ketvirtadienis, gegužės 28

Tranzavom

Panevėžys - Pasvalys - Saločiai - Bauska - Iecava - Kekava - Ryga.
Ir atgal.
Nė lito, nė lato kišenėse.
Antrąkart į Latviją, o tranzavimas toks rimtesnis tai pirmas.
Ir mums velniškai sekėsi.

Taigi 8:00 jau stovim už Piniavos, laukiam. Iškart sustojo vyriškis gera mašina, pavežė 3km iki degalinės, išleido. Porą km pėstute ir vėl laukiam. Šįkart sustojo ponaitis „Rūkot? Ir gerai, kad nerūkot.“ ir netrukus jau buvome Pasvaly. Dar 10min ir panevėžiečiai studentai iš Kauno mus jau vežė Rygon.
Ryga. Žiedas. Išvaikščiojom senamiestį skersai ir išilgai, pabuvojom Rygos Katedroj, dar keliose bažnyčiose ir dar kažkur,
kur net dabar nežinau, ar ten tikrai nemokama buvo.
Valgėm ir lesinom paukščius ant Dauguvos kranto ir ne tik.
Kai jau atėjo laikas keliauti namo, supratom, kad eiti teks daug. Nuo senamiesčio iki pat miesto ribos ir dar truputį už jos. Nė neįsivaizduoju, kiek km visa tai sudaro, bet pavargom nuoširdžiai.
Paskui sustojo toks belgas laisvai kalbantis angliškai ir turintis, ką pasakyti, tad nė nepastebėjom, kaip atsidūrėme Kekavoje. Prajuokino to belgo ištarti žodžiai: "I am not always so dirty, just when I work". Cha, net Belgijoje sklinda kalbos apie gerą lietuvišką maistą ir korumpuotus policininkus.
Kekavoj susistabdėm „fūrą“ ir geraširdis rusas mus parvežė iki pat Panevėžio, 2km beliko tik. Už tai net "Улыбка" diedukui padainavau :) Na, o po to mus pasiėmė draugės vaikinas ir abi parvežė namo.
Iki Panevėžio ribos buvo telikę gal dešimt žingsnių.
Keletas pastebėjimų:
• Rygoj daugybė kačių.
• Rygoj erdvu ir drąsūs balandžiai.
• Rygoj ryškiai trūksta suoliukų ir perėjų per gatves.











Ai, dar ėjom per tiltą, kur negalima eit, nes ten tik mašinoms. Buvo laaabai jau baisu, nes vis atrodė, kad vėjas, kurį sukelia pravažiuojančios mašinos, nupūs mus nuo bortelio į Dauguvą.
Ir dar bėgom nuo kažkokio tai psichopato, kuris darė keistus gestus ir grimasas, ir dar kažką.

trečiadienis, gegužės 27

Ji grįžta

Ji grįžta ir nelipa iš automobilio. Sėdi minutę, dvi. Pusvalandį.
Lyja ir lietaus lašiukai vienas kitą keičia taip greit. Beveik kaip ašaros.
Užsimerki, ir tu jau ten...
Galva. Grįžk į realybę. Nedrąsiai, slėpdamasi už medžių. Pro langą. Ir dar dvi galvos. Laukia.
Lyg kopūstai lietaus.
Reikia. Ne... Reikia. Ji kelia kažkodėl staiga tokias sunkias rankas. Ir visą kūną.
Ne, dar minutę. Dvi. Pusvalandį.

sekmadienis, gegužės 17

Paskutinis skambutis


Taigi taigi, 2009-05-15 JBG ketvirtokams nuskambėjo paskutinis skambutis. Iš pat ryto išpuošę savo automoblius ir motociklą (4e, auklėtoja - matematikos mokytoja M.Uselytė), autobusą (4h, auklėtojas - chemijos mokytojas H.Liolys), žirgelį (4b, auklėtojas - istorijos mokytojas A.Kolinis), kemperius (4d, auklėtoja - chemijos mokytoja G.Arsabienė) ir kitas transporto priemones, aštuonios JBG abiturientų klasės sugužėjo į mokyklą paskutinei pamokai.
Čia buvo daug gražių žodžių, dvyliktokai tyliai ir garsiai dalijosi ateities planais, vienas kitas verkė. Pamoka prabėgo beregint ir į duris pasibeldė trečiokai, lydimi mažųjų iš Panevėžio pradinės mokyklos. Paskutinis skambutis. Laikas eiti.
Panevėžio Muzikinis Teatras ir čia jau laukiantys trečiokai su gėlėmis, paskutinio skambučio šventė: direktoriaus ir šventės svečių žodis, vaidinimas, valsas, dvyliktokų testamentas, pabaiga. Viena kita paslėpta ašara.
Ir tada visi išsiskirstė, vieni susimąstę ir tylėdami, kiti sušalę ir dantimis kalendami, treti su šypsena ir įspūdžiais - visi patraukė savais keliais: kas namo, kas ruoštis vakarinei daliai, kas atgal į mokyklą... Šventė baigėsi.
Ir aš ten buvau.












