Molėtai

Sveiki!
Kalnais kalneliais, vingiuotais ir siaurais takeliais vakar pasiekėm Molėtus.
Jeigu kas primiršot, Molėtai – miestas rytų Lietuvoje, 30km į pietus nuo Utenos. Miestas nedidelis, iš visų pusių apsuptas ežerais. Todėl būtent jie ir buvo vienas mūsų kelionės tikslų.
Teko pabūti prie Siesarčio, Baltųjų Lakajų, Kirmelio, Bebrusų, Kamužėlio, Susiedo, Virintų, Želvos, Gilužio...maudėmės Luokesuose ir Rudesėly. Luokesų ežere dugnas - vien akmenukai, o štai Rudesėly jau gražus smėliukas. Ir šiaip gražu.

Tačiau O! Būtent prie Rudesėlio, vidury miško pirmą kartą nusėda akumuliatorius. Bandom stumti, tačiau labai karšta - nėr jėgų. Ir valgyti jau norisi... Išsikviečiam taksi su gnybtais, automobilis užsikuria. Nelieka laiko nei parduotuvėn maisto važiuoti, nei liūdėti, nei džiaugtis dėl viso šito, nes jau vėluojam į Molėtų astronomijos observatoriją, dieninę ekskursiją.

Tačiau nuvykus paaiškėja, kad nieko nepraleidom, priešingai - dar tenka palaukti. Observatorijoj visiška laisvė - jokių budinčių, jokių kontrolių, visi sau vaikšto atsipūtę ir džiaugiasi, kad patalpose vėsu. Galiausiai pasirodo gidas ir ekskursija prasideda.
Pirmiausia tenka kopti į vieną iš kupolų, kur mums pademonstruojamas 165 cm teleskopas - didžiausias ne tik Lietuvoje, bet ir visoje šiaurinėje Europoje. Gaila, skirtas tik moksliniam stebėjimui. Paskui paliekame kupolą ir lipame ant observatorijos stogo - gidas nutarė parodyti saulės dėmes.

Prie okuliaro pridedamas popieriaus lapas ir jame atsispindi saulės šviesa su keletu aguonos dydžio tamsių taškelių - tai saulės dėmės. Apie jas neseniai buvo rašyta internete čia ir čia.
Pažiūrėję į saulės dėmes, patraukiame į "power point" prezentacijoms rodyti pritaikytą auditoriją, kur, rodydamas nuotraukas, darytas iš kosmoso, gidas pasakoja, kaip žmonės keičia Žemės vaizdą. Nuotraukos tikrai įspūdingos - kad ir deimantų kasykla Sibire, Мирный mieste.

525 metrų gylio, o diametras siekia net 1,25km. Traukimo jėga virš kasyklos yra tokia didelė, kad po kelių malūnsparnių avarijų virš jos skraidyti uždrausta. (Į nuotrauką panašų vaizdą galite pamatyti ir googlemaps.lt)
Tačiau kad ir kokios gražios būtų nuotraukos, klausant gido pasakojimų vis atrodo, kad tą jau žinai, o šitą irgi esi kažkur girdėjęs... Na, o pabaigai gaunam progą susipažinti su kilogramą sveriančiu svečiu iš kosmoso - geležiniu meteoritu. Toks mažas ir toks sunkus! - stebėjosi visi. Tuo ekskursija ir baigėsi. Tačiau mūsų išvyka - ne.
Mūsų dar laukė naktinio dangaus stebėjimas Lietuvos etnokosmologijos muziejuje.

Tiksliai sutartu laiku, 22:45 mūsų pasitikti ateina guvus vaikinas. Jo vardas Martynas ir šiandien kartu su juo keliausime į kosmosą. Taigi pajudame didžiojo muziejaus bokšto link ir iškart labai apsidžiaugiame - yra liftas! Taigi nereiks lipti laiptais. Visgi vakaras jau, visi pavargę... Tačiau galų gale užropojus į didijį kupolą, visas nuovargis dingsta. Prieš akis - Riči – teleskopas su 80 cm skersmens pagrindiniu veidrodžiu. Tai Vokietijoje pagamintas profesionalus teleskopas, pritaikytas vizualiems stebėjimams ir dangaus objektų fotografavimui. Be to, tai vienas didžiausių iš visoje Europoje visuomenei skirtų teleskopų.
Mes susėdame ratu, kupolas atsidaro, šiek tiek pasisuka ir štai - dangus su daugybe ryškesnių ir ne tokių ryškių žvaigždelių. Gražu... Tuomet gidas pristato teleskopą, paaiškina jau Observatorijoje girdėtą teleskopo veikimo principą ir netrukus kviečia pasigrožėti dviem sesėm žvaigždėm. Viena jų - paauglė, lyginant su žvaigždžių amžiumi, taigi žėri melsvai. Jos sesė - jau penktą dešimtį įpusėjusi ponia, taigi šviečia tokia rausva, gal kiek orandžine spalva. Taip, tai nuostabu. Juk plika akimi to neįmanoma pamatyti! Bet nėra kada aikčioti - gidas jau kviečia apžiūrėti padrikąjį spiečių Persėjo žvaigždyne, paskui - Heraklio spiečių.

