sekmadienis, gruodžio 7

Ką gali mano akys pasakyti apie mane?

Nuo senų senovės girdime: „akys – sielos veidrodis“. Akių spalva gali daug pasakyti apie charakterį, vidinę energetiką ir netgi apie tai, kokia turėtų būti antroji pusė. Astrologija tai papildo sakydama, kad mūsų akyse atsispindi visa gimimo horoskopo planetų paletė. Jei akys rudos – tu melagis, jei mėlynos, tikriausiai esi paviršutiniškas svajotojas, jei žalios, tai „Jums būdinga dviejų energetikų – donoro ir vampyro – pusiausvyra“. Ir tai tik dalis to, ką apie mus pasako mūsų akys. Juk be spalvos dar yra forma, nuotolis nuo nosies, blakstienų ilgis ir net skaičius. Apie tai mąstant nejučia iškyla klausimas: „O ką mano akys pasako apie mane?“ Į šį klausimą ir užsimaniau
atsakyti.
Turiu rudas akis. Tačiau manoji ruda gan sodri ir neprimena nei fekalijų, nei dar ko nors neigiamo. Greičiau jau naujai surinktus kaštonus. Ne itin didelius, tačiau pakankamus, kad galėčiau matyti plačiau už vyrus ir jautriai suvokti spalvas. Jei reikėtų nusakyti formą, atkakliai teigčiau, jog manosios akys taisyklingai primena migdolus, kadangi nėra nei per daug apvalios, nei siaurutės, kaip rytuose gyvenančių. Bandžiau išmatuoti, kaip toli jos yra nuo nosies ar bent jau viena nuo kitos, tačiau kaip dvi sesutės per kalnelį nesueina, taip tas kalnelis trukdė ir mano liniuotei, tad pasitenkinsiu pasakydama, kad nuo nosies jos yra netoli, netoli ir viena nuo kitos. Dar liko blakstienų ilgis ir kiekis, tačiau paprašius brolio man padėti ir teigiamo atsakymo pro juokus taip ir nesulaukus, šitų skaičiavimų atsisakiau. Juolab, kad kiti rezultatai padėjo suprasti tik tiek, jog esu panaši į savo mamą, tėtį, senelius ir prosenelius ir dar keliolika tūkstančių pasaulio gyventojų.
Turėdama šitokią informaciją, aiškinuosi toliau. Būdama geros nuotaikos, susiraukiu ir stebiu, kaip elgsis aplinkiniai. Neilgai trukus, sulaukiu dėmesio: „Kas atsitiko?“, - klausia kaimynė, - „Su *** susipykai?“. Ne, nesusipykau. Argi to neatskleidžia spindinčios mano akys? (irgi įdomu. Jei akims spindint žmogus traktuojamas ir kaip sergantis, ir kaip įsimylėjęs, tai meilė – liga?) Tą patį, ar panašų, bandymą pakartojusi kelis kartus, suprantu: žmonės nė velnio nežiūri į akis. Kur kas daugiau jiems pasako paakiai, nosies suraukimo lygis ar lūpų parabolė. Kokio velnio vargt ir žiūrėt į akis? Juolab, kad tai taip nepatogu...
Nusprendžiu patikrinti dar vieną tiesą: meluojantys žmonės į akis nežiūri. Visgi jau pačioje patikros pradžioje prisimenu draugę, kuri, kai nori, žiūrėdama į akis meluoja net itin įtikinamai... Žiūrim, kaip sekėsi man. Kadangi paprastai meluodama iš tiesų į akis nežiūriu, tai šįkart gan dažnai imdavau šypsotis. Ir išsiduodavau, žinoma. Bet vėlgi... Parabolė, ne akys! Nors kartais pavykdavo. Vien dėl to, jog kalbėdavau žiūrėdama į akis, vien dėl paties veiksmo, ne dėl akių.
Vis dėlto yra žmonių, kurių neapgausi. Nors tenka pripažinti, kad dažniausiai tai mane jau kurį laiką pažįstantys žmonės, tačiau jų neklaidina nei šypsena, nei tušu optiškai pailgintos blakstienos. Yra tokių ir su tokiais gera. Maža to, su tokiais žmonėmis nebereikia žodžių ir galima mėgautis tyla. Ir „taip“ tada aš sakau dar papraščiau. Mirkt.
Čia reikėtų padaryti išvadą. Žmogaus kūnas iš tiesų veidrodis, akys tuomet - viena jo dalelių. Dalis labai slapta, ne visiems pastebima, kaip ne visi pastebi ir viso kūno siunčiamus signalus. Kita vertus, kuo daugiau žmonės bendrauja, tuo daugiau stebi kūno kalbą, žiūri į akis ir susipažįsta su jų gelmėmis. Ką gali pasakyti mano akys? Tą patį, ką mano kūnas, arba ginčytis su juo. Ir tai priklauso ne nuo blakstienų kiekio ar rainelės spalvos. Priklauso nuo įgytos patirties, aplinkos, to, kaip gyvenu, ir ką matau. Dėl ko liūdžiu ir kuo džiaugiuosi. Kad mano akys pradėtų kalbėti, reikia mane pažinti.
Mirkt.

4 komentarai:

Inflatera rašė...

Patiko paskutinė pastraipa. Žinai tą stebuklingą žodelį "super" ;)

O šiaip tai keista, pastebėjau, kad ne vienas man brangus draugas(-ė) turi rudas akis. Aišku, gal dėl to, kad į jas išskirtinis dėmesys skiriamas. Juk, kaip rašei, rudaakiai neva tai melagiai. Drįsčiau ginčytis. Gal ir šiokie tokie klastūnai ir slapukai, bet apskritai paėmus gana nuoširdūs žmonės. Aišku, nežinau, kaip tie rudaakiai, su kuriais nebendrauju.

just rašė...

Matai, kad rudaakiai - melagiai, tai čia ne aš sugalvojau(man irgi norėtųsi rėkti „neee!“), tiesiog tokie gandai sklando žmonių tarpe :)
O šiaip nelabai tikiu, kad akių spalva lemia žmogaus būdą. Aišku, prideda kažkokių tai savybių, bet kad visi rudaakiai yra veidmainiai ar mėlynas akis turintys - paviršutiniški žmonės, tai čia jau daugiau nei absurdiška būtų.

beje,dabar pagalvojau, kad nors rudos akys man labai jau gražu, draugų tarpe vis dėlto dominuoja kitos spalvos :)

Hemi P. rašė...

I smell irony :)

(Ei, mano akys rudos!)

lietu_vaitė rašė...

Jei akys spindi dar sakoma , kad žmogus prisigėrė XD