Metų top'

Metai iš metų Naujųjų išvakarėse regiu savo draugus blogerius skelbiančius savo metų top'us. Sugalvojau šįmet pamėginti ir aš.
Metų knyga.
Nominuota: „Ketverto taisyklė“ bei „Vienatvė tinkle“.
Laimėjo: „Vienatvė tinkle“, nes nuostabiai mane jaudino viso skaitymo proceso eigoje, ir pabaigoje... Ir už tai, kad ją skaičiau taip godžiai, kad baigiau per porą dienų - kaip senais gerais laikais.
Metų filmas.
Nominuota: „Šokoladas“, „Pavasaris, vasara, ruduo, žiema ir... vėl pavasaris“ ,
„Saldus lapkritis“.
Laimėjo: „Šokoladas“. Nes visi filmai labai geri, bet, mano nuomone, „Šokoladas“ čia gal buvo geriausias.
Metų citata.
Nominuota: „hakuna matata“, „I do not have superior intelligence or faultless looks. I do not captivate a room or run a mile under six minutes. I only succeeded because I was still working after everyone else went to sleep“, „Be happy for this moment. This moment is your life“.
Laimėjo: „Be happy for this moment. This moment is your life“.
Metų įvykis.
Nominuota: 2010-04-02; savo pirmųjų namų aplankymas Kaune, močiutės mirtis (2010-12-11).
Laimėjo: 2010-04-02 ♥
Metų nuotrauka.
Nominuota: „Mano kojytė. V menas.“, „3 grupė liepą“, „Just goes wild“.
Laimėjo: „„Mano kojytė. V menas.“ Nes nu labai gera tą dieną buvo. Visas nominuotas nuotraukas gali matyti šiame įraše. :)


Metų kvapas.
Nominuota: braškinių smilkalų kvapas, kvepalų „Love dance“ kvapas, katinėlės kakučio kvapas.
Laimėjo: kakučio kvapas. Nes visada priversdavo stabtelėti ir minutėlei atsitraukti nuo veiklos.
Metų kelionė.
Nominuota: Kėdainiai, Molėtai, Ragaciems.
Laimėjo: Molėtai. Už tai, kad dangaus kūnai buvo nepakartojami, ežerų vanduo neapsakomai šiltas, o neplanuotą naktinį žvaigždžių stebėjimą atsiminsiu dar ilgai.


Metų daina.
Nominuota: Antis „Kada Kada“, Lykke Li „Everybody but me“, Lionel Richie „Hello“.
Laimėjo: Likke Li „Everybody but me“. Nors last.fm teigia, kad Anties „Kada kada“ klausiau dažniau, vis dėlto Lykke Li daina man labiau prie širdies.


Metų atradimas.
Nominuota: greitasis skaitymas ir mind map'as, kinietiški bambukai, mentorystė.
Laimėjo: mentorystė.
Metų skaitinys internete.
Nominuota: Blakės blogas, pinkcity, link.
Laimėjo: Link. Nes aš vis dar tikrinu, ar neatsirado naujų įrašų, ir vis dar laukiu, kada ji vėl pradės rašyti. :)

p.s. Su artėjančiais :) Susitiksime kitais metais!

Miego poza

Kadangi net trečdalį savo gyvenimo praleidžiame miegodami, svarbu žinoti, kokia poza miegame ir kaip tai atsiliepia mūsų sveikatai ir bendrai gyvenimo kokybei.
Štai anot delfi.lt, „kenksmingiausios“ seksualinei sveikatai pozos yra ant pilvo ir miegant ant pernelyg aukštos pagalvės. Maža to, dėl netaisyklingos kūno padėties miego metu žmonės dažnai skundžiasi sprando maudimu, galūnių tirpimu, nugaros skausmais.
Vyrauja klaidinga nuomonė, neva sveikiausia miegoti be pagalvės. Tai nėra gerai. Žmogaus stuburas kaklo srityje turi išlinkimą, todėl miegant be atramos, visas krūvis tenka raumenims. Per naktį raumenys pervargsta ir iš ryto jaučiamas skausmas. Pagalvė turi būti vidutinio dydžio - nei per didelė, nei per maža, formuojama po kaklu.
Literatūroje aprašoma daug ir įvairių miego pozų, iš kurių, kaip pagrindinės, išskiriamos embriono, rąsto, siekėjo (arba svajotojo), kareivio, jūrų žvaigždės ir „Nukritęs kaip lapas“ poza.


Labiausiai paplitusi - embriono poza: ja miega net apie 50% žmonių, du kartus daugiau moterų nei vyrų. Manoma, kad miegantieji šia poza nesąmoningai stengiasi grįžti į nerūpestingą vaikystę, į šiltą bei saugų mamos lizdą...
Sakoma, kad žmonės, miegantys šia poza, iš išorės atrodo stiprūs, tačiau giliai viduje yra jautrūs ir pažeidžiami.
Kita - rąsto poza. Liemuo tiesus, rankos bei kojos suglaustos ir taip pat ištiestos... Tačiau, anot Dormeo komandos, šia poza miegantys žmonės gyvenime iš tikrųjų nėra statiški, atvirkščiai – jie linkę į dinamiką.


Rąsto poza miegantys žmonės yra labai socialūs bei daug bendraujantys, taigi jie - puikūs draugai. Visi juos mėgsta, kadangi šie žmonės pasižymi dosnumu ir su draugais praleisto laiko bei kartu išleistų pinigų nelaiko iššvaistytais.
Jie visada visiems nori įtikti bei patikti, dėl šios priežasties kartais netgi persistengia. Šie žmonės išsigąsta net menkiausio garso ir yra tarsi šuniukai, ištikimai sekantys savo šeimininką. Jie taip elgiasi, matyt, todėl, kad siekia būti kiekvieno bičiulio geriausiu draugu. Atsidurti antroje geriausių draugų sąrašo vietoje „rąstui“ būtų baisus pralaimėjimas.
Rąsto poza miegantieji visada išlieka ramūs ir racionalūs. Tuo pačiu metu jie yra labai patiklūs, kartais net naivoki. Dėl savo socialaus būdo šie žmonės greitai užmezga naujas pažintis ir atskleidžia paslaptis net nepažįstamiems žmonėms.
Šia poza miegančius žmones nesunku suvedžioti. Jie mėgsta kompanijas ir neatsisako kvietimo išlenkti taurelę.
Taigi, jeigu mėgsti miegoti ant kairio šono, Tu esi:
• neryžtingas,
• abejingas, • ištikimas, • prisitaikantis.
Jeigu mėgsti miegoti ant dešinio šono, Tu esi:
• entuziastingas,
• konkuruojantis, • atsidavęs, • linkęs rizikuoti.
Kaip bebūtų, rąsto poza miegantiems žmonėms rekomenduojame įsigyti kokybišką čiužinį. Miegodamas išsitiesęs ant seno čiužinio gali pataikyti į išgulėtą vietą, taip laikysena taps netaisyklinga, išlinks stuburas, gali pradėti skaudėti nugarą bei kaklą.
Toliau seka siekėjo arba kitaip - svajotojo poza.


Jeigu miegi ant šono rankas laikydamas priekyje, atrodo, jog kažko sieki. Tiesa, tai su siekimu neturi beveik nieko bendra.
Šia poza miegantys žmonės dažniausiai yra plačių pažiūrų, tačiau gana įtarūs. Jie dažnai netiki viskuo, ką girdi ar skaito. Dėl šios priežasties juos labai sunku apgauti.
Išskirtinis šia poza miegančių žmonių bruožas yra ciniškumas ir išties stiprus atkaklumas. Savo nuomonės jie laikosi itin užsispyrę, nenusileidžia nė per plauką. Net žinodami, kad klysta!
Kita vertus, kuomet tenka priimti sprendimą, šie žmonės tampa labai atsargūs ir lėti, jie vadovaujasi principu: devynis kartus pamatuok, dešimtą kirpk. Dėl to jie labai retai klysta ir tai puikiai žino...
Puikus šių žmonių bruožas yra tai, kad jie yra neįkyrūs, be to, su jais visada malonu kalbėti, net jei šis žmogus yra tavo vadovas. Taip pat miegantys atkakliojo siekėjo poza žmonės nėra įžeidūs, jie būna malonūs ir patikimi partneriai ar kolegos.
Kareivio poza - kai miegama ant nugaros prie šonų priglaustomis ištiestomis rankomis.
Taip miegantys žmonės, sakoma, yra labai disciplinuoti „kariai“, net jei dar nespėję tapti generolais. Jie yra gana tylūs bei uždari, nemėgsta triukšmingų vietų ir susibūrimų. Nedažnai tokių žmonių sutiksite triukšmingame vakarėlyje, jau greičiau klasikinės muzikos koncerte.


