penktadienis, gegužės 30

Aš esu gėlė.

Mažasis princas truputį nuliūdęs išrovė ir paskutinius dar užsilikusius baobabų daigus. Jis manė, kad niekada nebegrįšiąs. Bet visi šie įprastiniai darbai šįryt jam atrodė nepaprastai malonūs. Ir, kai paskutinį kartą palaistė gėlę ir ruošėsi pridengti gaubtu, pajuto, kad jam norisi verkti.
- Lik sveika, - tarė jis gėlei.
Bet ji nieko neatsakė.
- Lik sveika, - pakartojo jis.
Gėlė nusikosėjo. Bet ne dėl slogos.
- Buvau kvaila, - tarė ji pagaliau. – Prašau man atleisti. Pasistenk būti laimingas.
Mažasis princas nustebo, neišgirdęs priekaištų. Jis stovėjo suglumęs, laikydamas rankose gaubtą. Šis ramus švelnumas buvo jam nesuprantamas.
- Na taip, aš tave myliu, - tarė jam gėlė. Tu nieko apie tai nežinojai, aš dėl to kalta. Tai nesvarbu. Bet ir tu buvai toks pat kvailas kaip aš. Pasistenk būti laimingas... Padėk į šalį gaubtą. Nenoriu aš jo...
- Bet juk vėjas...
- Aš ne taip jau sloguoju... Man bus gera nuo gaivaus nakties vėjo. Aš esu gėlė.
- Bet visokie gyvūnai...
- Nuo dviejų ar trijų vikšrų aš nepražūsiu, užtai pamatysiu peteliškes. Sako, jos tokios gražios. O šiaip kas gi mane lankys? Tu būsi toli. O dėl stambiųjų gyvūnų – nieko nebijau. Turiu ir aš nagus.
Ir ji naiviai parodė savo keturis dyglius. Paskui pridūrė:
- Ko tu taip delsi, tiesiog pikta! Juk nutarei išvykti. Tai ir keliauk.
Ji nenorėjo, kad jis ją matytų verkiant. Ji buvo tokia išdidi gėlė...

*

- Žmonės pamiršo šią tiesą, - tarė lapė. Bet tu neturi jos pamiršti. Pasidarai amžinai atsakingas už tą, su kuriuo susibičiuliauji. Tu atsakingas už savo rožę…

antradienis, gegužės 27

Pražydo!

Šiandien ryte, eidama į mokyklą, pamačiau štai ką:

Pražydo! Pražydo! Sušukau. Pagaliau pažydo! Tai mano mylimiausias augalas. Ir kvepia kaip... Ir iškart nuotaika pasitaisė, toliau ėjau išsišiepusi plačiai, iki pat ausų. Ir ši naujo žiedo žinia pradžiugino ne mane vieną - Linut, ši nuotrauka tau. Už tai, kad buvau tokia nekantri ir tavęs nesulaukiau. Štai tie žiedai:)

šeštadienis, gegužės 24

Vasaris.

4. Stovėti. Skanuoti. Klaida. Taisyti. Kodas. Su mėsa kart du. Kodas. Su grybais kampuoti. Mažas maišelis 1007. Didelis maišelis 1006. Brangesnis. Burbuliai ir Kregždutės prie šokoladinių. O Marlboro auksinį turit? Kaip nežinai? Nepažįsti??? Tele-loto dar du. Morkos plautos, morkos neplautos. Paskutinė galiojimo diena – nukainoti, nuolaida. Kaip tai kortelės nenuskaito? Įdėk į celofaninį maišiuką. Patrink į džinsus. Labas papildymą. Už 10, už 5, už 3. Nebūna? Ne. O tai kad aš daugiau neturiu. 23 litai baltais centais. Klaida. Korekcija. Šitą išskaičiuokite. Tai kad tau išeina tiktai du Burbuliai, mažyli. Su mėsa. Su grybais. Su daržovėm. Pomidorai ispaniški, pomidorai lietuviški. Bananus sverti. Visus vaisius sverti. Čeburekai nesveriami. O kas čia toks? Dėk ant svarstyklių! Laba diena, mokytoja. O tu irgi iš JBG? O Simonos nepažįsti? Ačiū, mergaite. Šypsosi. O centų neturėsit? Ne. Mokėta. Turiu centų! Korekcija. Nors ne, neturiu... Korekcija. Turiu 17, taip bus gerai? 18 tele-loto bilietų ir tris labas-pildyk-ekstra papildymus. Prašau. Maišelis mokamas? O maximoj nemokamai duoda! Sekmės, mergaite. Šypt. Ačiū...

ketvirtadienis, gegužės 22

Idea II

*čia visai nepiktai, bet žinok, jog gyvenime ne visom svajonėm lemta išsipildyti..*

sekmadienis, gegužės 18

Warum.

