Silfidė - antgamtinė būtybė su sparneliais, tyra ir suteikianti vilties, kažkuo panaši į nimfą.Baletas būtent apie ją ir apie ir jos ir jauno škoto Džeimso meilę. Ta meilė, o tiksliau - nepaprastas susižavėjimas, tragiška: Džeimsas praranda visa, ką turi, o Silfidė...miršta.
Tačiau baletas, kuris iš esmės pasakoja liūdną istoriją, žiūrovo liūdnai nenuteikia (na, galbūt tik pačioje pabaigoje): žiūrovą prajuokina ne tik senolė Madžė, bet ir „maža mergaitė“ ar tai, kaip Džeimso sužadėtinę Efę įsimylėjęs jaunuolis Gurnas plasnoja rankomis lyg vaizduodamas didžiulį erelį - ne, jis iš tiesų bando nupasakoti, kaip atrodė gražioji silfidė.
Negana to, baletas pilnas ir „specialiųjų efektų“ - silfidė, kaip tikrų tikriausia antgamtinė būtybė, tai pranyksta židinyje, tai iš tiesų pakyla į orą.
O kur dar visų silfidžių šokis, balerūnų kojų dailumas, škotiški sijonai, charizmatiškas dirigentas ir nuostabi muzika viso baleto metu...
Trumpai tariant, baletas ne tik kad nenuobodus, vietomis net linksmas, bet ir pasakoja istoriją su gan rimtu moralu: trokšdamas to, kas nepasiekiama, žmogus gali prieiti prie to, kad praras viską, ką turi.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą