antradienis, balandžio 29

šeštadienis, balandžio 26

Išdykusi, po to pavargusi

Labas! Va. Labai norėjau su kažkuo pasisveikinti, sveikinuosi su jumis. Labas:) Kaip jums sekasi? O man puikiai. Tikrai. Šiandien atsikėliau anksti ryte(ačiū saulės spinduliams), paskui su Plunksnučiu buvome mieste, valgiau picą su grybais. Su pievagrybiais, nors jų ant picos užderėjo ir nedaug. Vis dėlto buvo labai jau skanu. Vėliau ėjau išdykauti kartu su draugais. Ir pasigirsiu - tapom geriausiais išdykėliais debiutantais. Gavome kiaušinį ir diplomą dovanų, bet labiausiai įsiminė plojimai. Renginys truko 4val., todėl iškart po jo pasukome namų link. Pakeliui valgėme ledų, kalbėjomės apie įvairius (ne)protingus dalykus ir pėdkelnėmis papuoštus(?) medžius. Buvo gera ir dar įsigijau narcizų. Jie tokie šviesūs ir taip kvepia, kad net vakare, sutemus, neleidžia pamiršti, jog už lango įstabus pavasaris. „Taip giedra ir linksma, tiek šviečia vilties“... beautiful day. Nors ir pavargusi, ir rašau kažkaip, eee... Kažkaip. Mmm, bet narcizai kvepia nuostabiai. Kvepia šviesa, saule, gaivumu. Kvepia išdykusiu pavasariu.


trečiadienis, balandžio 23

Confused

Aš visai neturiu laiko. Ir nesvarbu, kad didžiąją dienos dalį praleidžiu vegetuodama. Kartais net pamokose… Štai kalba tamsta mokytojas apie Prancūzijos revoliuciją, o aš kažkur, ne čia… Kieme puikus oras ir sedėjimas prie lango tampa iššūkiu. Nors stengiesi susikaupti, akys pačios krypsta į jau žalius medžius, jų viršūnėse čirškiančius paukščius, į dangų… Ir taip praeina daugelis pamokų, todėl kartais pasvarstau, jog pavasarį mokytis turėtų būti uždrausta išvis. Tačiau tai tik silpnumo akimirkomis (kurių pastaruoju metu vis dėlto pasitaiko gana daug), šiaip kol kas dar tikiu, kad mokytis verta.
Kita vertus, šis supratimas kuo toliau tuo rečiau pasireiškia darbuose. Pamėgau atidėlioti namų darbus ir kitas užduotis, o atlikti jas tik paskutinę akimirką. O kartais neatlikti išvis... Puikiai suprantu, kad šitaip neturėtų būti ir dėl to esu šiek tiek susipainiojusi. Dar pridėkime pavasarinį peršalimą ir svaigų jaudulį artėjant savaitgaliui, 1200 puslapių literatūros, būtinos perskaityti artimiausiu metu bei žiaurų tingulį visa tai daryti ir jau galėsite įsivaizduoti, kaip dabar jaučiuosi. Kaip jaučiuosi, taip, tiesą sakant, ir atrodau. O atrodau maždaug taip:

ir net pačiai keista, kad moku taip susiraukti:)

sekmadienis, balandžio 20

NAFNAF

Šiandien graži diena. Šviečia saulutė ir kieme taip šilta, kad nereikia nė striukės - pavasariniai batukai ir "nafnaf" palaidinė kaip tik. Visgi, vaikštau su striuke ir storu šaliku mamos. Sergu. Liga nerimta, tik trupučiuką keista, nes negaliu užuosti kvapų. Jie šiandien turėtų būti ypač nepakartojami... Kiekvieną pavasarį labai kvepia. Ir kiekvieną pavasarį kitaip. Prieš metus kvepėjo gėlėmis ir romantika, prieš dvejus - baime ir liūdesiu. Šio pavasario kvapo dėl minėtos priežasties dar neišsiaiškinau, bet tikiu, kad jis bus naujas ir dar niekad neužuostas. Galbūt susidės iš daugybės kvapų, o gal kvepės aiškiai mandarinais. Arba varške. Uogiene ant varškės.