„Kodėl žmogaus sielos esmė yra ilgesys? Kodėl žmogus, nutvėręs tai, ką buvo vijęsis, apsivylęs sako: ne, tat ne tai! Kodėl žmogaus sieloje žydi gėlės, kurių kvapu niekas nesigėri? Kodėl viso ko galas yra mirtis? Kodėl „šiam pasauly mirtis viską nušluoja, kirminas tūno ir gėlėj puikiojoj?“

***

- Ne, mamate! Ji nemirs! Juk mes tiek meldėmės už jos sveikatą. Aš dabar dar karščiau prašysiu poną Dievą.
- Ne visados išklauso mus Dievas, Irusia. Jis pats geriausiai žino, ko mums reikia ir ko nereikia.
- Bet kaip gali reikti, kad Kazelė mirtų, mamate?
- Nežinau, Irusia, nežinau. Bet jei mirs, tai taip reikėjo.

***

- Ar atmenat, vaikai, kaip vasarą auginote kirvarpas? Kaip iš lėlučių ritos drugiai? Lėlutės liko tuščios, nebegyvos, ir metėt jas laukan, o gražūs drugiai lėkė kažkur tolybėn. Lėlutė – tai žmogaus kūnas, o drugys – siela. Išsiritus iš savo lėlutės, lekia sau pas „Dijvulį“. Žinot, kokie nevienodi yra drugiai. Taip pat ir žmonių sielos. Vienos gražios, spindžios, kitos pilkos, šlykščios.
- Aš žinau, - tarė Nika, - gerų žmonių sielos yra gražios, kaip tas drugys, atmeni, mamate, kur buvo toks spalvotas, puikus, kaip vaivorykštė, ir turėjo tokius auksinius taškelius?
- O vienas buvo toks pilkas, lyg nešvarus. Tai negeros sielos tokios, - tariau.
- Taip, vaikeliai. Kiekviena graži mintis, kiekvienas geras darbas, kiekvienas susivaldymas auksu ir vaivorykšte varsoja jūsų sielos sparnelius.
- Mamate, tai Irusios sielos sparnuose šiandien užaugo viena auksinė plunksnelė, kai ji atidavė Kazelei savo gražiausiąjį rūbelį? – paklausė Nika.
- Užaugo graži aukso plunksnelė, nes Irusia nepasigailėjo to, kas jai buvo brangu, - atsakė mamatė.

***

„Grožis tai begalės atspindys. Tai nujautimas Dievo.
Begalė atsispindi grožyje, ir dėl to jis taip pagauna sielą. Nes kaip gėlė įtempia visas jėgas, stengdamos sugauti nors vieną saulės spindulėlį, be kurio negali gyvuoti, taip mūsų siela, šiame netobulybių pasaulyje būdama, veržias sugauti nors mažutę kibirkštėlę absoliuto, kurį nujaučia, kurio trokšta ir be kurio negali gyvuoti.“

***

„Mėgstu vaikščioti po kapines. Niekur kitur tokia gili ramybė nevaldo mano sielos, kaip čia, toje ašarų vietoje. Taip ivaizdžiai stovi prieš akis nepastovumas visų žemės daiktų, tas amžinasis faktas, kad viskas tik irios formos ir nykstantieji šešėliai. Kaipgi kvaila ir juokinga iš visų jėgų kibtis į irias formas ir nykstančius šešėlius! Kaip kvaila ir juokinga dėti savo širdį į tai, kas turi savyje mirties grūdą, gaudyti nykstančius šešėlius!
...
Ir štai aš, pelenas ir dulkė, tarp pelenų ir dulkių vaikščiojanti, jaučiu savyje amžinybę ir begalę; jaučiu savyje galią nepabaigiamąją ir nepraeinamąją, kuri visus tuos išbarstytus po pasaulį atomus kada nors vėl surinks į tą patį pavidalą, amžiną, vienintelį, kokio nebuvo ir nebus.
Iš kur manyje, pelene ir dulkėje tarp pelenų ir dulkių, tas amžinybės jausmas?“