Taikiojo kario poza miegantį žmogų labai nudžiuginsite, jeigu pakvietę jį kartu leisite išsirinkti būtent jam patrauklų renginį ar vietą. Kadangi šie žmonės labai mandagūs, jie niekuomet nepasakys, kad Jūsų pasirinkimas jiems nepatiko.
„Kariai“ yra labai reiklūs. Tik tai, kas geriausia, jiems yra pakankamai gerai, dėl to jie kelia labai aukštus standartus tiek sau, tiek ir kitiems žmonėms. Tikrai nenorėtumėte, kad tokio tipo žmogus būtų Jūsų viršininkas.
Be to, jie visada labai tvarkingi. Kiekvienas plaukas turi turėti savo vietą. Jeigu plaukas vis tiek pasišiaušia, „karys“ bandys jėga jį grąžinti ten, kur jis turi būti. Jei nepavyks, kario poza miegantis žmogus gali pasinaudoti net žirklėmis. Jų manymu, žmogaus išvaizda yra jo asmenybės atspindys: tvarka, disciplina ir paklusimas!
Jūrų žvaigždės miega ant nugaros, išskėtę rankas ir kojas. Rankos dažniausiai ištiestos virš galvos, kojos pražergtos.


Šia poza miegantieji yra malonūs žmonės. Jie yra tikros žvaigždės tarp draugų, kadangi visada visiems padeda ir nieko nelaukia atgalios. Jeigu turėsite problemų, šia poza miegantieji visada Jūsų įdėmiai išklausys ir paguos. „Jūros žvaigždės“ yra tikrai patikimi ir geri draugai.
Šia poza miegantys žmonės yra labai kuklūs, jie nemėgsta būti dėmesio centre.
Kita vertus, jeigu miegi kaip jūros žvaigždė, tikriausiai dažnai knarki ar turi kitų kvėpavimo sutrikimų...
Ir paskutinė iš populiariųjų - „Nukritęs kaip lapas“ poza.


Šia poza miegantys žmonės dažniausiai yra karšto būdo, kartais net gana šykštūs. Jie yra lepūs ir komforto, kurį tiesiog dievina, neiškeistų į nieką kitą pasaulyje. Taip, kartais šia poza miegantieji būna kiek savanaudiški, mat iš pradžių mėgsta pasirūpinti savimi. Tai gali būti išlepimo ir prabangos mėgimo pasekmė.
„Audringieji kritėjai“ yra socialūs žmonės, tačiau jų jautrumas ir pasitikėjimas savimi dažnai šokiruoja net artimus draugus. Jie labai gilinasi į smulkmenas ir siekdami tikslo gali būti nepakenčiami, kadangi visada viską nori padaryti pagal savo taisykles. Jeigu norite, kad namuose tvyrotų taika, geriau jų nekritikuokite. Verčiau leiskite jiems kritikuoti, nes tai jiems patinka labiausiai. Šia poza miegantys žmonės yra tikrai atkaklūs bei savimi pasitikintys!
Kita vertus, jie yra labai aistringi, atsidavę savo darbui žmonės. Tačiau gali labai greitai atšalti, jeigu viskas einasi ne taip, kaip planuota. Sunkiose situacijose jie labai greitai „perkaista“, tačiau nesidrovi paprašyti pagalbos.
Na va, kaip ir viskas. Ar radai čia aprašytą savo miegojimo pozą? Aš tai ne. Miegu va taip:


ir man tai labiausiai primena embriono pozą. O tau?..
Miegojimo poza nemažai pasako (jei tuo tikime) ne tik apie žmogų, bet ir apie konkrečią porą.


Klasikinis šaukštelio pozos variantas - kai tiek vyras, tiek moteris miega ant šono, veidus nukreipę į tą pačią pusę, o vyras pilvu prisiglaudęs prie moters kūno. Sakoma, kad meiliai apkabinęs mylimąją, it mėgstamą vaikystės žaislą, partneris jaučiasi ir stiprus, ir saugus. Pora šitaip dalinasi energija, palaiko vienas kitą. Be to, tai pati populiariausia miegojimo poza pirmuosius 3-5m. poros santykių.
Kitas variantas - visiškai priešingas klasikiniam - jokio kūnų kontakto. Poroje abu miega ant šono per atstumą vienas kitam atsukę nugaras. Toks atsiribojimas būtinas, kai poros dirba viename darbe ir turi pernelyg daug bendrų reikalų. Tuomet atsiranda emocinio atsipalaidavimo poreikis.
Meilės pinklės (arba „medaus mėnesio apsikabinimas“) - tai poza, kur kūnai taip susiviję, kad nesuprasi, kurs jis, kur - ji. Vyras ir moteris (na, arba vyras ir vyras, moteris ir moteris..) miega atsigręžę vienas į kitą, apsiraizgę kojomis ir rankomis. Jų ryšys toks artimas, kad regis jų niekas neišskirs. Taip miega įsimylėjėliai.
Jei moteris deda galvą vyrui ant krūtinės - jis jos gyvenimo parama ir apsauga. „Partneris nesiskundžia, kad dūsta, kad jam sunku? Tai jis tikras draugas, pasirengęs partnerę globoti.“ (darnipora.lt)
Porų miegojimo pozų, kaip ir tada, kai miegame vieni, yra daug daugiau - tiesiog aptariau čia populiariausias. O ir taip jau ilgas post'as išėjo :)
Ką visu tuo norėjau pasakyti? Kad sveikinu, jei tai, kaip tu miegi, tau patogu ir ryte pabundi pailsėjęs ir geros nuotaikos. Tačiau jei nuolat knarki, tuo gąsdindamas ne tik namiškius, bet ir kaimynus, arba jūsų pora miega taip, kad vienam vis gresia atsidurti ant grindų, tai gal verta susirūpinti?

p.s. Jei miegi taip - - nesijaudink, dažniausiai iš šios pozos išaugama. Tik prieš eidamas miegot neprisivalgyk visokių žirnių, obuolių ar kopūstų :D

2010-tuosius apmąstant

Kalėdos - jau praeitis ir netruks dar vieni metai tapti Praeitimi.
Tad šįmet, kaip ir pernai bei užpernai šis įrašas skirtas besibaigiančius metams prisiminti.
Pirmoji mano išvirta sriuba, kažkoks tai atsinaujinęs (pa)bendravimas su Ugniumi, šašlykai ir driežai Kirstuko viloje, uodų milijonas, mano pirmas vašku dekoruotas Velykinis kiaušinis (dar turiu jį), mentorių dienos Trakuose ir mano krytis į ežerą, ilga ilga „Tebūnie naktis“ Vilniuje, V gamybos makaronai su faršu bažnyčios šventoriuje paryčiais po to, darbas darželio auklėtoja, dar labiau mane užauginęs, Latvijos jūra ir gimtasis Kaunas, po tiek metų zoologijos sodas vėl aplankytas. Metų frazė:„Tik 5ct!“ Po kiek laiko... - „Ir dar servetėlė yra!“ Akytės operacija. Nauji akiniai. Nauja šukuosena. Laiškai iš Švedijos ir į ją. Observatorija ir kosmologijos muziejus, netikėta nakvynė prie jo, automobilyje skaičiuojant krintančias žvaigždes. Kupiškis. Vasaros karštyje ištirpęs gimtadienis. Studentų atstovybė. Trakai. Kėdainiai. Atikos koncertas, „Don Kichotas“ ir „Silfidė“. Diena muziejuose su Blake. Naujos kambariokės, naujos pažintys ir bendravimas su seniai pažįstamais brangiaisiais. Štai sesė grįžo į Lietuvą, o Inflatera ką tik atšventė gimtadienį...

Močiutės mirtis.

KAS YRA MOČIUTĖ?
Šis klausimas buvo duotas stovyklaujantiems vilkiukams. Dienos tema - „Šeima ir jos nariai“.
Vilkiukas rašo:
- Močiutė neturi savo vaikų, dėl to ji mėgsta kitų žmonių berniukus ir mergaites. Močiutė neturi, ką daryti; ji turi tiktai būti. Ji niekada nesako „Greičiau!“ Paprastai močiutės yra storos, bet ne per storos užsirišti savo batų raištelius. Jos moka atsakyti į klausimus, kodėl šunes nemėgsta kačių ir kodėl Dievas niekada neapsivedė.
Kiekvienas turėtų pasistengti turėti močiutę, ypač jeigu neturi televizijos, nes močiutės yra vieninteliai suaugę žmonės, kurie turi laiko.