"Naf naf" palaidinė

trečiadienis, balandžio 16

Ne mano.

akimirka
mažais krisleliais dūžtanti į stiklo gabalus
kaip lietaus lašai už lango
skverbiasi į mūsų širdis
o už lango lyja
ir man lietus patinka
tikriausiai kad savuoju
liūdnumu
paverčia tas
šukes
į viltį

***

apgavo vakarą dangus
pūkuotus debesis prarijo mūsų akys
pavargusios šuns akys sekė šešėlius
šventovėje gyvenantis žmogus
o gal žmoguje gyvenanti šventovė
saulės ašara nubėgo žemės skruostu
baigėsi mūsų šešėliai
šuns akys baigėsi kartu su žodžiais

***

ar matai
Ten
krintančią žvaigždę
Ten aukštai
kur susipina mūsų svajonės
nejučiomis
ir kiekvienas Ten atneša mintį
galbūt Dievui
o gal tik
tylinčiam dangui
kurs šypsosi
prisiliesdamas prie mūsų naivumo
ar matai
Ten
aukštai krintančią viltį
lyg sniego baltumu palaimintą
kai naktį akys bučiuos
aš būsiu laiminga
nes ji
vis
dar
kris

ar matai
Ten
aukštai

šeštadienis, balandžio 12

Kaip gerai, kad būna

Kaip gerai, kad būna tokių dienų, kai nežadinta atsikeli anksti ryte, nenusivili pliaupiančiu lietum ir rekordiškai greitai prisisiūni ištrūkusią sagą. Kaip gerai, kad būna dienų, kai eini ir žinai, kad tavęs laukia, o tu vistiek neskubi. Kaip gera sakyti „labas rytas“ brangiems draugams ir matyti jų atsakančias šypsenas, jausti šilumą. Kaip gera važiuoti nežinoma kryptimi! Ir visiškai pasitikėti vadovu bei kelionės draugais, dalį tilto vedančiais užsimerkusią, kad nustebintų parodydami...gulbę. Ir nustebau, apsidžiaugiau. Kaip gera uždegti argentinietį ir širdimi kviesti jį į svečius, o draugas ir balsu. Kaip gera liudyti Meilę ir dalintis ja kartu su Svajonių žmonėmis bei biržietiška duona ir druska pasitinkančiu jaunimu. Kaip gera mokėtį Žalią Medį, nes jis suvienija. Kaip gerai, kad būna išbandymų, kurie liudija bendruomenės vienybę ir žmogaus silpnumą. Tačiau kartu ir drąsą, džiaugsmą ir viltį, kai esi pašauktas Jo. Kaip gera dalintis skausmu, pamažu nukrypti nuo temos ir net prajuokinti kenčiantį. Kaip gera kentėti, kai šalia draugai, kurie meluoja, kad yra prasti guodėjai, nors vien jų buvimo šalia įkainoti neįmanoma. Kaip gerai, kad pasauly daug gyventojų ir praradus brangiausius žmones sutinki Niekšą, kuris tau dovanoja gėlių. Tiesa, ir laistosi šaltinėliu(?) nemaloniai... Kaip gera, kai prireikia kojinių, kurias netyčia įsidėjai, nes artimas visiškai sušlapo. Kaip gera jausti, kad gali padėti... Kaip gera, kai tau padeda kiti. Paslaugų bankas? Ne, tai kur kas daugiau. Tai trijų metų Gimtadienis. Kaip gerai, kad jie būna.

ketvirtadienis, balandžio 10

Traukinys

Gyvenimas – tai traukinys. Vieni įlipa, kiti gi išlipa. Ir net visam laikui... Atrodo, paprasta, o vis dėl to skaudu. Ypač tiems, kurie nemėgsta, bijo atsisveikinimų... Man. Tačiau skausmas nieko nekeičia, nes kartais pasirinkti neįmanoma – kiti nusprendžia už mus. Ir nuspręsdami jie neklausia, kaip jauties. Ar tau liūdna, ar skaudu... Jie tiesiog pamato savo stotelę ir nusprendžia išlipti. Kartais dargi jie negali praeiti ir paprašo pasitraukti. Ar nustumia nuo kelio... Visaip būna. Tik visada lieka tuštuma širdy, kuo brangesnis žmogus, tuo didesnė. O tuštuma širdy kaip parduotuvė be prekių, mašina be variklio, dangus be žvaigždžių. Esi niekas tada... Kita vertus, tai galimybė atgimti iš naujo, prisipildyti kažkuo nauju. Gal geresniu, o gal blogesniu, nors iš esmės pasikeitimai nėra blogas dalykas. Blogai tada, kai mes jų nenorim.
Kaip vienas didžiausių mylinčio troškimų – pastovumas, taip ryškūs pasikeitimai, praradimas – baimė. Ir vis dėl to taip nutinka. Viskas nuolat kinta, mes prarandame... Ir lieka tik „gyventi toliau, eiti keliu, siekti tikslo“... Ir džiaugtis tuo. Nes visada reikia džiaugtis. Reikia...gyvenimas per trumpas, kad liūdėtume. O vis dėl to, širdžiai neįsakysi... Ir gyvenimo traukiniui taip pat.

