paukščio drąsa ir neapykanta nieko vertos katės akivaizdoje.
*
Kiekvieną situaciją laiko vienintele ir netaiko svetimų formulių, receptų ar nuomonių.
*
Pripažįsta,jog priešai čia yra tam, kad išmėgintų jos drąsą, ištvermę, gebėjimą apsispręsti. Jie priverčia ją kautis dėl savo svajonės.
*
Yra laisva, bet žino, kad atvira krosnis duonos neiškepa.
*
Žino: visi bijo visų.
*
Tiki stebuklais - ir stebuklai pradeda vykti. Yra įsitikinusi, kad mintimis gali pakeisti savo gyvenimą, - ir gyvenimas pradeda keistis. Yra tikra, kad sutiks meilę, - ir meilė ateina.
*
Prisimena: žmogus nuskęsta ne todėl, kad įkrenta, o todėl, kad būna po vandeniu.
*
Kiekvieną dalyką vertina tik tiek, kiek jis yra vertas.
*
Mąsto: yra tiltas, jungiantis tai, ką aš darau, su tuo, kas man patiktų daryti.
*
Žino žodžių galią.
*
Moka pralaimėti.
*
Supranta, kad Dievas panaudoja vienatvę, kad išmokytų žmones gyventi kartu. Panaudoja neapykantą, kad parodytų, kokia begalinė taikos vertė. Panaudoja tylą, norėdamas išmokyti tarti žodžius atsakingai. Panaudoja ligą, kad pajustume sveikatos palaimą. Panaudoja žemę, kad suprastume oro vertę. Panaudoja mirtį, kad parodytų, koks svarbus yra gyvenimas.
*
Svetimą ji sutinka maloniai, bet juo pasitikės tik tada, kai pažins ir jo trūkumus.
*
Žino, kad svarbiausi žodžiai - trumpi. Taip. Meilė. Dievas.
*
Nepamiršta, kad priemonės nepateisina tikslų.
*
Išmoksta gyventi su savo prieštaravimais.

Universalios sporto arenos atidarymas Panevėžyje.

Taigi taigi ir aš ten buvau, arbatos negavusi keptas bulvytes valgiau ir man per smakrą varvėjo, o burnoj vis dėlto kažkas buvo.
Skubėdama ir griūdama, kulniukais kaukšėdama bėgu į autobusą ir vos po automobiliu nepalindusi suprantu - be reikalo. Manasis nė neketina kažkur skubėti ar bent jau laiku pasirodyti ir atslenka 10min po. Važiuoju ir, stebėtina, nuvažiuoju lygiai lygiai. Tada mes pajudame arenos link. Retai tame rajone būnu, todėl šį vakarą ji man atrodo įspūdinga. Didelė, daugybė žmonių aplink ir dar ta olimpiška ugnis bei šviestuvai, panašūs į Velykinius močiučių pardavinėjamus saldainius prie bažnyčios - tokias spalvingas lazdeles su labai gražiu popierium.
Pusvalandį stovime eilėje, drebame ir svajojame apie šildomą raudoną kilimą, kai pagaliau, praėję rankinuko ir kišenių patikrinimą, patenkame į vidų. Čia seka antroji eilė - prie rūbinės, kurioje atstovėję antrą pusvalandį, sužinome, jog rūbinė mokama! Pasikrapštę po pinigines ir sušelpę vienas kitą galų gale pasikabname striukes ir gerai paslepiame žetoniukus - brangūs gi kai velnias, neduok Die, pamesi.
Dar kurį laiką pajuokavę ir apžiūrėję susirinkusius tautiečius, be 15min stojamės į dar vieną eilę - šįsyk link sektoriaus. Kadangi durys dar neatidarytos, žmonės grūdasi tai pirmyn, tai atgal ir pasijuntu lyg sausakimšame autobuse ar Gariūnuose prieš Kalėdas. Tačiau durys netrukus vis dėlto atsidaro ir mes patenkame į sektorių Nr.215.
Deja, pats arenos vidus didelio įspūdžio nepalieka: viduje toli gražu dar niekas nepabaigta, sienos plikos ir lubų nėra, o mažoms mėlynoms kėdutėms iki tobumo irgi dar toli. Na, nebent arenos dydis. Ir, žinoma, žmonių gausa.
Mums besikalbant ir šį bei tą aptarinėjant, 25min po užgęsta šviesa ir užgesintojui mes draugiškai paplojame. Keistas, bet gražus vyriškas balsas praneša: „Electric Ladies“.