Dar viena kelionė į Šiaulius. Bridimas per pusnis link Salduvės ir kiniečių restorano paieškos bulvare norint bambukų. Piešimo ir skaitymo malonumų atradimas iš naujo. Filmai. Gyvenimas Lūšnoje. Pastovus interneto trūkumas Vilniuje. Tequila boom. Ieva Brante. Balint Varga. Kibinų gamyba pirmą kartą pas Živilę. Sekmadieniniai „Lietuvos talentai“ pas Kopūstėlį. 2010-04-02...
Daug trumpų ir ilgų dienų, daug įvykių, nuotykių ir pojūčių sudarė šituos mano metus. Jei 2008-tieji buvo padalinti į keturis aiškius periodus, tai 2010-tieji - puzlė iš tūkstančio detalių. Visos vienodai svarbios ir reikalingos, tačiau kas jas visas dabar atsimins...

Linksmasis kalendorius II k. žiema

Gruodžio 15.d - Soc. tapatumo terminai + vaizdinė medžiaga +,
Gruodžio 16d. - Listening + ,
Gruodžio 16d. - BT kolis +,
Gruodžio 17d. - Summary +,
Sausio 4d. - Speaking +,
Sausio 10d. - Ekonomika + ,
Sausio 14d. - Politologija +,
Sausio 18d. - AT +,
Sausio 21d. - Soc. sauga +.

Christmas mood

Koliai, sesija, kalnai kitų darbų ir taip ateinančius du mėnesius.
Bet kol kas...
Advento kalendorius, smilkalai ir žvakės, Kalėdinės kepuraitės, Kalėdų eglutė, Kalėdinės dainos pačios gražiausios, mandarinų jūra ir kuo geriausios nuotaikos dėl sunkaus darbo rezultatų bei žiūrint mėgstamą serialą. O dar tokia žavi žiema už lango. Ak.

Atmintis ir mind map'as

Šiandien buvau dviejų valandų seminare apie atmintį ir mind map'ą. Likau sužavėta, tad trumpai papasakosiu apie tai ir tau. Sesija tai artėja...
Taigi seminaras susidėjo iš dviejų dalių - dalies bendrai apie atmintį ir iš antros dalies - apie mind map'ą. Apie atmintį kalbėjo MRU psichologas, lektorius A.Kuzinas, o apie Mind Map'ą - A.Šarakojis - vienas Lietuvos π čempionato laimėtojų, taip pat Konstitucinio egzamino laureatas. Abi personos labai charizmatiškos, tačiau šis įrašas ne apie juos.

Atmintis – tai individo gebėjimas įsiminti, sisteminti, išlaikyti tai, kas patirta ir prireikus vėl grąžinti šią informaciją į sąmonę, ja remtis mąstant ir elgiantis.
Atmintis gali būti trumpalaikė (kelių sekundžių trukmės) ir ilgalaikė (iki kelių dešimtmečių trukmės).
Atmintis taip pat skirstoma į deklaratyvinę - sąmoningą (kurią galima išreikšti žodžiais) ir nedeklaratyvinę - nesąmoningą (pvz. gebėjimas važiuoti dviračiu).
Atminčiai ypatingą reikšmę turi kartojimas, kuris gali būti

• mechaninis, liaudiškai tariant „kalimas“ ir
• detalusis kartojimas - siejimas su jau turima patirtimi.

Mechaninio kartojimo dėstytojas nerekomenduoja, kadangi toks kartojimas „sunkiai patenka į ilgalaikę atmintį“, o jei ir patenka, tai dažniausiai labai trumpam.
Tačiau pagrindinė taisyklė yra ta, kad kuo informacija apdorojama giliau, tuo ji ilgiau išlaikoma. Paprastai tariant, jei „kali“, ko nesupranti, tai iškaltą informaciją greitai užmirši.
Paties užmiršimo lygis priklauso nuo laiko. Jei tą pačią dieną po informacijos gavimo atsimenama pakankamai daug, tai jau antrą dieną atsimenama 50% mažiau, o po mėnesio...
Kodėl žmonės užmiršta? Kaip pagrindinės, išskiriamos trys priežastys: informacijos nykimas, informacijos slopinimas ir užuominų nebuvimas. Aš čia per daug neišsiplėsiu, tad jei tau įdomu, teks pasidomėti - pagooglinti.
Įdomus dalykas yra tai, kad jei informacija ir atsimenama, ji dažnai atsimenama klaidingai. Kodėl atsiranda tos klaidos? Pagrindinės priežastys, anot A.Kuzino, yra šios:

• Prisiminimai ne tiksliai atgaminami, o sukonstruojami;
• Konstruojant remiamasi jau turimomis žiniomis, įsitikinimais ar net emocinėmis būsenomis.

Paprastai tariant, norėdami atsiminti, kokiu autobusu šįryt važiavome, tikriausiai autobuso vaizdo neprisiminsime, o tiesiog sukursime: juk puikiai žinome, kaip atrodo tie autobusai: kokios jų spalvos, kad dažnai juose būna nešvaru ir pan. Juolab, jei šįryt važiuodami autobusu buvome blogos nuotaikos, tikėtina, kad ir autobuso vaizdą kursime ne šviesų, o gerokai tamsesnį, niūrų.
Tai kaipgi atsiminti geriau ir išvengti klaidų? Pagrindiniai principai yra šie:

• Dirbti su informacija:

1. Kartoti,
2. Struktūrizuoti (mind map'as?),
3. Naudoti užuominas (pavyzdžiui, atsiminti, kad mokantis svarbią fizikos formulę, pro langą praskrido paukščiukas),
4. Pasitelkti vaizduotę (kuo keistesnius dalykus įsivaizduosi, tuo geriau),
   
5. Analizuoti (vienas būdų - „kabinėtis“ prie skaitomo teksto),
6. Sieti su patirtimi;

• Nepasilikti visko paskutinei nakčiai(!!! - pasilikęs viską paskutinei nakčiai negalėsi įgyvendinti visų kitų čia išvardintų punktų, kurie yra labai svarbūs geriems rezultatams pasiekti);
• Valgyti („normalų“ maistą, tačiau ne mokymosi metu);
• Miegoti (A.Kuzinas siūlo prieš egzaminus pamiegoti bent 10 valandų. O jei taip atsitiko, kad visą naktį mokeisi - bent valandėlę.)
  

Apie kiekvieną šitų punktų galima kalbėti plačiau, tačiau gal geriau paliksiu tai specialistams. Juk ir šio įrašo tikslas - ne išdėstyti psichologijos paskaitą apie atmintį, o tiesiog sudominti, nurodyti kažkokias tai gaires ir skatinti domėtis patiems.
Kaip teigia specialistai, dėmesys išlaikomas 0,5-1h, tačiau visai naudinga daryti tam tikras pertraukėles. Kita vertus, kai kuriems žmonėms reikia gan daug laiko „įsivažiuoti“, tai tada jiems rekomenduojama tų pertraukėlių nedaryti arba daryti rečiau.
A. Šarakojis parodė įdomų filmuką iš savo praktikuojamo sporto. Žiūrim:

Awesome Memory: German Speed Cards Record

Tiesa, šis 27,36 laikas dabar jau yra pagerintas, beje, to paties žmogaus, ir pasaulio rekordas šiuo metu yra 21,90 s. Video filmuką apie šitą pasaulio rekordą gali pamatyti čia.
Manai, negalėtum to pakartoti? Tu labai klysti! Tu gali. Ir dar geriau!
Kaip tai padaryti? Ogi sujungti savo kairiojo (atsakingo už logiką, žodžius, sąrašus...) ir dešiniojo (atsakingo už ritmą, spalvas, vaizduotę...) smegenų pusrutulių darbą.
Tam yra pasitelkiamos įvairios sistemos: grandinės, "loci" (kelionės)...
Pakalbėkime apie kelionės sistemą. Kaip ją naudoti?
Tu turi susikurti kelionės maršrutą, įsimenant objektus paeiliui. Kad geriau suprastum, apie ką aš čia kalbu, štai tau dar vienas filmukas:



Gražiai viskas atrodo, bet nemanai, kad tai veikia? Mes irgi nemanėm, kol neišbandėm! A. Šarakojis liepė sugalvoti 10 bet kokių žodžių, paskui pritaikėm minėtą kelio metodą.
Žodžiai buvo tokie:

• Stalas
• Gėlė
• Katalizatorius
• Špinatai
• Transformeris
• Multiplikatorius
• Signifikatas
• Nuobodyla
• Rūgštus
• Pikachu (pokemonas toks)