Ir dar pasižadu. Niekada niekam gyvenime nesakysiu „nekenčiu“, jei nebūsiu 101℅ tuo tikra. Nes supratau, kaip tai gali paveikti. Ir jau niekada nebebus kelio atgal.

pirmadienis, balandžio 7

Kai nelieka pasitikėjimo

Du žmonės. Jie susitinka, šnekasi, šiuolaikinių technologijų dėka bendrauja ir grįžę namo. Kartais nepajunta, kaip pokalbis užsitęsia ir žemę pasveikna pirmieji aušros spinduliai... Jie atsisveikina ir pasineria į gilų, šviesiais sapnais apipintą miegą. Tačiau išsiskyrimas netrunka ilgai: vos tik nubudę du žmonės sveikina vienas kitą, linki geros dienos. Paskui pasineria į dienos darbus, rūpestėlius. Artėjant vakarui jų širdis ir mintis sumaišo ilgesys. Abu randa (ne)kvailą pretekstą ir persimeta vienu kitu žodeliu. Tai dar labiau sustiprina tą jausmą.. Praeina dar kelios valandos ir žemę apkloja tamsa, užmiega mamos, tėčiai, sesės, pusbroliai, draugai ir kiti pažįstami. Dabar du žmonės vieni, visas pasaulis priklauso tik jiems. Jie kalbasi. Apie (ne)mėgstamus cepelinus, naujus cheminius elementus, kažkada pripieštus periodinėje lentelėje, apie taiką pasaulyje ir tai, kaip dauginasi balandžiai. Iš sparno... Tik stop. Nuraudęs dangus duoda savo signalą ir du žmonės užmerkia akis. Jie sapnuoja neramią jūrą, garsiais atodūsiais, vadinamais ošimu, bandančią kažką pasakyti, sapnuoja Naglio kalną (nors tiksliai ir nežino, kur jis yra). Tačiau šiandien šeštadienis ir du žmonės bunda anksti. Anksti kaip šeštadienį. Pusę dienos erzinasi ir tariasi dėl laiko ir vietos, galiausiai susitinka. Jiems gera kartu, jie vėl gali kalbėtis, svajoti, dalintis naujienomis ir įspūdžiais. Ir taip daugelį savaičių, nors susitinkama ne kiekvieną šeštadienį, juk kuo ta diena ypatinga? Tačiau netikėtai kažkas atsitinka. Užburtas miškas ir du mėnesiai tylos. Viską paneigiantis pokalbis Kiemelyje ir skaužios pasekmės po to, nors susitinkama dabar kasdien. Du žmonės visai pasikeitę ir sunerimusios jų šeimos. Pyktis, nervai, nuspardyta siena ir išverkta jūra. Galiausiai šaltis, abejingumas, nors prasiveržia bandymai vėl. Du žmonės nebemoka atleisti. Jie pažino egoizmą ir melą, pasidavė pasipūtimui ir orumą pavertė arogancija. Jie norėjo būti kartu, tik nebemokėjo to pasakyti, užsivėrė vartai taip ilgai puoselėto dangaus. Du žmonės prašė: „Praverkit duris tik trumpam, mes norim išvysti...“. Tačiau vartai liko užverti. Dangaus angelai paliko tik raktą viename stulpų, jungiančių rojaus teritoriją. Teritorija didžiulė, o raktą jiems rasti pasakė patiems. Jokio kelio nenurodė, tik žodžius: jei jūsų noras ir jūsų draugystė iš žmonių – jūs žlugsite, tačiau jei visa tai iš Dievo, jokios kliūtys nepajėgs jūsų išskirti, nors rakto ieškosite ir eidami į skirtingas puses. Ir du žmonės suprato: pastangos būtinos, bet kai nebelieka pasitikėjimo, nors visa, kas įmanoma jau padaryta, ateina laikas prisėsti, nurimti, užgesinti sielos gaisrus ir pakelt akis į dangų...