pirmadienis, spalio 25

Kaip gerai, kad…

Istorija apie žaidimą „Kaip gerai, kad…“

Gyveno kartą, gal prieš kokį šimtą metų, maža mergaitė. Turėjo ji mamą ir tėtį, gyveno name su dideliu sodu, o prižiūrėjo ją auklė – vienuolė. Su aukle mergaitė praleisdavo ištisas dienas – drauge mokydavosi, skambindavo pianinu, vaikštinėdavo ir, žinoma, žaisdavo… Auklė ir išmokė ją žaisti žaidimą, kurį vadindavo „Kaip gerai, kad…“. Kaip jį žaisti? Paprastai. Tereikia pasakyti „Kaip gerai, kad …“ ir pratęsti mintį užbaigiant sakinį „nes …“. Kartą mergaitė siuvinėdama įsidūrė į pirštą. Atbėgo pas auklę ašarų pilnomis akimis ir rodo jai kraujuojančią žaizdą. O auklė nepradeda guosti mergaitės, bet siūlo jai: „Žinai, pažaiskime mūsų žaidimą „Kaip gerai, kad…“.

„Kaip gerai, kad įsidūriau pirštelį“, – netvirtu balseliu sako mergaitė, – „Gerai, nes… nes… nes galėjau juk įsidurti net du pirštelius“. „Taip“, – pritaria auklė, – „Kaip gerai, kad įsidūrei pirštelį ir greitai pamatei, nes juk galėjo kraujo lašelis nukristi ant siuvinėjamos staltiesės ir sutepti ją, o tai juk dovana mamai vardadienio proga, nespėtum kitos išsiuvinėti“.

„Kaip gerai, kad įsidūriau pirštelį ir nešaukiau garsiai, nes mama būtų labai išsigandusi – ji visada jaudinasi, kai man kas atsitinka“, – mergaitės ašaros jau nudžiūvusios, balselis guvus, ją pagauna azartas, – „Aš tuoj sugalvosiu dar daugiau, kodėl galėčiau pasakyti „kaip gerai, kad įsidūriau pirštelį“… Kaip gerai… kaip gerai, nes dabar, o ne vakar, kai turėjome eiti teatrą… Kaip gerai, kad … kad adatėlė nenulūžo…“.

Mergaitė jau šokinėja ir juokiasi. Auklė šypsosi – koks puikus žaidimas! Kitą dieną mergaitė važinėjosi dviratuku sodo keliukais, o auklė žingsniavo šalia. Dviratukas užkliuvo už medžio šaknies, ir mergaitė apvirto skaudžiai susimušdama koją. Dar klūpėdama ant žemės ji pirmiausiai pažvelgė į auklę, ir tuoj pat prisiminė jų žaidimą „Kaip gerai, kad…“. Tuomet pamažu atsistojo, nusivalė smėlėtas rankas ir ramutėliu balsu pasakė: „Kaip gerai, kad nukritau čia, o ne kokioj baloj…“ Po to šlubčiodama priėjo prie auklės, parodė jai nubrozdintą kelį ir pridūrė: „Ir gerai, kad susimušiau tik vieną koją“.

Šis žaidimas mergaitei taip patiko, jog ji neapsieidavo be jo nei dienos. Nesvarbu, kas atsitiktų – ar reikėdavo nesmagų darbą dirbti, ar susipykdavo su namiškiais, ar negaudavo to, ko norėdavo – žaidimas padėdavo visada. Žodžiai „Kaip gerai, kad…“ tapo tiesiog įpročiu kiekvienoje sudėtingesnėje situacijoje. Net ir tuomet, kai mergaitė užaugo ir auklės jai seniai nebereikėjo, ji šiuos žodžius vis prisimindavo.

Istorija paimta iš geroszinios.lt
Nuotrauka iš čia


***

Kaip gerai, kad neišvažiuosiu pagal projektą į Makedoniją, nes turėsiu daugiau laiko veiklai Lietuvoje.
Kaip gerai, kad turim tik vieną interneto kabelį su kambarioke, nes išmoksim dalintis.
Kaip gerai, kad kambaryje neturim šaldytuvo, nes neprisiperkame nereikalingo maisto.
Kaip gerai, kad dar reikia nueiti į parduotuvę ir į universitetą, nes bus proga pasivaikščioti.
Kaip gerai, kad vis dar nenuėjau į universitetą, nes grupiokė jau atsiuntė medžiagą, kurios būčiau turėjusi ieškotis.
Kaip gerai, kad pasirinkus kursinį nebeleidžia peržiūrėti likusių temų, nes pasirinkau ir bus ramu dabar.
Kaip gerai, kad nepirkau džinsų praeitą savaitę, nes šiandien nusipirkau man dar labiau patinkančius.
Kaip gerai, kad nemačiau Blakės jau kelis mėnesius, nes kai susitiksim po tiek laiko, tai dar labiau džiaugsiuos.
Kaip gerai, kad sesė gyvena Anglijoje, nes visada turėsiu, pas ką nuvažiuoti į svečius ten būdama.
Kaip gerai, kad...

1 komentaras: