šeštadienis, spalio 25

Universalios sporto arenos atidarymas Panevėžyje.

Taigi taigi ir aš ten buvau, arbatos negavusi keptas bulvytes valgiau ir man per smakrą varvėjo, o burnoj vis dėlto kažkas buvo.
Skubėdama ir griūdama, kulniukais kaukšėdama bėgu į autobusą ir vos po automobiliu nepalindusi suprantu - be reikalo. Manasis nė neketina kažkur skubėti ar bent jau laiku pasirodyti ir atslenka 10min po. Važiuoju ir, stebėtina, nuvažiuoju lygiai lygiai. Tada mes pajudame arenos link. Retai tame rajone būnu, todėl šį vakarą ji man atrodo įspūdinga. Didelė, daugybė žmonių aplink ir dar ta olimpiška ugnis bei šviestuvai, panašūs į Velykinius močiučių pardavinėjamus saldainius prie bažnyčios - tokias spalvingas lazdeles su labai gražiu popierium.
Pusvalandį stovime eilėje, drebame ir svajojame apie šildomą raudoną kilimą, kai pagaliau, praėję rankinuko ir kišenių patikrinimą, patenkame į vidų. Čia seka antroji eilė - prie rūbinės, kurioje atstovėję antrą pusvalandį, sužinome, jog rūbinė mokama! Pasikrapštę po pinigines ir sušelpę vienas kitą galų gale pasikabname striukes ir gerai paslepiame žetoniukus - brangūs gi kai velnias, neduok Die, pamesi.
Dar kurį laiką pajuokavę ir apžiūrėję susirinkusius tautiečius, be 15min stojamės į dar vieną eilę - šįsyk link sektoriaus. Kadangi durys dar neatidarytos, žmonės grūdasi tai pirmyn, tai atgal ir pasijuntu lyg sausakimšame autobuse ar Gariūnuose prieš Kalėdas. Tačiau durys netrukus vis dėlto atsidaro ir mes patenkame į sektorių Nr.215.
Deja, pats arenos vidus didelio įspūdžio nepalieka: viduje toli gražu dar niekas nepabaigta, sienos plikos ir lubų nėra, o mažoms mėlynoms kėdutėms iki tobumo irgi dar toli. Na, nebent arenos dydis. Ir, žinoma, žmonių gausa.
Mums besikalbant ir šį bei tą aptarinėjant, 25min po užgęsta šviesa ir užgesintojui mes draugiškai paplojame. Keistas, bet gražus vyriškas balsas praneša: „Electric Ladies“.


„Electric Ladies“ - Elektriniais smuikais grojančios merginos(Danutė Kunigėlytė, Enrika Ūselytė, Ieva Paukštytė), kurios į savo repertuarą įtraukė jau klasika tapusių tokių pasaulio muzikos grandų kaip Stingas, Joe Cocker'is, Michael Jackson, Bomfunk MC‘S kūrinius. Elektriniai smuikai (ne be specialiųjų efektų pagalbos) jų rankose virsta fūzinėmis gitaromis, mandolinomis ir kitais instrumentais. Prie to reikėtų pridėti karščiu pulsuojančią ekspresiją bei specialiai sukurtą choreografiją. Šią grupę savo gyvenime mačiau pirmą kartą ir vis stebėjausi jų laisvumu scenoje atliekant šitokius sudėtingus kūrinius. Super.
Po elektrinių smuikų sekė lazerių šou, kuris, subjektyvia mano nuomone, buvo šiek tiek ištęstas, mes sužinome arenos vardą. Tai - „Cido arena“. Sulčių arena, liaudiškai tariant :)
Iškart paskelbus arenos pavadinimą, salėje susirinkę „kairieji“ ir „dešinieji“(renginio vedėjas užtikrino, jog jokios politikos čia nėra) dar kurį laiką mokomi taisyklingai ir garsiai ploti. Tai daro kažkokios televizijos laidos vedėjas teisindamasis tuo, kad muzikantams reikia pasiruošti ir kad toks jo darbas. Galų gale, jau įskaudus delnams ir atslūgus įgeidžiui ploti garsiau už kitą salės pusę, mums vėl pranešama: „Ricchi e Poveri“.


„Ricchi e Poveri“ - „italų disko” atstovai(Angela Brambati, Angelo Sotgiu ir Franco Gatti), koncertuojantys jau nuo 1967m. ir tapę viena populiariausių Italijos bei pasaulio grupių. Tad nenuostabu, jog koncerto metu salę ant kojų kėlė ir nuobodžiauti neleido puikiai visiems žinomos dainos: „Sara perche ti amo“, „Mamma Maria“, „Come Vorrei“, „Acapulco“, „Ciao Italy - ciao amore“ ir kt. Buvau sužavėta Angelos energija, bendravimu su publika ir, bent jau man taip pasirodė, meile muzikai. Taip pat žavu buvo klausytis, kaip Franco Gatti bandė kalbėti lietuviškai ir vis kartojo, kokie mes nuostabūs.
O mes iš tiesų buvome nuostabūs: nesiskundėme grūstimis ir eilėmis, taip pat šaltu oru po koncerto išėjus į kiemą. Kai kas neturėjo šaliko, todėl kelyje namų link šiek tiek drebėjo, tačiau mano žiniomis vis dar yra puikios sveikatos, o tai juk svarbiausia.
Vakarą vainikavo miela sms atsidėkojant už gimtadienio dovaną, po kurios užmigau ilgu ir saldžiu miegu. Tad šiam kartui tiek. Rūpinkitės savimi visi, o mieli mokinukai ir mokinukės - džiaukitės: pagaliau prasidėjo atostogos!

4 komentarai:

Aurimas Nov rašė...

Gražiai rašai. ;) Ypač faina pradžia ir pabaiga. ;)

just rašė...

ačiū :)

Aurimas Nov rašė...

hm... prašom. ;)

Cloud.* rašė...

Neabejodama įtraukiu Tavo blog'ą į tų, kuriuose lankausi kasdien ir ne po vieną kartą, tarpą. Labai šilta erdvė. :)