Į jį 1974 m. iš Žemės buvo pasiųstas radiosignalas – žmonijos laiškas protingoms būtybėms. Skriedama šviesos greičiu – beveik 300 tūkst. km per sekundę žinia tą, artimiausią Saulei žvaigždžių spiečių pasieks po 20 tūkst. metų. Dar tiek pat lauksime atsakymo, jeigu jis bus...
Taip pat Žiedo ūką. Planetiškasis Žiedo ūkas - apskritas labai retų dujų burbulas, kurio centre spindi žvaigždės. Žiūrint iš šono, kraštuose matoma daugiau švytinčios medžiagos negu centre, užtat ūkas atrodo panašus į žiedą.

Gidas aiškina, jog regime mūsų Saulės ateitį po 4,5 milijardo metų... Išeikvojusi vandenilį ir helį, Saulė ims gaminti sunkesnius elementus, nusimes dujų apvalkalą, išsiplės per visą regimą dangų, sudegins Merkurijų ir Venerą, lyžtelės Žemę, bet mūsų čia jau nebus... Tris tūkstančius metų skrieja iki Žemės to Žiedo ūko, mirusios saulės šviesa, bet astronominiu požiūriu, tai nedaug, nes ilgiausiai keliavusi iš mūsų visatos pakraštėlių šviesa mus pasiekė per 14 milijardų metų.
Desertui Martynas pristato Jupiterį, visame gražume su savo palydovais - Ijo, Ganimedu, Kalista ir Europa. Wow! Ir tie dryžiai Jupiterio puikiai matosi.

Wow! Jupiteris kol kas puikiai matomas ir plika akimi - tai tiesiog ryškiausias taškas danguje. Wow.
Ekskursija baigiasi, o link automobilio einu užvertusi galvą į dangų. Štai Grįžulo ratai, Jupiteris, o štai ir Paukščių takas - pirmą kartą regiu jį taip aiškiai, ryškiai. Ak!
Susėdus į automobilį paaiškėja, kad vėl nusėdęs akumuliatorius. Pirma valanda nakties. Tampa aišku, kad teks nakvoti. Tai gerai, kad įsidėjome miegmaišius!
Visiškoje tamsoje šiaip taip juos susirandam ir ką? Labanaktis. Pieva, miegmaišis ir giedras dangus. Ir krintančios "žvaigždės". O viena buvo su toookia uodega!..
Rytas. Dar vienas taksistas, ir mes vėl važiuojam. Šįkart geresniu keliu, pro Ukmergę. Tačiau net ir tai mūsų neišgelbsti - štai užsidega kaži kokia lemputė (???), tada akumuliatoriaus lemputė, o kuro rodyklė pradeda sparčiai leistis. Kas bus? Ar dar parvažiuosim iki Panevėžio? Raguvėlė, Velžys, dar 10km, štai Šilagalys... Ir automobilis užgęsta. Šįkart galutinai. Kuro 0. Elektros 0. Kažkokia žarna po mašina kabo... Tampa aišku, kad taksistai nebepadės. Tačiau juk visada yra avarinė pagalba kelyje! Paskambinam ir laukiam. Pusvalandis. 45 minutės. Skambutis. Pasirodo, mašina, turėjusi mus išgelbėti, išvažiavo į avariją kažkur. ?!?... bet už 15min atvažiuos dėdė su virve. Wohoo!
Dėdė atvažiuoja ir po ekstremalios kelionės (mūsų automobiliui gi stabdžiai nebeveikia!) pasiekiam autoservisą. Jis, aišku, kaip tyčia nedirba, bet mes bent jau Panevėžy. Vis ne prie Rudesėlio... Toliau - namai. Vanduo. Maistas. Poilsis. Valio.