negaliu būti be...

         knygų.

     Taip, tikriausiai skamba gan keistai. Tačiau gryna teisybė! Šalia manęs visada turi būti knyga - net jei tuo metu ir neskaitau. Dėl jaukumo, dėl saugumo, mėgstu turėti knygą rankinuke - juk bet kada važiuojant galima patekti į spūstį ar susitarus susitikti su drauge, jos laukti. Ar šiaip, net rudenį pamačius jaukų suoliuką, taip norisi prisėsti, atsiversti knygą ir bent truputį, kol pasidarys vėsu...paskaityti.
     Ir nors savo perskaitytų knygų kiekių pastaraisiais metais pasigirti negaliu - šįmet jų viso labo tik aštuonios, tačiau taip gera, kai visur kur apie mane - knygos! Namie Panevėžyje - knygos, bendrabutyje - knygos, kalnai neperskaitytų knygų, kurių man vis tiek negana. Štai kad ir šiandien, užsukusi į universiteto biblioteką, užtikau grožinės literatūros skyrių ir... Ir parsinešiau Graiką Zorbą. Nu nes buvau balete, tai kaip čia knygos neužsimanysiu - juoba, kad visai stora ir labai patraukliu viršeliu bei anotacija.
     Ir jau kuriu planus dabar, kaip čia susiplanuot viską, gal nieko tokio, kad kokiai paskaitai nepasiruošiu, noriu skaityti...Zorbą. Ir dar garsiausiu graikų romanu tituluojamas, nu kaip čia nesusigundysi!

Luke Rhinehard: Kauliukų žmogus

Ką matai žiūrėdamas į knygos viršelį?...
Kai knygą skaitai pusę metų, tai prie jos taip pripranti ir su ja taip „susidraugauji“, kad kai baigi ją skaityti, užplūsta toks keistas jausmas, panašus lyg 5 sezonų serialą baigus žiūrėti.
Turiu tokį įprotį, dar mokyklos laikais išsiugdytą, knygą skaityti su pieštuku rankoje. Pieštuku žymiuosi patikusias mintis, puslapius rašausi ant lapuko, na, o baigusi knygą surašau visas citatas į tam skirtą sąsiuvinį.
Kas keista - nors šioje knygoje daugiau nei 500 puslapių, tokių patikusių minčių pasižymėjau vos kelias. Šiandien jomis ir dalinuosi, dar prieš tai truputį savanaudiškai primindama šią nuorodą, kurioje būtinai apsilankyk, jei nusprendei, kad knyga turi būti tavo.
- „Gyvenimas yra ekstazės salelės nuobodulio vandenyne; sulaukę trisdešimties retai matome žemę";
- „Nekintama tvarka yra prostitutė, atsiduodanti pagiriamiesiems tėvų tauškalams. Valdo tėvai, o jie apdovanoja už tai, kad visada viskas būtų taip pat. Taigi svarbiausia visada elgtis vienodai. Ir galop kankintis“;
- „Į kai kuriuos klausimus galima atsakyti bet kaip, tik ne abejojimu“;
- „Dažnas įsitikina nejaučiąs jokio siaubo ar pasidygėjimo, kai suvokia, kad apie tai, kas įvyko, niekas nesužinos.“

The Secret. Paslaptis

Na va, perskaičiau Rhonda Byrne knygą "The secret". Nuoširdžiai sakau, kad bent kolkas dar nežinau - čia smegenų plovimas ar iš tiesų nepakartojamas raktas į bet kokią sėkmę ir svajones. Nežinau. Reikia išbandyt turbūt :) O šiaip tai pasidariau šiokį tokį patikusių minčių sąrašą, tai dalinuosi.
Ne trumpas išėjo, bet bent jau prisiminti, ką knygoje skaitei arba nuspręsti, ar ją skaityti, tikrai padės.

 

• The secret is the law of atraction.
• The law responds to your thoughts, no matter what they may be.
• If you can think about what you want in your mind, and make that your dominant thought, you will bring it into your life.
• Whether we realize it or not, we are thinking most of the time. If you are speaking or listening to someone, you are thinking. If you are reading the newspaper or watching television, you are thinking.
• When you recall memories from your past, you are thinking. When you are considering something in your future, you are thinking. When you are driving, you are thinking. When you arc getting ready in the morning, you are thinking. For many of us, the only time we are not thinking is when we are asleep; however, the forces of attraction are still operating on our last thoughts as we fall asleep. Make your last thoughts before going to sleep good thoughts.
• What you are thinking now is creating your future life. 

