Kodėl man patinka ruduo

Apmąstymai prasidėjo vakar vakare, su Vytu kalbant apie dieną ir naktį, o realią formą įgavo šiandien perpiet laukiant draugės ir stebint plaukiojančias gulbes. Ir buvo taip gražu!
Rudenį anksti leidžiasi saulė ir kaskart, kai daug išmokusi(arba ne) einu namo, aš galiu matyti auksinius klevų lapus, bristi per juos. Prisirinkti galybę šaltai švelnių kaštonų ir jais užpildyti kišenes bei mamos rankinuką. Rudenį prasideda ančių maitinimo sezonas, be to, dažniau geriu arbatą. Rudenį aš viską apgalvoju, kas vėliau išsiveržia idėjų gausa ir naujais tikslais. Rudenį esu apsupta nebeatostogaujančių draugų, kurie neleidžia paklysti ir tam nė nereikia kelionės į Latviją. Ruduo man - dar ir nauja pradžia. Ne visuomet sėkminga ar džiugi, bet visuomet paliekanti ryškų pėdsaką mano metuose.
Ruduo - ilgų naktų metas, o ilgas naktis aš juk taip mėgstu. Pokalbius, žvaigždes kai giedra ir šokį tyloje, nes aplinkiniai miega. Filmus, masažą bei stiprią kavą švintant. Paslaptis.
Ir man patinka rudenį pasiilgti. Švenčių, šviesos, atostogų ir gėlių, paukščių ir pavasario, vasaros karščio ir trumpų rankovių. Ir net žiemos, sniego, senių besmegenių Senvagėje bei sniego angelų. Ir nesvarbu, jog kai kurie dalykai metams apsukus ratą nebepasikartoja. O gal svarbu, bet kažką praradus atsiranda galimybė atsirasti kažkam naujam, kažkam galbūt dar geresniam. O seni prisiminimai juk lieka. Lieka tokie pat nuostabūs, atsparūs pykčiams ar neapykantai, kad ir kokia galinga ji bebūtų.
Ir man patinka rudenį apie tai galvoti, ir patinka prisiminti.
Ir todėl man patinka ruduo.