dabar galėčiau

Jei dabar galėčiau padaryti nuotrauką vaizdo, kuri matau pro savo kambario (Vilniuje) langą, tu pamatytum tamsų juodą rimtą mišką, šviesos ruožą vakaruose, kur saulutė ryškiai oranžinė leidžiasi į debesėlį, daug purpurinės spalvos aplink. Keliant akis dar aukščiau - rūstus apniukęs dangus, kamuoliniai debesys pilki ir tokie didžiuliai ir taip arti, jok atrodo, nors atsinešk kopėčias ir lipk ant debesų. Ir du daugiaaukščiai, vienas kairėje, o kitas dešinėj, tokie vienodi, tarsi rėmai mano vakaro panoramai. Gražu.
Tokių spalvų norėčiau ir savo blog'ui, tik šiek tiek šviesesnių.
Pilkos, purpurinės, mėlynos su oranžiniais akcentais.
-----
Per anglų seminarą šiandien užtikom labai jau intriguojantį video pranešimą apie 90 metų amžiaus moterį, kuri, rankai nesijaučiant tvirtai rašant popieriuje, prieš metus ar du atrado „bloginimą“. Rašo ji paprastai ir įdomiai, o labiausiai žavi tai, jog rašo ne todėl, kad reikia, ne todėl, kad kas nors liepia, bet tiesiog todėl, kad jai to norisi.
O ir šiaip, kiek močiučių žinai „bloginančių“? Jei mano močiutė ar prosenelė susidomėtų, man žinomų žmonių rate jau būtų dvi ar trys .
Phyllis Greene išgarsėjus ir jos blog'e pasipylus pagyroms iš įvairiausių pasaulio kraštų, nejučia susimąsčiau, kad, nors ir nesu garsi ir, matyt, niekada tokia nebūsiu, gal verta pradėti rašyti angliškai? Myliu lietuvių kalbą, bet juk taip smagu būtų, jei ne tik lietuvos žmonės, bet ir kiti, tarptautiniame lygmenyje, galėtų skaityti tai, ką rašau. Pavyzdžiui, tie užsieniečiai, kurių blog'us skaitau pati ir pan. Hm...ką manai?
-----
Jei dabar galėčiau padaryti nuotrauką vaizdo, kurį matau pro savo kambario langą, tu pamatytum...mane. Taip sutemo, jog horizonto liniją įžiūrėti sunku, o tie daugiaaukščiai dabar - tik lyg neryškios žvaigždelės šitam lietuje. Žaibuoja taip dažnai, kad jaučiuosi lyg paties Dievo fotografuojama, griaudžia taip smarkiai, kad įkaito delnai, o kūnų vis nubėga šiurpuliukai. O lietaus lašeliai barbena taip garsiai, jog tas mane ir stichiją skiriantis langas atrodo toks trapus - tuoj tuoj, ir įgrius visa į svečius.
-----
Niekaip neapsisprendžiu, ar verta dirbti šįmet mokslo metų metu. Antras kursas, rotacija laukia, o mano vidurkis tikrai ne iš tokių, kuris leistų atsipalaiduot ir mušt bimbalą vakarais kaip šis.
Be mokslų, dar yra mano "Erasmus kid" iš Vengrijos, kuris, nors ir labai savarankiškas, protingas ir visaip kitaip teigiamas, vis tiek reikalauja dėmesio. Ir gana aktyviai .
O kur dar visi mentorių susirinkimai, kiti renginiai, bei šiaip - draugai. Kai kurių (Blake!) visą vasarą nemačiau, tad belekaip norisi atsigriebt, be to, taigi aš ir į baletą-operą-operetę noriu! O dar V žinok iš Švedijos miškų, laukų ir ežerų žmonių išsiilgęs grįžta...
Lyg ir gerai būtų nedirbt, bet kai išsiuntus CV tą pačią dieną pakviečia į pokalbį, o po to pokalbio dar į vieną pokalbį, tai vis tiek namo išsišiepus ėjau. Daug kandidatų buvo, o pakvietė tai mane .
-----
Ir jei dar kartą pažiūrėtum į nuotrauką vaizdo, kurį dabar matau pro savo kambario langą, pamatytum juodulį ten, kur dieną būna miškas; pilką pokario dangų su pailgais, išdraskytais debesimis, du daugiaaukščius, kurių languose kažkodėl vis dar nedega šviesos, ir žaliai-geltonai-oranžiniai tolimą horizonto liniją, kokia, kaip aš įsivaizduoju, būna vakarais lotynų Amerikoj. Ir viskas pro tolygiai lietaus lašeliais padabintą langą - lyg užuolaidas naujas turėčiau. Ak.