„Electric Ladies“ - Elektriniais smuikais grojančios merginos(Danutė Kunigėlytė, Enrika Ūselytė, Ieva Paukštytė), kurios į savo repertuarą įtraukė jau klasika tapusių tokių pasaulio muzikos grandų kaip Stingas, Joe Cocker'is, Michael Jackson, Bomfunk MC‘S kūrinius. Elektriniai smuikai (ne be specialiųjų efektų pagalbos) jų rankose virsta fūzinėmis gitaromis, mandolinomis ir kitais instrumentais. Prie to reikėtų pridėti karščiu pulsuojančią ekspresiją bei specialiai sukurtą choreografiją. Šią grupę savo gyvenime mačiau pirmą kartą ir vis stebėjausi jų laisvumu scenoje atliekant šitokius sudėtingus kūrinius. Super.
Po elektrinių smuikų sekė lazerių šou, kuris, subjektyvia mano nuomone, buvo šiek tiek ištęstas, mes sužinome arenos vardą. Tai - „Cido arena“. Sulčių arena, liaudiškai tariant :)
Iškart paskelbus arenos pavadinimą, salėje susirinkę „kairieji“ ir „dešinieji“(renginio vedėjas užtikrino, jog jokios politikos čia nėra) dar kurį laiką mokomi taisyklingai ir garsiai ploti. Tai daro kažkokios televizijos laidos vedėjas teisindamasis tuo, kad muzikantams reikia pasiruošti ir kad toks jo darbas. Galų gale, jau įskaudus delnams ir atslūgus įgeidžiui ploti garsiau už kitą salės pusę, mums vėl pranešama: „Ricchi e Poveri“.


„Ricchi e Poveri“ - „italų disko” atstovai(Angela Brambati, Angelo Sotgiu ir Franco Gatti), koncertuojantys jau nuo 1967m. ir tapę viena populiariausių Italijos bei pasaulio grupių. Tad nenuostabu, jog koncerto metu salę ant kojų kėlė ir nuobodžiauti neleido puikiai visiems žinomos dainos: „Sara perche ti amo“, „Mamma Maria“, „Come Vorrei“, „Acapulco“, „Ciao Italy - ciao amore“ ir kt. Buvau sužavėta Angelos energija, bendravimu su publika ir, bent jau man taip pasirodė, meile muzikai. Taip pat žavu buvo klausytis, kaip Franco Gatti bandė kalbėti lietuviškai ir vis kartojo, kokie mes nuostabūs.
O mes iš tiesų buvome nuostabūs: nesiskundėme grūstimis ir eilėmis, taip pat šaltu oru po koncerto išėjus į kiemą. Kai kas neturėjo šaliko, todėl kelyje namų link šiek tiek drebėjo, tačiau mano žiniomis vis dar yra puikios sveikatos, o tai juk svarbiausia.
Vakarą vainikavo miela sms atsidėkojant už gimtadienio dovaną, po kurios užmigau ilgu ir saldžiu miegu. Tad šiam kartui tiek. Rūpinkitės savimi visi, o mieli mokinukai ir mokinukės - džiaukitės: pagaliau prasidėjo atostogos!

Sth from today's JBG

Hello everyone! This week is language' week, so dont't forget to celebrate it!










and a old one, but almost my favourite drawing:

Kodėl man patinka ruduo

Apmąstymai prasidėjo vakar vakare, su Vytu kalbant apie dieną ir naktį, o realią formą įgavo šiandien perpiet laukiant draugės ir stebint plaukiojančias gulbes. Ir buvo taip gražu!
Rudenį anksti leidžiasi saulė ir kaskart, kai daug išmokusi(arba ne) einu namo, aš galiu matyti auksinius klevų lapus, bristi per juos. Prisirinkti galybę šaltai švelnių kaštonų ir jais užpildyti kišenes bei mamos rankinuką. Rudenį prasideda ančių maitinimo sezonas, be to, dažniau geriu arbatą. Rudenį aš viską apgalvoju, kas vėliau išsiveržia idėjų gausa ir naujais tikslais. Rudenį esu apsupta nebeatostogaujančių draugų, kurie neleidžia paklysti ir tam nė nereikia kelionės į Latviją. Ruduo man - dar ir nauja pradžia. Ne visuomet sėkminga ar džiugi, bet visuomet paliekanti ryškų pėdsaką mano metuose.
Ruduo - ilgų naktų metas, o ilgas naktis aš juk taip mėgstu. Pokalbius, žvaigždes kai giedra ir šokį tyloje, nes aplinkiniai miega. Filmus, masažą bei stiprią kavą švintant. Paslaptis.
Ir man patinka rudenį pasiilgti. Švenčių, šviesos, atostogų ir gėlių, paukščių ir pavasario, vasaros karščio ir trumpų rankovių. Ir net žiemos, sniego, senių besmegenių Senvagėje bei sniego angelų. Ir nesvarbu, jog kai kurie dalykai metams apsukus ratą nebepasikartoja. O gal svarbu, bet kažką praradus atsiranda galimybė atsirasti kažkam naujam, kažkam galbūt dar geresniam. O seni prisiminimai juk lieka. Lieka tokie pat nuostabūs, atsparūs pykčiams ar neapykantai, kad ir kokia galinga ji bebūtų.
Ir man patinka rudenį apie tai galvoti, ir patinka prisiminti.
Ir todėl man patinka ruduo.