Susikūrėme sau maršrutą: Gedimino pilis -> Katedra -> Kudirkos aikštė -> McDonaldas -> Seimas.
Kas toliau?
Istorija keliaujant: Gedimino pilyje stovi stalas, ant stalo gėlė. Prie Katedros stovi mašina, kur masiškai dalinami špinatai. Kudirkos aikštėje piešiami transformeriai. McDonalde mums tenka pavaduoti nuobodylą, o Seime priimamas „negeras“ įstatymas ir todėl rūgštimis spjaudosi Pikachu.
Sukūrus šią istoriją, toliau tęsiamas seminaras.
Tai kaipgi vis dėlto įsiminti visą kortų kaladę? Ogi paversti kortas žmonėmis ar daiktais (pvz dešimt būgnų - šaldytuvas) ir išdėlioti juos maršrute. Paprasta, tiesa? :) Faktas, kad pasiekti 20s greitį įsimenant visą kortų kaladę iškart nepavyks, o ir kam tą kaladę įsiminti? Atrankos į Lietuvos Talentus jau baigėsi, o tam, kad pasipuikuotum prieš draugus, reiktų įdėti (per)daug pastangų. Tačiau, o čia ir visas gėris, šį metodą galima panaudoti savo kasdieninėje veikloje - pavyzdžiui, mokantis ar įsimenant naujų pažįstamų vardus.
Kaip tuos vardus įsiminti? A. Šarakojis siūlo naują vardą

• susieti su žmogumi, kuris turi tokį patį vardą - įsivaizduoti tuos du žmones atliekant kažkokią tai bendrą veiklą;
• susieti su to vardo reikšme (Petras kažkokia kalba reiškia akmenį. Tad, jei žinai šitą reikšmę, susipažinęs su Petru, tiesiog įsivaizduok jį ridenantį Puntuką);
  
• susieti vardą ir tuo pačiu žmogų su aplinkybėmis;
• susieti su veido bruožais;
• susieti su vardo ar pavardės šaknimi (pavyzdžiui, Almantas - alimentas).

Vienas iš būdų įsiminti - konspektavimas. Tačiau jis dažniausiai naudingas tik pačiam konspektuojančiam, o ir šiaip turi daug minusų: sunku atsiminti, sugaištama daug laiko, mums nusibosta ir mes pavargstame, mažėja dėmesys, dėl ko progresas yra lėtas, prarandama motyvacija. Ką daryti? Pasitelkti mind map'ą!


Pagrindiniai mind map'o principai pagal A.Šarakojį yra šie:

• Kuo daugiau spalvų;
• 3D efektas;
• Būtina visada naudoti centrinį paveikslėlį + tame paveikslėlyje turi būti mažiausiai 3 spalvos;
• Kuo daugiau paveikslėlių visame mind map'e;
• įgyvendinti struktūrizacijos ir klasifikacijos principus;
• kuo įvairesnis raidžių dydis ir forma;
• naudoti tik spausdintas raides;
• žodžio ilgis turi atitikti linijos ilgį;
• šaka turi savo spalvą;
  
• pagrindinės šakos - storiausios.
  

Taip pat svarbu vystyti savo stilių, naudoti numeraciją, simbolius ir griežtą hierarchiją.
Kodėl mind map'as gerai? O todėl, kad

1. sutaupomas laikas,
2. koncentracija išlieka ilgiau,
3. įsiminti yra lengviau.

Veikia tai ar ne, nežinau. Tačiau A. Šarakojis teigia, kad šį metodą naudoja pats ir tai sėkmingai leidžia jam turėti 8 ir mokytis nemokamai. O ko daugiau reikia?..
O vis dėlto, jei tau reikia daugiau, gali pasiskaityti Tony Buzan knygą „Lavinkite atmintį“, kuri, tiesa, jau truputį atgyvenusi arba parašyti pačiam A.Šarakojui. Jo kontaktų taip viešai neskelbsiu, na, bet tu visada gali parašyti man ir tų kontaktų paprašyti. Na, o lektoriaus A.Kuzino kontaktus taip pat nesunkiai gali rasti MRU interneto tinklalapyje.
Na, ir pabaigai, kaipgi pasibaigė mūsų kelionės metodo bandymas? Ogi puikiai! Tiesa, ne visi, bet dauguma iš mūsų po seminaro sėkmingai atsiminėme visus 10 žodžių. Ura!

Kėdainiai

Šiandien ryte sėdau į traukinį Vilnius - Klaipėda ir atvažiavau į Kėdainius. Ten mane pasitiko V ir po to visą dieną stengiausi susipažinti su šiuo miestu. Bendrą vaizdą susidariau - tai gražus ir ramus dieną bei toks pat gražus, tačiau ne toks ramus naktį miestelis kažkur tarp Vilniaus ir Šiaulių, netoli Panevėžio.
Pirmiausia, ką verta aplankyti tik išlipus iš traukinio - Kėdainių miesto parką ir jo pakraštyje esantį minaretą.


Minaretas - unikalus statinys, kurį XIX a. pastatė rusų generolas E. Totlebenas, kaip manoma, sėkmingoms kovoms su turkais atminti. Iš minareto tuometinis Kėdainių ir jų apylinkių savininkas rodydavo svečiams parką ir savo valdas. Dar ir šiandien yra išlikę „laiptai į niekur“, tačiau į patį minaretą užlipti galimybių, deja, nėra.
Vėliau pasivaikščiodami priėjome senamiestį ir Didžiosios rinkos aikštę, kur netikėtai papuolėme į karių dienos minėjimą: įvairaus lygio karininkams buvo teikiami kažkokie apdovanojimai, grojo muzika, buvo galima apžiūrėti įvairius šautuvus ir kitą karinę atributiką, taip pat paskanauti kareiviška koše ir arbata. Tai mes, nė kiek nesivaržydami, visa tai ir padarėme.
Kiek vėliau, nusprendę, kad po kareiviškos košės būtinai reikia ir deserto, užsukome į „Auksinius malūnėlius“, adresu Senoji g. 7, kur sėstis ant sofučių mums uždraudė (?...), o kėdės - metalinės, nelygiom kojelėm ir jau baisiai sunkios - rimtai, vos pakėliau. Pro langus malūnėliuose nepamatysi nieko - jie, taip sakant, užspalvinti. Kavinėje populiariausios grupės „Bavarija“ ir televizijos projekto „Kelias į žvaigždes“ dainos, padavėja nepatiko ne tik man, bet ir „kaimynams“, na, o maistas irgi neidealios kokybės - kepta duona su sūriu ir majonezu pasirodė besanti sudegusi duona didelėmis riekėmis su lydyto sūrio gabalais. Nelabai kokybiška, bet užtat gana daug (nors to „daug“ nelabai ir norisi, kai tokia kokybė...).
Taigi, nusprendę daugiau (ne)auksiniuose malūnėliuose nebesilankyti, patraukėme toliau.
Kėdainių senamiestis labai ramus, kažkuo kartkartėmis primena Vilniaus senamiestį, tik šviesesnį ir be žmonių, o Kėdainių Šviesiosios gimnazijos pastatas - lyg JBG pastato Panevėžyje pusbrolis. Ir dar vienas labai įdomus pastatas Kėdainiuose yra. Tai režisieriaus Felikso Paulausko sukurta instaliacija po atviru dangumi - Pirklio Keidangeno užvažiuojamieji namai (Senoji g. 12).


Nelabai suprantu, kokia tos „instaliacijos“ prasmė ir reikšmė, bet namas atrodo išties įspūdingai (kažką panašaus esu mačiusi tik kažkur Austrijoje).


Daugiau nuotraukų čia.

Dar truputį pavaikštinėję po senamiestį atsiduriame Senojoje rinkoje, šalia Kėdainių Daugiakultūrio centro, o paskui ir pačiame centre. Pasirodo, šiandien čia koncertuos ironiško roko grupė „Atika“ (Darius Žvirblis, Audrius Šalnis ir Artur Mamin). Dainų kūrėjas ir vokalas, akustine gitara grojantis D. Žvirblis šiandien buvo visai be nuotaikos (o gal jis visada toks?) - dainavo užsimerkęs, kalbėjo, o ir dainavo taip, kad vos ėjo suprast žodžius ir apskritai, jautėsi, kad skuba. Kur? Na, tikriausiai į „Bix“ barą Vilniuje, kur po kelių valandų turėjo koncertuoti... Šiaip jau45 minutes trukusio koncerto metu buvo pagrota pora dainų iš naujojo grupės albumo „Geriausia Ką Turime. Iš To, Kas Liko“, taip pat jau daugeliui gerai pažįstamos dainos, kaip „Kaligula Laisvai“, „Balerina Ant Pastolių“ ar „Tu esi“.


