Ekvus

Net jeigu ant tavęs griūva lavina įvairiausių meno reiškinių, patirti katarsį yra taip reta, kad tuomet, kai tai nutinka, kai, pamatęs spektaklį, paveikslą, kino filmą, ką nors perskaitęs arba išgirdęs, netikėtai dalyvauji skausmingoje ir drauge šviesioje apsivalymo, pakylėjimo, išganymo šventėje – ilgai negali tuo patikėti. Kitąsyk net neleidi sau patikėti, kad nebūtum suniekintas, apšauktas neišmanėliu ar pernelyg egzaltuotu. „Na ir kas, - tariu sau, - svarbiausia, kad tai nutiko“.
„Ekvus“ - tai pasaulinio garso dramaturgo(P.Šeferio) pjesė, parašyta prieš 40 metų, tačiau šiandien aktuali kaip niekad. Septyniolikmetis jaunuolis, nuo vaikystės dievinęs žirgus, šešiems iš jų išbado akis. Kodėl? Tai ir bando išsiaiškinti psichiatras. Nežinomybės, kaltės, atsakomybės jausmas užgriūva ne tik jį, bet ir jaunuolį, tėvus. Kas atsitiko? Per iki beprotystės keisto nusikalstamo poelgio psichoterapinį nagrinėjimą žingsnis po žingsnio tolstama įvykių labirintu ieškant atsakymo. Pjesėje žvelgiama į pirmapradį ryšį su gamta, šeimos tarpusavio santykius, aistros ir geismo užgimimo paslaptį, Dievo ir meilės absoliuto paieškas.
Pjesė parašyta dviem žmonėms – psichiatrui Martinui(jo vaidmenį atlieka Vidmantas Fijalkauskas) ir pagrindiniam veikėjui Alenui(Paulius Pinigis(buvęs balčikonietis:)). Kūrinys itin drastiškas, čia dominuoja 70-ųjų dvasia, kuomet visuomenėje buvo daug prieštaravimų. Pavyzdžiui, pjesės herojus auga auklėjamas itin pamaldžios motinos ir valdingo, tačiau ateisto, tėvo. Pagrindinis pjesės veikėjas - Alenas - dirba arklidėje ir turi erotinių ryšių su arkliais.
Pjesėje svarbi tiesos tema. Ji neturi vieno išraiškos būdo. Ji daugiabriaunė. Svarbu, kaip šią figūrą pasuksi. Žodžiu, pjesėje apstu aštrių kampų. Be to, keliami ir kiti nemažiau svarbūs klausimai: „kaip galima demokratinėje visuomenėje skverbtis į asmeninį gyvenimą?“, „O kurgi yra žmogaus apsinuoginimo, kaltumo be kaltės, pasinaudojimo kitu žmogumi ribos?“
Puikūs aktoriai, įspūdingi garso bei vaizdo efektai, šauni kompanija ir ta mažytė teatro salė paliko įspūdį, kokio nesitikėjau ir nė sapnuot nesapnavau. Dar ir dabar akyse matau Aleną su psichiatru, menu jų hipnozės seansą - girdžiu balsus, stingdantį žirgo žvengimą ir užuodžiu cigaretės kvapą.