***

– Žinai, mamate, ką aš pamąsčiau, - tarė Nika. – Mes čia sėdime, susitūpę į krūvelę prie tavęs, kaip tik paukščiai lizdelyje.
– Tiesa, Nika, - tarė mamatė. – Esat mano brangiausieji paukšteliai, ir kaip mums gera drauge! Tai mūsų laimingiausi laikai – ir mano, ir jūsų. Bet ateis laikas – laikas taip greit lekia! – ir išskrisite iš lizdelio... ir tuščias paliks lizdelis...
– Kur mes skrisime, mamate?
– Kiekvienas sau. Mokytis, paskui darbuotis sau ir kitiems.
– O mes ir vėl parlėksime, mamate.
– Taip, bet jau nebegyvensim taip, kaip dabar. Tuščias ir liūdnas liks lizdelis. Ir tik mudu su tėveliu – du senu paukščiu – nuliūdę betupėsime. Ir kuomet nors parlėkę neberasit nė mudviejų... O gal rudens viesulas kurią juodą naktį sugriaus ir patį lizdelį... Norėčiau kartais sustabdyti tą beširdį laiką, vaikeliai, kad ilgiau būtumėt tokiais mažais paukšteliais ir ilgiau galėčiau jus laikyti apgūžusi.
– Ar nenori, mamate, kad mes užaugtume?
– Žinoma, kad noriu! Noriu ir nenoriu. Būsite tie patys, bet ne tokie pat. Ir mylimos jūsų akelės, kurias dabar bučiuoju, bus tos pačios, bet nebe taip žiūrės, ir jūsų šilkiniai plaukeliai nebe taip minkštai raitysis mano pirštuose.
– Mamate, kodėl sakei, kad, sugrįžę į lizdelį, gal nei tavęs, nei tėvelio nerasime? – paklausė Nika.
– Nes seni paukščiai išlekia ten, iš kur niekas nebegrįžta. Į tėvų dausas. Taip yra, vaikeliai. Ak, bet esti ir kitaip...
Ūmai antrame kambario gale kažkas stipriai pabarškino į langą. Mamatė krūptelėjo, visi išsigandę pašokome iš vietos ir nubėgome žiūrėti. Už lango juodavo naktis, ir nieko nebuvo matyti nei girdėti.“

trečiadienis, gegužės 14

Trečiadienis

Šiandien mano sesutės gimtadienis(su švente tave, jautuk brangiausias(:). Todėl nors diena buvo labai sunki, ypač matematikos kontrolinis, kurio iš 11 uždavinių išsprendžiau gal tik 4. Ne dėl to, kad nemokėjau, bet... Ačiū už tai nelemtam pokalbiui ne laiku. Ir vis dėlto aš tikiu, kad viskas dar bus gerai.
Taigi, nors diena buvo labai sunki, o ir naktis prieš tai nemiegota, tačiau įvykiai po pamokų atpirko viską. Taip seniai jaučiausi tokia atsipalaidavusi ir tokia nerūpestinga. Ir taip linksma buvo stebėti pagal Merfio dėsnius krentantį tortą, kalbėtis apie įvairius latviškai vokiškus „dirstelėjimus“[ :) ], meteorizmus ir jų pasekmes, apie tai, kaip atrodyti turi „tikra močiutė“(tokia pilnesnė, kad būtų, ką apkabint ir būtų ne kieta), apie donorystę ir apie tai, koks turėtų būti tobulas vaikinas ir kad vis dėlto tobulų nenorim. Ir dar apie daug ką... Ir taip buvo gera užsimiršt. Pasvajot. Pasi(nu)sišnekėt. Ačiū jums.
Grįždama namo mąsčiau ir supratau, kad įvyko lūžis. Bent jau dabar manau, kad įvyko. Parašysiu Tau asmeniškai apie tai. O visa kita... Laikas parodys.
Visiems gero vakaro ir saldžių sapnų:)

trečiadienis, gegužės 7

Tingiu.

Aš šiandien labai tingiu. Atsikėliau 4val. ir tingiai mokiausi istoriją. Tingiai kėliausi ir tingiai ėjau į mokyklą. Pakeliui tingiai stiebiausi ir tingiai uosčiau alyvos žiedus. Penkialapio neieškojau... Matyt, tingėjau. Vėliau tingiai rengiausi rūbinėje ir lėtai slinkau į matematiką. Chemijos „skaidruolės“(:D) buvo blankios ir kėlė tingulį. Informatikos pamoką linksmino kun. Pavelo sąmojai ir aš tingiai šypsojausi. Per biologiją sužinojau, kaip dauginasi paleistuvės. Pridėtiniais pumpurais... Vėliau buvo lietuvių kalbos pamoka ir tamsta mokytoja pyko, kam tingim knygas nešiotis (jau nekalbant apie jų skaitymą), nes juk jos laikais... Aš daug žiovavau. Vėliau sužinojom, kad išsvajotąjį istorijos kontrolinį rašysim tik rytoj ir aš labai tingiai, bet labai daug tuo gyriausi draugams. Po pamokų tingiai keliavau namo, nors pasivijusi Miglė ir sakė, kad ėjau gana greitai. Namie labai tingėjau daryti želė ir kepti blynus, o paskui labai tingiai juos valgiau. Užmigau. Pabudau. Skanus bananas. Varčiau. Dariau testą. Tingiai, nes vėl. Universitetų man nerasta. Brolis pamatęs antraštę juokėsi, kad būsiu generolas. Net Plunksnius juokėsi. Nepatiko tas puslapis. Įjungiau. Skaičiau. Atrašyti tingiu. Atsiprašau. Noriu... Tingiu. Bėgu! Gera... Tulpės vis dar kvepia. Pabučiavau Plunksnių. Pabučiavo. Dar norėčiau papasakoti... Turiu mintį. Idėją. Rašysiu gal. Bet dabar tingiu. Nesijuok. Labanakt.

antradienis, gegužės 6

Sveiki!