Apibendrinant, koncertas buvo visai neblogas (V netgi nusipirko „Atikos“ naują albumą), tačiau trūksta „Atikai“ to gebėjimo bendrauti su publika, to nusiteikimo, kad „štai, esu scenoje - turiu elgtis šiek tiek kitaip nei per repeticijas kažkur tai garaže“. Kita vertus, gal toks šitos grupės stilius...
Ką veikėme po „Atikos“ atsimenu lyg pro rūką - ėjome daug, kalbėjomės daug... Ypač po tuo dideliu medžiu kitapus gatvės nei „Vikonda“... Šiaip ar taip, galiausiai dar nusprendėm cepelinų pavalgyti, mat buvom akciją užmatę kavinėje-bare „Savas kampas“ (Didžioji g. 39). Cepelinų nebebuvo, šašlykų nieks nebenorėjo kept, tai valgėm bulvikes su daržovėm, bet esmė ne ta: esmė, kad, nors ir baras, aptarnavimas šitoj vietoj buvo puikus - nepalyginsi su tais malūnėliais. Dar kartą pasitvirtino faktas - išorė apgaulinga.
Na, o pavalgius atėjo metas važiuoti namo. Kad tai padaryčiau, pirmiausia turėjau pasiekti traukinių stotį. Ne bet kaip, ne bet kuo, o autobusu! Taip taip, nenustebk, Kėdainiuose autobusai važiuoja. Ir ne vienas, ir net ne du, o visi septyni! Aš važiavau pirmu numeriu:


Ir nors bilietų tokių popierinių ten niekas neparduoda, važiavimas kainuoja kaip tikrame didmiestyje - net 1Lt! Ai, nu bet tinginiams taip ir reikia - jei tokiame miestely tau per toli eiti pėstute, prašom - važiuok. Ir, jei važiuoji vakare, nesistebėk, jei su tavimi dar važiuos koks girtas diedas ar „užvartoję“ paaugliai - vakarais Kėdainiai ne tokie ramūs...
Užbaigiant norisi pasakyti, kad Kėdainiai - ne tik „agurkų miestas“: čia teka trys upės, yra kelios bažnyčios, užtvanka, vienintelis normalus Lietuvoje mauzoliejus, nemažai „žaliųjų zonų“ ir pakankamai ramybės. Labai skubant galbūt ir galima miestą apžiūrėti per dieną, tačiau jei pažindinantis su juo pamažu, kaip mano atveju, vienos dienos tikrai mažoka. Būtent todėl jau sėdėdama traukinyje pasižadu sau -
aš čia dar sugrįšiu.

baletas „Silfidė“

Silfidė - antgamtinė būtybė su sparneliais, tyra ir suteikianti vilties, kažkuo panaši į nimfą.
Baletas būtent apie ją ir apie ir jos ir jauno škoto Džeimso meilę. Ta meilė, o tiksliau - nepaprastas susižavėjimas, tragiška: Džeimsas praranda visa, ką turi, o Silfidė...miršta.
Tačiau baletas, kuris iš esmės pasakoja liūdną istoriją, žiūrovo liūdnai nenuteikia (na, galbūt tik pačioje pabaigoje): žiūrovą prajuokina ne tik senolė Madžė, bet ir „maža mergaitė“ ar tai, kaip Džeimso sužadėtinę Efę įsimylėjęs jaunuolis Gurnas plasnoja rankomis lyg vaizduodamas didžiulį erelį - ne, jis iš tiesų bando nupasakoti, kaip atrodė gražioji silfidė.
Negana to, baletas pilnas ir „specialiųjų efektų“ - silfidė, kaip tikrų tikriausia antgamtinė būtybė, tai pranyksta židinyje, tai iš tiesų pakyla į orą.
O kur dar visų silfidžių šokis, balerūnų kojų dailumas, škotiški sijonai, charizmatiškas dirigentas ir nuostabi muzika viso baleto metu...
Trumpai tariant, baletas ne tik kad nenuobodus, vietomis net linksmas, bet ir pasakoja istoriją su gan rimtu moralu: trokšdamas to, kas nepasiekiama, žmogus gali prieiti prie to, kad praras viską, ką turi.

Studentų diena muziejuje

Tarptautinė studentų diena - puiki proga išlįsti iš po vadovėlių krūvos ir pasimokyti šiek tiek kitaip. Mes ta proga „nusiplovėme“ nuo paskaitų ir aplankėm Signatarų namus ir Viktorijos laikų madas Taikomosios dailės muziejuje. Taigi trumpai apie viską - kad aš nepamirščiau, o tu... Na, tikiu, kad tau kažkokios naudos šitai perskaičius irgi bus. Juk kitaip neskaitytum, tiesa?
Signatarų namai - iš išorės niekuo neišsiskiriantis pastatas Vilniuje, Pilies gatvėje. Įėjus į vidų pasitinka maloni moteris, kuri iškart patiki, jog už bilietą mums mokėti nereikia todėl, kad esame studentės. Vėliau kita maloni moteris mus palydi į kitą patalpą, kur ne ką mažiau maloni gidė jau pradėjusi ekskursiją. Netikėtai sutinku draugus iš universiteto ir nuo to nuotaika tik pakyla. Mes vaikštome po namus, kur kažkada vaikščiojo ne tik Jonas Basanavičius, bet ir kitos, nepaprastai daug dėl Lietuvos nuveikusios, asmenybės. Apžiūrime jų daiktus, išgirstame jų gyvenimo istorijas... Keista kažkaip. Galiausiai atsiduriame mažučiame kambarėly - pirmininko A.Smetonos kabinete trečiame aukšte, kuriame ir buvo pasirašytas Nepriklausomybės Aktas.


Kodėl toks svarbus Lietuvai dokumentas buvo pasirašytas tame „mažučiame kambarėly“, o ne kokioje kitoje, didesnėje ir prabangesnėje patalpoje? Priežastis labai paprasta - pasikūrenti didesnę patalpą Lietuvos Tarybai tiesiog...neužteko malkų.
Keista tai, kad Signatarų namuose nepamatysi svarbiausio - Nepriklausomybės Akto. Kaip teigė gidė, Nepriklausomybės Aktas buvo pasirašytas dviem egzemplioriais - vieną, pasirašytą ant labai brangaus popieriaus, iškart po pasirašymo paslėpė Jonas Basanavičius, na, o kitas pasimetė kažkur Europoje - kaip teigiama, ieškoti reiktų pradėti Švedijoje. Kita vertus, neatmetama galimybė, jog kada nors šis dokumentas atsiras - juk yra tiek daug įvairiausių versijų apie jo buvimo vietą, ir toli gražu dar ne visos, net pakankamai pagrįstos, yra patikrintos. Na, o kol kas Signatarų namuose galima pamatyti šio akto kopiją - kaip teigiama, „juodraštį“, parašytą ir Lietuvos Tarybos pasirašytą Vasario 16-tosios išvakarėse.
Muziejuje praleidome gerą valandą ir, mano galva, tikrai buvo verta.
Kitas muziejus - Taikomosios dailės muziejus taip pat Vilniuje, Arsenalo gatvėje. Čia, sumokėję po simbolišką 1Lt ir pasikabinę paltus, gavome apžiūrėti iš esmės dvi ekspozicijas - „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų radiniai“ ir „Karalienės Viktorijos laikų mada 1830–1900 m.“ iš Aleksandro Vasiljevo kolekcijos. Pirmoji paroda labai didelio įspūdžio nepaliko, bet, jei tau ji įdomi, pasiskaityk čia, na, o antroji - apie Viktorijos madas - paliko didelį įspūdį.
Anot A. Vasiljevo, „ši paroda – tai unikali galimybė pamatyti, kaip rengėsi moterys aštuonioliktame amžiuje. Galite manęs paklausti, kodėl būtent karalienės Viktorijos epocha? Atsakymas paprastas – Nepaisant visų politinių aplinkybių, kurios pabrėžė šios moters unikalumą, svarbu paminėti tai, jog jos gyvenimo epochoje mada keitėsi daugybę kartų ir ji buvo to liudininkė. Mano kolekcijoje yra keli tūkstančiai eksponatų, tačiau čia bus pristatytos tik 50 suknelių. Viktorijos laikų moteriški drabužiai ypatingi tuo, jog vyrai matydavo tik grakštų siluetą ir dekoltė ir nieko panašaus į mūsų laikų madą nebuvo. Tai buvo labai morali mada“.