„Iškristi per balkoną ir nusibrozdinti smakrą arba praryti žuvies ašaką - neskauda, o mylėti - skauda.“
(iš Giedrės Beinoriūtės filmo Balkonas)

Avinėlių tylėjimas

Ne, čia ne apie tai. Ne!


O vis dėlto, taip nusibodo. Nusibodo! Nors ir nuobodulys čia dar būtų nieko - bėda ta, kad aš pavargau. Kantrybės taurė sklidina, velniop viską, jei perpildys.




Kita vertus, nereikia bartis. Nei sau, nei jums. Tiesa, drugel? Mūsų jaunesnieji vienmečiai. Ir ne tik...
Rytojus jau irgi suplanuotas. 12val nuleis kraują, duos sulčių ir paleis namo. Didžiuokitės manimi! Kadangi kojos vis dar manęs nepripažįsta teisėta sąvininke, tai po to tikriausiai atvažiuos P., parveš. Murah, ir dar atgausiu teisėtą dokumentą. Žmonės, aš vairuotoja!
Ir vis tiek. Suprasti neįmanoma. Bet būkite pasveikinti, žmogėdros!

Šeštadienis!

Viena puikiausių dienų šį rudenį. Ilga ir turininga: siuvyklos paieška, ančių maitinimas, kavos gėrimas ant skardžio, gamta ir brangūs žmonės, vakare - teatras. Viską pasako nuotraukos, tad daug nekalbėsiu. Tik... Ačiū. Šiandien jaučiausi tikrai laiminga.

Mąstant, kovojant, prisimenant. Ištrauka.

Havajuose yra tokia vieta, kurią vadina "Tualetu". Tai didžiuliai vandens sūkuriai, kurie atsiranda, kai susiduria prasidedantys ir atslūgstantys potvyniai. Vanduo vis sukasi ratais, tarytum nuleistas tualete. Jei ten netektum jėgų, iškart panirtum po vandeniu, o tada sunku vėl išplaukti į paviršių. Kartais, - tai priklauso nuo bangų, - galima niekada neišplaukti. Na, štai, esi po vandeniu, tave plaka bangos, ir tu nieko negali padaryti. Mosikuodamas rankomis sau nepadėsi. Tik neteksi jėgų. Niekada nebuvai toks išsigandęs. Tačiau nenugalėjęs tos baimės, niekada netapsi tikru banglentininku. Turi pažvelgti mirčiai į akis, iš tikrųjų ją pažinti, po to nugalėti. Kai tave įtraukia tas verpetas, pradedi galvoti apie įvairiausius dalykus. Tarytum susidraugauji su mirtimi, iš širdies su ja pasikalbi.

***

Visi prarandame ką nors sau brangaus. Prarastos progos, prarastos galimybės, jausmai, kurių niekada nesusigrąžinsime. Štai ką reiškia būti gyvam. Tačiau mūsų galvose yra mažas kambarys, kur mes saugome prisiminimus. Jis primena knygų saugyklą bibliotekoje. O norėdami suprasti, ką jaučia mūsų širdis, turime nesiliauti gaminę naujas nuorodų korteles. Retsykiais turime nuvalyti dulkes, įleisti gryno oro, pakeisti vandenį gėlių vazose. Kitaip tariant, tu amžinai gyvensi savo bibliotekoje.

***

Laikas tave prislegia kaip senas, neaiškus sapnas. Tu nesiliauni judėjęs, mėgindamas prasprūsti. Tačiau net jeigu nueitum į pasaulio kraštą, negalėtum išsigelbėti. Bet vis tiek turi ten nueiti - į pasaulio kraštą. Kažko negalėsi padaryti, jei ten nenukeliausi.

