Kėdainiai

Šiandien ryte sėdau į traukinį Vilnius - Klaipėda ir atvažiavau į Kėdainius. Ten mane pasitiko V ir po to visą dieną stengiausi susipažinti su šiuo miestu. Bendrą vaizdą susidariau - tai gražus ir ramus dieną bei toks pat gražus, tačiau ne toks ramus naktį miestelis kažkur tarp Vilniaus ir Šiaulių, netoli Panevėžio.
Pirmiausia, ką verta aplankyti tik išlipus iš traukinio - Kėdainių miesto parką ir jo pakraštyje esantį minaretą.


Minaretas - unikalus statinys, kurį XIX a. pastatė rusų generolas E. Totlebenas, kaip manoma, sėkmingoms kovoms su turkais atminti. Iš minareto tuometinis Kėdainių ir jų apylinkių savininkas rodydavo svečiams parką ir savo valdas. Dar ir šiandien yra išlikę „laiptai į niekur“, tačiau į patį minaretą užlipti galimybių, deja, nėra.
Vėliau pasivaikščiodami priėjome senamiestį ir Didžiosios rinkos aikštę, kur netikėtai papuolėme į karių dienos minėjimą: įvairaus lygio karininkams buvo teikiami kažkokie apdovanojimai, grojo muzika, buvo galima apžiūrėti įvairius šautuvus ir kitą karinę atributiką, taip pat paskanauti kareiviška koše ir arbata. Tai mes, nė kiek nesivaržydami, visa tai ir padarėme.
Kiek vėliau, nusprendę, kad po kareiviškos košės būtinai reikia ir deserto, užsukome į „Auksinius malūnėlius“, adresu Senoji g. 7, kur sėstis ant sofučių mums uždraudė (?...), o kėdės - metalinės, nelygiom kojelėm ir jau baisiai sunkios - rimtai, vos pakėliau. Pro langus malūnėliuose nepamatysi nieko - jie, taip sakant, užspalvinti. Kavinėje populiariausios grupės „Bavarija“ ir televizijos projekto „Kelias į žvaigždes“ dainos, padavėja nepatiko ne tik man, bet ir „kaimynams“, na, o maistas irgi neidealios kokybės - kepta duona su sūriu ir majonezu pasirodė besanti sudegusi duona didelėmis riekėmis su lydyto sūrio gabalais. Nelabai kokybiška, bet užtat gana daug (nors to „daug“ nelabai ir norisi, kai tokia kokybė...).
Taigi, nusprendę daugiau (ne)auksiniuose malūnėliuose nebesilankyti, patraukėme toliau.
Kėdainių senamiestis labai ramus, kažkuo kartkartėmis primena Vilniaus senamiestį, tik šviesesnį ir be žmonių, o Kėdainių Šviesiosios gimnazijos pastatas - lyg JBG pastato Panevėžyje pusbrolis. Ir dar vienas labai įdomus pastatas Kėdainiuose yra. Tai režisieriaus Felikso Paulausko sukurta instaliacija po atviru dangumi - Pirklio Keidangeno užvažiuojamieji namai (Senoji g. 12).


Nelabai suprantu, kokia tos „instaliacijos“ prasmė ir reikšmė, bet namas atrodo išties įspūdingai (kažką panašaus esu mačiusi tik kažkur Austrijoje).


Daugiau nuotraukų čia.

Dar truputį pavaikštinėję po senamiestį atsiduriame Senojoje rinkoje, šalia Kėdainių Daugiakultūrio centro, o paskui ir pačiame centre. Pasirodo, šiandien čia koncertuos ironiško roko grupė „Atika“ (Darius Žvirblis, Audrius Šalnis ir Artur Mamin). Dainų kūrėjas ir vokalas, akustine gitara grojantis D. Žvirblis šiandien buvo visai be nuotaikos (o gal jis visada toks?) - dainavo užsimerkęs, kalbėjo, o ir dainavo taip, kad vos ėjo suprast žodžius ir apskritai, jautėsi, kad skuba. Kur? Na, tikriausiai į „Bix“ barą Vilniuje, kur po kelių valandų turėjo koncertuoti... Šiaip jau45 minutes trukusio koncerto metu buvo pagrota pora dainų iš naujojo grupės albumo „Geriausia Ką Turime. Iš To, Kas Liko“, taip pat jau daugeliui gerai pažįstamos dainos, kaip „Kaligula Laisvai“, „Balerina Ant Pastolių“ ar „Tu esi“.


Apibendrinant, koncertas buvo visai neblogas (V netgi nusipirko „Atikos“ naują albumą), tačiau trūksta „Atikai“ to gebėjimo bendrauti su publika, to nusiteikimo, kad „štai, esu scenoje - turiu elgtis šiek tiek kitaip nei per repeticijas kažkur tai garaže“. Kita vertus, gal toks šitos grupės stilius...
Ką veikėme po „Atikos“ atsimenu lyg pro rūką - ėjome daug, kalbėjomės daug... Ypač po tuo dideliu medžiu kitapus gatvės nei „Vikonda“... Šiaip ar taip, galiausiai dar nusprendėm cepelinų pavalgyti, mat buvom akciją užmatę kavinėje-bare „Savas kampas“ (Didžioji g. 39). Cepelinų nebebuvo, šašlykų nieks nebenorėjo kept, tai valgėm bulvikes su daržovėm, bet esmė ne ta: esmė, kad, nors ir baras, aptarnavimas šitoj vietoj buvo puikus - nepalyginsi su tais malūnėliais. Dar kartą pasitvirtino faktas - išorė apgaulinga.
Na, o pavalgius atėjo metas važiuoti namo. Kad tai padaryčiau, pirmiausia turėjau pasiekti traukinių stotį. Ne bet kaip, ne bet kuo, o autobusu! Taip taip, nenustebk, Kėdainiuose autobusai važiuoja. Ir ne vienas, ir net ne du, o visi septyni! Aš važiavau pirmu numeriu:


Ir nors bilietų tokių popierinių ten niekas neparduoda, važiavimas kainuoja kaip tikrame didmiestyje - net 1Lt! Ai, nu bet tinginiams taip ir reikia - jei tokiame miestely tau per toli eiti pėstute, prašom - važiuok. Ir, jei važiuoji vakare, nesistebėk, jei su tavimi dar važiuos koks girtas diedas ar „užvartoję“ paaugliai - vakarais Kėdainiai ne tokie ramūs...
Užbaigiant norisi pasakyti, kad Kėdainiai - ne tik „agurkų miestas“: čia teka trys upės, yra kelios bažnyčios, užtvanka, vienintelis normalus Lietuvoje mauzoliejus, nemažai „žaliųjų zonų“ ir pakankamai ramybės. Labai skubant galbūt ir galima miestą apžiūrėti per dieną, tačiau jei pažindinantis su juo pamažu, kaip mano atveju, vienos dienos tikrai mažoka. Būtent todėl jau sėdėdama traukinyje pasižadu sau -
aš čia dar sugrįšiu.