Įdomu tai, kad ano meto moterų diržai ir korsetai tokie, kad niekaip neišeina patikėti, kad į juos kažkada tilpdavo suaugusios moterys - vidutinė talijos apimtis karalienės Viktorijos laikais siekė 55cm, lieknų moterų - 50cm. Na, bet tai jau daug kartų esam girdėję ir nors realiai pamačius įspūdis didžiulis, dar sunkiau atsistebėti parodoje eksponuojamais moterų bateliais - o trumpumas, o siaurumas kojų buvo... Kaip rašo zebra.lt, anais laikas moterys buvo daug žemesnės nei šiandien ir 36 dydžių bateliai, pagal anų laikų supratimą, buvo skirti didelei kojai, mat įprastas dydis buvo – 33, 34. Ar gali tuo patikėti? Suaugusių moterų bateliai - mažyčiai kaip šiuolaikinių 3-4m. mergaičių!
Ne mažiau įspūdingi ir kiti parodoje demonstruojami aksesuarai - vėduoklės, skėčiai, skrybėlės, papuošalai, rankinės, liemenės ir kiti, dabar jau užmiršti, drabužių priedai. Parodoje taip pat galima išvysti ir išdidintų antikvarinių fotografijų, darytų 1855-1900 m. bei prancūziškus portretus taip pat iš A. Vasiljevo kolekcijos. Nuostabu! Tikriausiai todėl paroda jau aplankė Paryžių, Londoną, Briuselį, Stambulą, Maskvą, Sidnėjų, Honkongą, Tokijų, Santjagą ir Rygą. Na, o jei parodoje nuspręsi apsilankyti ir tu - nekartok mūsų klaidos ir šiai parodai skirk ne pusvalandį, o gerą valandėlę. Pažadu - nepasigailėsi.

___
Nuotraukos pasiskolintos iš delfi.lt, zebra.lt ir ldm.lt..

Šiam pasauly visko būna

Šiam pasauly visko būna,
Šiam pasauly bus dar visko,
Daug labai keistų dalykų
Atsimerkęs pamatai.

Jaučiuos kartais gerokai nenormali, kad nemėgstu devyniais sluoksniais prisipudravusių merginų, kurių rankinukas su tūkstančiais blizgučių, ir kurios leidžia sau sėdėti svetimame kambary, prie svetimo interneto, šūkauti ir rėkauti, planuoti orgijas svetimame kambaryje, kalbėtis telefonu ir kas antras žodis ištarti "blet, nachui, achujenai pyze". Be visa ko dar čiupinėti ne savo daiktus ir ne tik ant visų tų daiktų bet ir ant tavęs atseit paslapčia "varyti".
Juk tokių oranžinių mergų - masės.
Ir joms pochui kiti, jos turi savo dolče gabbana už 180Lt ir joms gerai.

Blake & just

Pagaliau, pagaliau aš tave pamačiau :D
Jau taip savosios Blakės pasiilgus buvau, kad ai, ai, maniau, kad gal jau ir nebepažinsiu. Bet ot ir ne - pažinau ir dar iš gan toli - ta eisena, ta pasivėlus miela plaukuosena ir žavios lyg žiburėliai raudonos pirštinės šioj pilkoj dienoj.
Bandelės, šerbetas, Gedimino pilis, kiniečių paieškos ir sėkmingi rezultatai (Blakei pirmas kartas buvo!), kremukų ir kitų šudukų pirkiojimas, senamiestis ir pasivaikščiojimai visokie. Dovanos! Nuotraukos :)

myl.♥

The Mentors‘ Day

What our mentees have done today was absolutely unexpected and awesome.

Asked to show their gratitude and love, they forced us to run up and down the stairs and around the cars, told as to string their shoes, to kiss the dorm keeper and asked to sing in the rain. Gave us a sufficient amount of alcohol and then showed an amazing play with the fire.

After that showed us a short movie and charged with all the “tortures” they experienced because of mentors. Some of us were “tormentors” because of taking sick Erasmus students to the hospital, someone wasn’t good enough by organizing a lot of events, someone was charged with making a breakfast to bed. How she could do that?..

They gave us roses, to each one of us, and mine Erasmus student gave me a special second one. ♥ We took tons of photos and there was a kitchen party after that.

Now – Woo club and after party there. Some of us are already absolutely drunk.

God help to survive till sunrise.

Kaip gerai, kad…

Istorija apie žaidimą „Kaip gerai, kad…“

Gyveno kartą, gal prieš kokį šimtą metų, maža mergaitė. Turėjo ji mamą ir tėtį, gyveno name su dideliu sodu, o prižiūrėjo ją auklė – vienuolė. Su aukle mergaitė praleisdavo ištisas dienas – drauge mokydavosi, skambindavo pianinu, vaikštinėdavo ir, žinoma, žaisdavo… Auklė ir išmokė ją žaisti žaidimą, kurį vadindavo „Kaip gerai, kad…“. Kaip jį žaisti? Paprastai. Tereikia pasakyti „Kaip gerai, kad …“ ir pratęsti mintį užbaigiant sakinį „nes …“. Kartą mergaitė siuvinėdama įsidūrė į pirštą. Atbėgo pas auklę ašarų pilnomis akimis ir rodo jai kraujuojančią žaizdą. O auklė nepradeda guosti mergaitės, bet siūlo jai: „Žinai, pažaiskime mūsų žaidimą „Kaip gerai, kad…“.

„Kaip gerai, kad įsidūriau pirštelį“, – netvirtu balseliu sako mergaitė, – „Gerai, nes… nes… nes galėjau juk įsidurti net du pirštelius“. „Taip“, – pritaria auklė, – „Kaip gerai, kad įsidūrei pirštelį ir greitai pamatei, nes juk galėjo kraujo lašelis nukristi ant siuvinėjamos staltiesės ir sutepti ją, o tai juk dovana mamai vardadienio proga, nespėtum kitos išsiuvinėti“.

„Kaip gerai, kad įsidūriau pirštelį ir nešaukiau garsiai, nes mama būtų labai išsigandusi – ji visada jaudinasi, kai man kas atsitinka“, – mergaitės ašaros jau nudžiūvusios, balselis guvus, ją pagauna azartas, – „Aš tuoj sugalvosiu dar daugiau, kodėl galėčiau pasakyti „kaip gerai, kad įsidūriau pirštelį“… Kaip gerai… kaip gerai, nes dabar, o ne vakar, kai turėjome eiti teatrą… Kaip gerai, kad … kad adatėlė nenulūžo…“.

Mergaitė jau šokinėja ir juokiasi. Auklė šypsosi – koks puikus žaidimas! Kitą dieną mergaitė važinėjosi dviratuku sodo keliukais, o auklė žingsniavo šalia. Dviratukas užkliuvo už medžio šaknies, ir mergaitė apvirto skaudžiai susimušdama koją. Dar klūpėdama ant žemės ji pirmiausiai pažvelgė į auklę, ir tuoj pat prisiminė jų žaidimą „Kaip gerai, kad…“. Tuomet pamažu atsistojo, nusivalė smėlėtas rankas ir ramutėliu balsu pasakė: „Kaip gerai, kad nukritau čia, o ne kokioj baloj…“ Po to šlubčiodama priėjo prie auklės, parodė jai nubrozdintą kelį ir pridūrė: „Ir gerai, kad susimušiau tik vieną koją“.

Šis žaidimas mergaitei taip patiko, jog ji neapsieidavo be jo nei dienos. Nesvarbu, kas atsitiktų – ar reikėdavo nesmagų darbą dirbti, ar susipykdavo su namiškiais, ar negaudavo to, ko norėdavo – žaidimas padėdavo visada. Žodžiai „Kaip gerai, kad…“ tapo tiesiog įpročiu kiekvienoje sudėtingesnėje situacijoje. Net ir tuomet, kai mergaitė užaugo ir auklės jai seniai nebereikėjo, ji šiuos žodžius vis prisimindavo.

Istorija paimta iš geroszinios.lt
Nuotrauka iš čia

***

Kaip gerai, kad neišvažiuosiu pagal projektą į Makedoniją, nes turėsiu daugiau laiko veiklai Lietuvoje.
Kaip gerai, kad turim tik vieną interneto kabelį su kambarioke, nes išmoksim dalintis.
Kaip gerai, kad kambaryje neturim šaldytuvo, nes neprisiperkame nereikalingo maisto.
Kaip gerai, kad dar reikia nueiti į parduotuvę ir į universitetą, nes bus proga pasivaikščioti.
Kaip gerai, kad vis dar nenuėjau į universitetą, nes grupiokė jau atsiuntė medžiagą, kurios būčiau turėjusi ieškotis.
Kaip gerai, kad pasirinkus kursinį nebeleidžia peržiūrėti likusių temų, nes pasirinkau ir bus ramu dabar.
Kaip gerai, kad nepirkau džinsų praeitą savaitę, nes šiandien nusipirkau man dar labiau patinkančius.
Kaip gerai, kad nemačiau Blakės jau kelis mėnesius, nes kai susitiksim po tiek laiko, tai dar labiau džiaugsiuos.
Kaip gerai, kad sesė gyvena Anglijoje, nes visada turėsiu, pas ką nuvažiuoti į svečius ten būdama.
Kaip gerai, kad...