Ideas again and again... autumn.

Idea on a wall.

Happy me and a beautiful autumn. My cat is almost healthy now and I had a wonderful afternoon today spent in my bed. At least Plunksnius prepared a tasty dinner and we had a small talk after. I was exited.
I have nothing to say more, so just take care everybody and don't forget to take umbrellas 'cause of this rainy(but still beautiful) autumn.

Btw, I still love you, my big sister:) No matter what status is.

__T__

O mano katinėlė serga. Nupiešiau kempiuką su kalmaru ir pajutau, jog aš vis dar vaikas. Ir aš verkiau. Dovanotas angelas žiūrėjo nuo stalo ir mes vėl apsipylėme arbata. Medus skanesnis buvo pernai, bet kaip visuomet svajojau apie geresnį rytojų. Ir šiukšlių princo meilę, nors 2110 metais jau norėčiau nebebūti. Aš išploviau visus indus, o ryte neužpatentavau ne savo nenupjautos žolės kvapo. Nors jis tikrai visur skirtingas.
Giliai širdyje visi trokšta to paties ir mes eisim ieškoti auksinių lapų. Man patinka klevai, kada nors būtinai aplankysiu ir Niagaros krioklį. Įspūdingai. Merso tikriausiai mane suprastų, nors mes neturime nieko bendra. Galva svyra ir ji tyliai padeda: mielas senas toli esantis kambarys ir vis dar skambanti hercogo dainelė.
Sustok. Apsidairyk. Įsiklausyk.

Zudoarichikitoka

Kaip aš gimiau. Dvi savaitės.

Gimiau aš per pačius vasaros karščius, liepos 28 dieną, šeštadienio vakare. Mano tėvai labai norėjo, jog jiems gimtų graži, garbanota dukrytė tamsiomis akimis. Manau, kad jų lūkesčius tikrai pateisinau, nes gimiau būtent tokia: gimiau garbanota, rudomis akimis ir dar su raudona dėmele kaktoje (todėl iš kitų tą dieną gimusių mane atskirti buvo tikrai nesunku).
Buvau toks vaikas, apie kokius tėvai gali tik svajoti. Gimiau be dienos devynių mėnesių, buvau 50cm ūgio ir svėriau 3 kilogramus, ir gavau 9 balus devynbalėje sistemoje pagal kažkokią kūdikių vertinimo skalę. Todėl ligoninėje ilgai neužsibuvau.
Palikau ligoninę jau kai ką mokėdama: rėkti ir maitintis. Taip pat turėdama vieną ydą - rėkdavau tik naktimis. Dienomis buvau nuostabus vaikas - šypsodavausi net miegodama. O miegojau aš visą dieną, todėl galima sakyti, kad aš visą dieną šypsojausi. Todėl pirmą užduotį gavau jau pirmosiomis savo gyvenimo dienomis - turėjau išmokti verkti dieną, o miegoti naktį. Prisitaikiau prie pasaulio, nes pasaulis nenorėjo taikytis prie manęs.
Pirmomis savo gyvenimo dienomis mokėjau tikrai daug: ropoti, plaukti, čiupti ir griebti. Taip pat turėjau įgimtą talentą - prajuokinti visus, kurie tik į mane pasižiūrėdavo. Vėliau mano įgimti gabumai ir talentai išnyko, tačiau pasibaigė ir pirmosios dvi mano gyvenimo savaitės.

Oh, she loves to sing

Taigi Panevėžio miesto gimtadienį bei naujojo kino centro atidarymą nusprendėme paminėti ne tik žodžiais, bet ir veiksmais. Kino centro atidarymas, tiesa, jau ankščiau buvo paminėtas dviem puikiais filmais, bet Panevėžio miesto 505 gimtadienis - proga irgi svari. Veiklos buvo daug, žmonių buvo daug ir, yupy, geros muzikos taip pat netrūko: penktadienį šokom dūkom su Saulium ir grupe Bix bei Andriumi Mamontovu (pagarba jam), o šeštadienį, t.y. vakar, dainavom su Aiste ir legenda tapusia Antim. Koncertą vainikavo visiems gerai žinomi "Zombiai" ir "Alyvos", galybė fejerverkų ir grupė Night. Plius ledai, draugai ir apelsinų sultys, be kurių kažin, ar būtų buvę taip nuostabu. Namo grįžau vėlai ir atsikėliau skaudančiu kaklu, bet žinot - buvo verta.
And she said: yeah, that's right!