Studentų diena muziejuje

Tarptautinė studentų diena - puiki proga išlįsti iš po vadovėlių krūvos ir pasimokyti šiek tiek kitaip. Mes ta proga „nusiplovėme“ nuo paskaitų ir aplankėm Signatarų namus ir Viktorijos laikų madas Taikomosios dailės muziejuje. Taigi trumpai apie viską - kad aš nepamirščiau, o tu... Na, tikiu, kad tau kažkokios naudos šitai perskaičius irgi bus. Juk kitaip neskaitytum, tiesa?
Signatarų namai - iš išorės niekuo neišsiskiriantis pastatas Vilniuje, Pilies gatvėje. Įėjus į vidų pasitinka maloni moteris, kuri iškart patiki, jog už bilietą mums mokėti nereikia todėl, kad esame studentės. Vėliau kita maloni moteris mus palydi į kitą patalpą, kur ne ką mažiau maloni gidė jau pradėjusi ekskursiją. Netikėtai sutinku draugus iš universiteto ir nuo to nuotaika tik pakyla. Mes vaikštome po namus, kur kažkada vaikščiojo ne tik Jonas Basanavičius, bet ir kitos, nepaprastai daug dėl Lietuvos nuveikusios, asmenybės. Apžiūrime jų daiktus, išgirstame jų gyvenimo istorijas... Keista kažkaip. Galiausiai atsiduriame mažučiame kambarėly - pirmininko A.Smetonos kabinete trečiame aukšte, kuriame ir buvo pasirašytas Nepriklausomybės Aktas.


Kodėl toks svarbus Lietuvai dokumentas buvo pasirašytas tame „mažučiame kambarėly“, o ne kokioje kitoje, didesnėje ir prabangesnėje patalpoje? Priežastis labai paprasta - pasikūrenti didesnę patalpą Lietuvos Tarybai tiesiog...neužteko malkų.
Keista tai, kad Signatarų namuose nepamatysi svarbiausio - Nepriklausomybės Akto. Kaip teigė gidė, Nepriklausomybės Aktas buvo pasirašytas dviem egzemplioriais - vieną, pasirašytą ant labai brangaus popieriaus, iškart po pasirašymo paslėpė Jonas Basanavičius, na, o kitas pasimetė kažkur Europoje - kaip teigiama, ieškoti reiktų pradėti Švedijoje. Kita vertus, neatmetama galimybė, jog kada nors šis dokumentas atsiras - juk yra tiek daug įvairiausių versijų apie jo buvimo vietą, ir toli gražu dar ne visos, net pakankamai pagrįstos, yra patikrintos. Na, o kol kas Signatarų namuose galima pamatyti šio akto kopiją - kaip teigiama, „juodraštį“, parašytą ir Lietuvos Tarybos pasirašytą Vasario 16-tosios išvakarėse.
Muziejuje praleidome gerą valandą ir, mano galva, tikrai buvo verta.
Kitas muziejus - Taikomosios dailės muziejus taip pat Vilniuje, Arsenalo gatvėje. Čia, sumokėję po simbolišką 1Lt ir pasikabinę paltus, gavome apžiūrėti iš esmės dvi ekspozicijas - „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų radiniai“ ir „Karalienės Viktorijos laikų mada 1830–1900 m.“ iš Aleksandro Vasiljevo kolekcijos. Pirmoji paroda labai didelio įspūdžio nepaliko, bet, jei tau ji įdomi, pasiskaityk čia, na, o antroji - apie Viktorijos madas - paliko didelį įspūdį.
Anot A. Vasiljevo, „ši paroda – tai unikali galimybė pamatyti, kaip rengėsi moterys aštuonioliktame amžiuje. Galite manęs paklausti, kodėl būtent karalienės Viktorijos epocha? Atsakymas paprastas – Nepaisant visų politinių aplinkybių, kurios pabrėžė šios moters unikalumą, svarbu paminėti tai, jog jos gyvenimo epochoje mada keitėsi daugybę kartų ir ji buvo to liudininkė. Mano kolekcijoje yra keli tūkstančiai eksponatų, tačiau čia bus pristatytos tik 50 suknelių. Viktorijos laikų moteriški drabužiai ypatingi tuo, jog vyrai matydavo tik grakštų siluetą ir dekoltė ir nieko panašaus į mūsų laikų madą nebuvo. Tai buvo labai morali mada“.



Įdomu tai, kad ano meto moterų diržai ir korsetai tokie, kad niekaip neišeina patikėti, kad į juos kažkada tilpdavo suaugusios moterys - vidutinė talijos apimtis karalienės Viktorijos laikais siekė 55cm, lieknų moterų - 50cm. Na, bet tai jau daug kartų esam girdėję ir nors realiai pamačius įspūdis didžiulis, dar sunkiau atsistebėti parodoje eksponuojamais moterų bateliais - o trumpumas, o siaurumas kojų buvo... Kaip rašo zebra.lt, anais laikas moterys buvo daug žemesnės nei šiandien ir 36 dydžių bateliai, pagal anų laikų supratimą, buvo skirti didelei kojai, mat įprastas dydis buvo – 33, 34. Ar gali tuo patikėti? Suaugusių moterų bateliai - mažyčiai kaip šiuolaikinių 3-4m. mergaičių!
Ne mažiau įspūdingi ir kiti parodoje demonstruojami aksesuarai - vėduoklės, skėčiai, skrybėlės, papuošalai, rankinės, liemenės ir kiti, dabar jau užmiršti, drabužių priedai. Parodoje taip pat galima išvysti ir išdidintų antikvarinių fotografijų, darytų 1855-1900 m. bei prancūziškus portretus taip pat iš A. Vasiljevo kolekcijos. Nuostabu! Tikriausiai todėl paroda jau aplankė Paryžių, Londoną, Briuselį, Stambulą, Maskvą, Sidnėjų, Honkongą, Tokijų, Santjagą ir Rygą. Na, o jei parodoje nuspręsi apsilankyti ir tu - nekartok mūsų klaidos ir šiai parodai skirk ne pusvalandį, o gerą valandėlę. Pažadu - nepasigailėsi.

___
Nuotraukos pasiskolintos iš delfi.lt, zebra.lt ir ldm.lt..