„Mokausi naktimis, miegu mintyse“

Štai tokia frazė vėl pradeda atitikti mano gyvenimą šiomis dienomis.


Erasmus student network (ESN) ir mentorystė, itin spaudžiantys mokslai,
vienas kitas pokalbis dėl darbo,
V sugrįžęs iš Švedijos.
Šeima, draugai.
Nauja kambariokė.
Šiandien dar tapau studentų atstovybės tarptautinių ryšių komiteto (SA TRK) nare.
Ir nors viso šito man jau daugiau nei pakanka, aplikavau dar į vieną veiklą.
Žiūrėsim, ar priims.
O gal dar į Erasmus pagaliau važiuoti?..
_
einu mokytis.

"Wallpaperis" 3

oO living in bubbles Oo

dabar galėčiau

Jei dabar galėčiau padaryti nuotrauką vaizdo, kuri matau pro savo kambario (Vilniuje) langą, tu pamatytum tamsų juodą rimtą mišką, šviesos ruožą vakaruose, kur saulutė ryškiai oranžinė leidžiasi į debesėlį, daug purpurinės spalvos aplink. Keliant akis dar aukščiau - rūstus apniukęs dangus, kamuoliniai debesys pilki ir tokie didžiuliai ir taip arti, jok atrodo, nors atsinešk kopėčias ir lipk ant debesų. Ir du daugiaaukščiai, vienas kairėje, o kitas dešinėj, tokie vienodi, tarsi rėmai mano vakaro panoramai. Gražu.
Tokių spalvų norėčiau ir savo blog'ui, tik šiek tiek šviesesnių.
Pilkos, purpurinės, mėlynos su oranžiniais akcentais.
-----
Per anglų seminarą šiandien užtikom labai jau intriguojantį video pranešimą apie 90 metų amžiaus moterį, kuri, rankai nesijaučiant tvirtai rašant popieriuje, prieš metus ar du atrado „bloginimą“. Rašo ji paprastai ir įdomiai, o labiausiai žavi tai, jog rašo ne todėl, kad reikia, ne todėl, kad kas nors liepia, bet tiesiog todėl, kad jai to norisi.
O ir šiaip, kiek močiučių žinai „bloginančių“? Jei mano močiutė ar prosenelė susidomėtų, man žinomų žmonių rate jau būtų dvi ar trys .
Phyllis Greene išgarsėjus ir jos blog'e pasipylus pagyroms iš įvairiausių pasaulio kraštų, nejučia susimąsčiau, kad, nors ir nesu garsi ir, matyt, niekada tokia nebūsiu, gal verta pradėti rašyti angliškai? Myliu lietuvių kalbą, bet juk taip smagu būtų, jei ne tik lietuvos žmonės, bet ir kiti, tarptautiniame lygmenyje, galėtų skaityti tai, ką rašau. Pavyzdžiui, tie užsieniečiai, kurių blog'us skaitau pati ir pan. Hm...ką manai?
-----
Jei dabar galėčiau padaryti nuotrauką vaizdo, kurį matau pro savo kambario langą, tu pamatytum...mane. Taip sutemo, jog horizonto liniją įžiūrėti sunku, o tie daugiaaukščiai dabar - tik lyg neryškios žvaigždelės šitam lietuje. Žaibuoja taip dažnai, kad jaučiuosi lyg paties Dievo fotografuojama, griaudžia taip smarkiai, kad įkaito delnai, o kūnų vis nubėga šiurpuliukai. O lietaus lašeliai barbena taip garsiai, jog tas mane ir stichiją skiriantis langas atrodo toks trapus - tuoj tuoj, ir įgrius visa į svečius.
-----
Niekaip neapsisprendžiu, ar verta dirbti šįmet mokslo metų metu. Antras kursas, rotacija laukia, o mano vidurkis tikrai ne iš tokių, kuris leistų atsipalaiduot ir mušt bimbalą vakarais kaip šis.
Be mokslų, dar yra mano "Erasmus kid" iš Vengrijos, kuris, nors ir labai savarankiškas, protingas ir visaip kitaip teigiamas, vis tiek reikalauja dėmesio. Ir gana aktyviai .
O kur dar visi mentorių susirinkimai, kiti renginiai, bei šiaip - draugai. Kai kurių (Blake!) visą vasarą nemačiau, tad belekaip norisi atsigriebt, be to, taigi aš ir į baletą-operą-operetę noriu! O dar V žinok iš Švedijos miškų, laukų ir ežerų žmonių išsiilgęs grįžta...
Lyg ir gerai būtų nedirbt, bet kai išsiuntus CV tą pačią dieną pakviečia į pokalbį, o po to pokalbio dar į vieną pokalbį, tai vis tiek namo išsišiepus ėjau. Daug kandidatų buvo, o pakvietė tai mane .
-----
Ir jei dar kartą pažiūrėtum į nuotrauką vaizdo, kurį dabar matau pro savo kambario langą, pamatytum juodulį ten, kur dieną būna miškas; pilką pokario dangų su pailgais, išdraskytais debesimis, du daugiaaukščius, kurių languose kažkodėl vis dar nedega šviesos, ir žaliai-geltonai-oranžiniai tolimą horizonto liniją, kokia, kaip aš įsivaizduoju, būna vakarais lotynų Amerikoj. Ir viskas pro tolygiai lietaus lašeliais padabintą langą - lyg užuolaidas naujas turėčiau. Ak.

100827

Nauja styga, nauji akiniai, nauji (labai) trumpi plaukai, nauja lova, auskarai, tašė. Persodinti kaktusai. Piniginė nauja.
Ir tarp visų naujų dalykų tas labai gerai pažįstamas rugsėjo pirmosios oras lauke. Vėjas, parudavus žolė ir medžiai ant lapų. Gilės. Kvapas... taip, būtent kvapas labiausiai.
Kvapas, kuris jau dvidešimt metų kasmet man praneša apie rudenį. Šiokią tokią pabaigą, ir pradžią.
Pabaigą visu pirma du mėnesius trukusio auklėtojos darbo šalia namų esančiame darželyje. Pabaigą pampersų keitimo, pasakų skaitymo, seilinukų plovimo, valgydinimo, rengimo prieš einant į kiemą ir grįžus iš jo, prieš einant miegot ir atsikėlus; šukuosenų mergiotėm darymo, grybavimo su mažaisiais - mat daržely tikrų tikriausi pievagrybiai auga! Vaikymosi pasiutėlių patvoriais, temperatūros matavimo ir vaistų girdymo sergantiems, „nupiešk man mamą, mane, tėtį ir sesę“ prašymų vykdymo, kasdienių frazių „verkti reikia, kai skauda“, „pažaidei, nebežaidi - susitvarkyk“, „susitvarkom ir einam plautis rankyčių“, „eik į tualetą ir tada rengtis“, „Ignai, Lukai, Martynai, miegok“, „Akvile, Gabriele, Rimante, nusisuki į sieną ir miegi“, „Ateik čia“ ir t.t. vartojimo, ėjimo į vaikiškus spektaklius tokius kaip „Čipolino nuotykiai“, mokymo kalbėti (kukulis, liepos mėn. atėjęs į darželį mokėjo sakyti tik „A“. Šiandien jis moka „B“, „Au au au“, „Ne“, ir „Ooo“), prasmingų pokalbių su vaikais ir viso kito. Ech, pasiilgsiu savo abiejų 9 ir 3 grupių. Auklyčių, auklėtojų ir visų vaikų. Laurynos, Vestinos, abiejų Lukų, Andrėjos, Rimantės, Igno, Evalduko, Benitos, Edgaro, Tomutės, Oresto su Deividu, Vikos ir visų kitų. 70 iš viso!

3 grupė liepą

Pradžią antro kurso, bendravimo su naujai atėjusiais grupiokais, naujų erasmus studentų, naujo būsto - turėsiu dviejų kambarių buto dydžio namo dalį su uždaru kiemeliu tik sau ir dar „lovą“ bendrabuty! heh, pradžią.
Nors vis kažkaip atrodo, kad tai vis jau ilgokai užsitęsęs vidurys.