http://www.youtube.com/watch?v=QxqiI-EHH4M

trečiadienis, gegužės 6

Liko šešios dienos.

Liko šešios dienos: ketvirtadienis, penktadienis, pirmadienis, antradienis, trečiadienis ir ketvirtadienis.
Ir viskas -
tiek nedaug beliko mokslo dienų, dienų, kai vyks pamokos, bus pertraukos... Ir tai vis dar netelpa galvoj, nesuvokiu. Mokykla dvylika metų buvo mano darbo vieta, dalis gyvenimo.
O dabar viskas:
dar 40 pamokų plius viena
ir viskas.
Gal todėl dabar einu į jas visas, gal todėl jos man iš naujo tapo įdomios ir brangios. Ir brangūs tapo mokyklos suolai, nevalyta lenta, stebuklingos arbatos spintelės ir kavos aparatas. Išderintas pianinas, laiptai į palėpę ir grumstais nusėtas stadionas. Kiemelis. Skaitykla. Ir net valgykla smirdukė ar susiraukusios rūbininkės. (Ne)mylimi mokytojai. Klasiokai. Draugai...
Ir jaučiu, kad jau nebus niekad taip pat.
Ir gal todėl šiandien lyja.
Sąvartyne rastas šeimos albumas

Vestuvinė nuotrauka. Su naujagimiu.
Pirmi žingsniai. Tai būta mergaitės.
Kiek paaugusi. Balta iki žemės suknelė.
Su gėlėm. Konfirmacija, vyskupas. Ta pati –
Jau paauglė, negraži, ilgom kojom.

Mokymasis skambinti. Baleto pamokos. Smuikas
Prispaustas smakru. Dar nesubrendusios krūtys.
Staigus mergaitiškas suvešėjimas. Švelnus
Kaklas. Įdėmus žvilgsnis. Akys! Šiek tiek retušuota.
Vyras, kieta apykakle. Prie altoriaus, su nuometu.

Ta pati. Pora su naujagimiu. Išplėšta.
Vyresnioji, jau pagyvenusi. Su berniuku.
Su mergyte, prie traukinio. Mokyklos vinjetė.
Mergaičių rikiuotė. Su lankais prieš stovinčius tribūnoje.
Išplėšta. Vyras su armonika. Antpečiai. Ankšta patalpa, vestuvės.

Viskas keičiasi. Šaltas šiaurės dangus. Barakai, spygliuota viela.
Ta pati moteris. Kitas vyras. Miško proskyna.
Rąstų krūvos. Vagonas. Moterų choras.
Tamsios, blogai išryškintos nuotraukos.
Uniformuotas sūnus. Kareivių rikiuotė. Šviežias kapas.

Išplėšta. Moterys. Ta pati ir jaunesnė, duktė.
Kitas vyras. Vaikai prie eglutės. Verandoj.
Prie automobilio. Kopose. Kitas vyras. Išplėšta.
Pirmos spalvotos nuotraukos. Du pagyvenę. Virš jų –
Sieninis laikrodis, kalendorius, įrėminta nuotrauka.

Išplėšta.
Senutė tamsiais rūbais, viena. Langas.
Išplėšta.
Ir toliau nieko – tušti lapai.


Marcelijus Martinaitis.

sekmadienis, gegužės 3

Boružytė

Paprastai tokių dalykų nefotografuoju, tačiau šiandien su mama laistėm gėles ir boružytė nutūpė jai ant peties. Teko nuimt ir padėti ant šalia augančio jazmino. Gražiai ji ten man atrodė, tai ir nufotografavau. Nieko ypatingo, bet bus atminimui.