Gan ilgai nerašiau, bet turiu pasiteisinimą. Chi... buvau užsiėmusi. Atostogos jau savaime yra priežastis truputį pailsėti, o dar prisidėjo išvyka į „Gatvės muzikos“ festivalį ir Motinos diena, taigi manęs beveik nebūdavo namie. Diena, kai vyko „Gatvės muzika“ praėjo puikiai. Vakare nebejaučiau nei kojų, nei nieko kito, bet vis dėlto tai buvo be galo malonus nuovargis ir užmigau su šypsena. Išvažiavome mes gan anksti ryte ir 10:30 jau buvome Vilniuj. Šventė oficialiai turėjo prasidėti 12val., tad dar turėjome laiko ir iškart pradėjom, taip sakant, turistinį žygį po seniai lankytas vietas. Buvo aplankyti tiltai, kalnai, kišta nosis ir ten, kur nereikia. Vėliau prasidėjo šventė ir mes daug vaikščiojom pirmyn-atgal pirmyn-atgal, kol aplankėme visus norimus aplankyti muzikantus. Diena tačiau tuo nesibaigė, nes reikėjo pavalgyti ir pasislėpti nuo lietaus ir ta proga aš susipažinau su dviem labai skirtingom, bet savaip žaviom asmenybėm. Paskui labai skaniai valgėm ir gėrėm arbatą, kai vėl išlindo saulutė ir grįžome į centrą. Dar kiek pasivaikščioję sutikom dar keletą pažįstamų su kuriais kalbėjomės šiaip apie nieką, Edgaras grojo gitara ir čia pat improvizavo, o kita žavi mergina pritarė lūpine armonikėle. Iki ašarų prajuokino vienas senelis, kurio, geriau pagalvojus, man pasidarė labai gaila. Vargšas žmogus... Tačiau ilgai gailėtis jo neteko, nes senukas, piktai subartas, kažkur dingo, o mes išėjome pasivaikščioti. Buvau ant įspūdingo kalno, ant kurio dar nebuvau buvusi. Nuo jo viršūnės matyti viso miesto panorama ir taip garsūs raudoni Vilniaus stogai. Taip pat upė... Buvo tikrai įspūdinga, o tačiau kalno pavadinimo neminėsiu, nes noriu šitą vietą pasilaikyti ateičiai ir tik sau. Paskui vėl grįžome į miestą ir dar kurį laiką vaikštinėjome ir klausėmės muzikos. Namus ir lovą pasiekiau apie 1val nakties ir iškart užmigau, o sapne dar skriejo praeitos dienos vaizdai. Pienės, užrakinti Gedimino pilies vartai, Katedra, baltasis namas, pakibęs kalne, draugų ir pažįstamų veidai, mažas, bet jaukus bendrabučio kambariukas, mažos senamiesčio gatvytės, būgnai, gitaros, smuikai... Pabudau vėlai.

Nuo Tauro kalno

Monika ir Marius

Simona

love this picture.

pufaika

vakarėjant


ketvirtadienis, gegužės 1

Aš tikriausiai pavargau.


Taip, matyt, taip ir yra. Mokykla, namų darbai ir visa ta rutina tikriausiai mane išvargino. Savaitgaliai, tiesa, visada vis kitokie, bet... Vakar vakare turėjau įtemptą pokalbį, po kurio dar ilgai neužmigau. Ir naktis buvo tokia tyli, tokia paslaptinga, tokia tinkama apmąstymams. Ir aš mąsčiau, ir gan ilgai, kol galų gale nuovargis padarė savo. Sapnavau draugo(?) sesę. Laikiau rankose fotoaparatą ir stovėjau prie scenos, ant jos - kažkoks keistuolis dainininkas. Hmm... Sapnavau dar šokius. Keista kažkaip be jų...

Pabudau anksti ir labai nerami. Viskas ėjosi puikiai, tik kažkas, kažkas didelis ir svarbus neleido man džiaugtis. Ir nors pasivaikščiojimas su Plunksnučiu, gėlių gausybė ir įvairovė šildė mane, taip pat apsipirkti buvo smagu, tačiau... Ir štai dar vienas pokalbis, visai ką tik įvykęs, mane pribaigė galutinai. Pastaruoju metu brangūs žmonės mane skaudina. Nežinau, ar jie to nesupranta, ar jiems nerūpi, tačiau tai vis tiek gana nemalonu. O gal ne, gal aš tik pavargus...

Pabandysiu pailsėti. Po to bus matyt.