Molėtai

Sveiki!
Kalnais kalneliais, vingiuotais ir siaurais takeliais vakar pasiekėm Molėtus.
Jeigu kas primiršot, Molėtai – miestas rytų Lietuvoje, 30km į pietus nuo Utenos. Miestas nedidelis, iš visų pusių apsuptas ežerais. Todėl būtent jie ir buvo vienas mūsų kelionės tikslų.
Teko pabūti prie Siesarčio, Baltųjų Lakajų, Kirmelio, Bebrusų, Kamužėlio, Susiedo, Virintų, Želvos, Gilužio...maudėmės Luokesuose ir Rudesėly. Luokesų ežere dugnas - vien akmenukai, o štai Rudesėly jau gražus smėliukas. Ir šiaip gražu.

Tačiau O! Būtent prie Rudesėlio, vidury miško pirmą kartą nusėda akumuliatorius. Bandom stumti, tačiau labai karšta - nėr jėgų. Ir valgyti jau norisi... Išsikviečiam taksi su gnybtais, automobilis užsikuria. Nelieka laiko nei parduotuvėn maisto važiuoti, nei liūdėti, nei džiaugtis dėl viso šito, nes jau vėluojam į Molėtų astronomijos observatoriją, dieninę ekskursiją.

Tačiau nuvykus paaiškėja, kad nieko nepraleidom, priešingai - dar tenka palaukti. Observatorijoj visiška laisvė - jokių budinčių, jokių kontrolių, visi sau vaikšto atsipūtę ir džiaugiasi, kad patalpose vėsu. Galiausiai pasirodo gidas ir ekskursija prasideda.
Pirmiausia tenka kopti į vieną iš kupolų, kur mums pademonstruojamas 165 cm teleskopas - didžiausias ne tik Lietuvoje, bet ir visoje šiaurinėje Europoje. Gaila, skirtas tik moksliniam stebėjimui. Paskui paliekame kupolą ir lipame ant observatorijos stogo - gidas nutarė parodyti saulės dėmes.

Prie okuliaro pridedamas popieriaus lapas ir jame atsispindi saulės šviesa su keletu aguonos dydžio tamsių taškelių - tai saulės dėmės. Apie jas neseniai buvo rašyta internete čia ir čia.
Pažiūrėję į saulės dėmes, patraukiame į "power point" prezentacijoms rodyti pritaikytą auditoriją, kur, rodydamas nuotraukas, darytas iš kosmoso, gidas pasakoja, kaip žmonės keičia Žemės vaizdą. Nuotraukos tikrai įspūdingos - kad ir deimantų kasykla Sibire, Мирный mieste.

525 metrų gylio, o diametras siekia net 1,25km. Traukimo jėga virš kasyklos yra tokia didelė, kad po kelių malūnsparnių avarijų virš jos skraidyti uždrausta. (Į nuotrauką panašų vaizdą galite pamatyti ir googlemaps.lt)
Tačiau kad ir kokios gražios būtų nuotraukos, klausant gido pasakojimų vis atrodo, kad tą jau žinai, o šitą irgi esi kažkur girdėjęs... Na, o pabaigai gaunam progą susipažinti su kilogramą sveriančiu svečiu iš kosmoso - geležiniu meteoritu. Toks mažas ir toks sunkus! - stebėjosi visi. Tuo ekskursija ir baigėsi. Tačiau mūsų išvyka - ne.
Mūsų dar laukė naktinio dangaus stebėjimas Lietuvos etnokosmologijos muziejuje.

Tiksliai sutartu laiku, 22:45 mūsų pasitikti ateina guvus vaikinas. Jo vardas Martynas ir šiandien kartu su juo keliausime į kosmosą. Taigi pajudame didžiojo muziejaus bokšto link ir iškart labai apsidžiaugiame - yra liftas! Taigi nereiks lipti laiptais. Visgi vakaras jau, visi pavargę... Tačiau galų gale užropojus į didijį kupolą, visas nuovargis dingsta. Prieš akis - Riči – teleskopas su 80 cm skersmens pagrindiniu veidrodžiu. Tai Vokietijoje pagamintas profesionalus teleskopas, pritaikytas vizualiems stebėjimams ir dangaus objektų fotografavimui. Be to, tai vienas didžiausių iš visoje Europoje visuomenei skirtų teleskopų.
Mes susėdame ratu, kupolas atsidaro, šiek tiek pasisuka ir štai - dangus su daugybe ryškesnių ir ne tokių ryškių žvaigždelių. Gražu... Tuomet gidas pristato teleskopą, paaiškina jau Observatorijoje girdėtą teleskopo veikimo principą ir netrukus kviečia pasigrožėti dviem sesėm žvaigždėm. Viena jų - paauglė, lyginant su žvaigždžių amžiumi, taigi žėri melsvai. Jos sesė - jau penktą dešimtį įpusėjusi ponia, taigi šviečia tokia rausva, gal kiek orandžine spalva. Taip, tai nuostabu. Juk plika akimi to neįmanoma pamatyti! Bet nėra kada aikčioti - gidas jau kviečia apžiūrėti padrikąjį spiečių Persėjo žvaigždyne, paskui - Heraklio spiečių.

Į jį 1974 m. iš Žemės buvo pasiųstas radiosignalas – žmonijos laiškas protingoms būtybėms. Skriedama šviesos greičiu – beveik 300 tūkst. km per sekundę žinia tą, artimiausią Saulei žvaigždžių spiečių pasieks po 20 tūkst. metų. Dar tiek pat lauksime atsakymo, jeigu jis bus...
Taip pat Žiedo ūką. Planetiškasis Žiedo ūkas - apskritas labai retų dujų burbulas, kurio centre spindi žvaigždės. Žiūrint iš šono, kraštuose matoma daugiau švytinčios medžiagos negu centre, užtat ūkas atrodo panašus į žiedą.

Gidas aiškina, jog regime mūsų Saulės ateitį po 4,5 milijardo metų... Išeikvojusi vandenilį ir helį, Saulė ims gaminti sunkesnius elementus, nusimes dujų apvalkalą, išsiplės per visą regimą dangų, sudegins Merkurijų ir Venerą, lyžtelės Žemę, bet mūsų čia jau nebus... Tris tūkstančius metų skrieja iki Žemės to Žiedo ūko, mirusios saulės šviesa, bet astronominiu požiūriu, tai nedaug, nes ilgiausiai keliavusi iš mūsų visatos pakraštėlių šviesa mus pasiekė per 14 milijardų metų.
Desertui Martynas pristato Jupiterį, visame gražume su savo palydovais - Ijo, Ganimedu, Kalista ir Europa. Wow! Ir tie dryžiai Jupiterio puikiai matosi.

Wow! Jupiteris kol kas puikiai matomas ir plika akimi - tai tiesiog ryškiausias taškas danguje. Wow.
Ekskursija baigiasi, o link automobilio einu užvertusi galvą į dangų. Štai Grįžulo ratai, Jupiteris, o štai ir Paukščių takas - pirmą kartą regiu jį taip aiškiai, ryškiai. Ak!
Susėdus į automobilį paaiškėja, kad vėl nusėdęs akumuliatorius. Pirma valanda nakties. Tampa aišku, kad teks nakvoti. Tai gerai, kad įsidėjome miegmaišius!
Visiškoje tamsoje šiaip taip juos susirandam ir ką? Labanaktis. Pieva, miegmaišis ir giedras dangus. Ir krintančios "žvaigždės". O viena buvo su toookia uodega!..
Rytas. Dar vienas taksistas, ir mes vėl važiuojam. Šįkart geresniu keliu, pro Ukmergę. Tačiau net ir tai mūsų neišgelbsti - štai užsidega kaži kokia lemputė (???), tada akumuliatoriaus lemputė, o kuro rodyklė pradeda sparčiai leistis. Kas bus? Ar dar parvažiuosim iki Panevėžio? Raguvėlė, Velžys, dar 10km, štai Šilagalys... Ir automobilis užgęsta. Šįkart galutinai. Kuro 0. Elektros 0. Kažkokia žarna po mašina kabo... Tampa aišku, kad taksistai nebepadės. Tačiau juk visada yra avarinė pagalba kelyje! Paskambinam ir laukiam. Pusvalandis. 45 minutės. Skambutis. Pasirodo, mašina, turėjusi mus išgelbėti, išvažiavo į avariją kažkur. ?!?... bet už 15min atvažiuos dėdė su virve. Wohoo!
Dėdė atvažiuoja ir po ekstremalios kelionės (mūsų automobiliui gi stabdžiai nebeveikia!) pasiekiam autoservisą. Jis, aišku, kaip tyčia nedirba, bet mes bent jau Panevėžy. Vis ne prie Rudesėlio... Toliau - namai. Vanduo. Maistas. Poilsis. Valio.