You can completely change every circumstance and event in your entire life, by changing the way you think. 

• Your life is a mirror of the dominant thoughts you think.
• Meditation quiets your mind, helps you control your thoughts, and revitalizes your body.

• Your feelings are an immediate signal for you to know what you are thinking.
• No one can tell you whether you are feeling good or bad, because you are the only one who knows how you're feeling at any time. If you're not sure how you're feeling, just ask yourself, "How am I feeling?"
• Iit is impossible to feel bad and at the same time be having good thoughts. Your thoughts cause your feelings.
• As you feel bad, and don't make any effort to change your thoughts and feel better, you are in effect saying, "Bring me more circumstance that will make me feel bad. Bring it on!"
• Seize those moments when you are feeling good, and milk them. Be aware that as you are feeling good, you are powerfully attracting more good things to you.
• So what are you feeling now? Take a few moments to think about how you feel. If you're not feeling as good as you'd like to, focus on feeling your feelings inside and purposefully lift them. As you focus intensely on your feelings, with the intention to lift yourself, you can powerfully elevate them.
• Make a list of some Secret Shifters to have up your sleeve. By Secret Shifters, I mean things that can change your feelings in a snap. It might be beautiful memories, future events, funny moments, nature, a person you love, your favorite music. Then if you find yourself angry or frustrated or not feeling good, turn to your Secret Shifters list and focus on one of them. Different things will shift you at different times, so if one doesn't work, go to another. It only takes a minute or two of changing focus to shift yourself and shift your frequency.

You cannot harm another with your thoughts, you only harm You.

• You get to choose what you want, but you must get clear about what you want. Ask what you want.
• You do not have to ask over and over again. Just ask once.
• You must believe that you have received. You must know that what you want is yours the moment you ask. You must have complete and utter faith. If you had placed an order from a catalogue you would relax/ know you are going to receive what you ordered, and get on with your life.
• Claim the things you want by feeling and believing they are yours. When you do that, the law of attraction will powerfully move all circumstances, people, and events for you to receive.

• How it will happen, how the Universe will bring it to you, is not your concern or job. Allow the Universe to do it for you.
• Trust your instincts.
• It takes no time for the Universe to manifest what you want. Any time delay you experience is due to your delay in getting to the place of believing, knowing, and feeling that you already have it.
• Next time you are in a situation where you are waiting, seize that time and imagine having all the things you want. You can do this anywhere, anytime. Turn every life situation into a positive one!
• Expect the things you want and don't expect the things you don't want.
• It is impossible to bring more into your life if you are feeling ungrateful about what you have.
• Decide what you want. Believe you can have it. Believe you deserve it and believe it's possible for you. And then close your eyes every day for several minutes, and visualize having what you already want, feeling the feelings of already having it. Come out of that and focus on what you're grateful for already, and really enjoy it. Then go into your day and release it to the Universe and trust that the Universe will figure out how to manifest it.
• The shortcut to anything you want in your life is to BE and FEEL happy now!
• Thoughts create the words we speak, the feelings we feel, and our actions. Actions are
  particularly powerful because they are thoughts that have caused us to act.
• When you want to attract something into your life, make sure your actions don't contradict your desires.
• Think about what you have asked for, and make sure that your actions are mirroring what you expect to receive, and that they're not contradicting what you've asked for. Act as if you are receiving it. Do exactly what you would do if you were receiving it today, and take actions in your life to reflect that powerful expectation.
• Laughter really is the best medicine.
• If you are not feeling great and somebody asks you how you are feeling, just be grateful that that person has reminded you to think thoughts of feeling well. Speak only the words of what you want. 

• Nothing is limited—not resources or anything else. It is only limited in the human mind.
• Praising and blessing dissolves all negativity, so praise and bless your enemies. If you curse your enemies, the curse will come back to harm you.
• Do the things that you love and that bring you joy. If you don't know what brings you joy, ask the question, "What is my joy?"
• The Secret is within you. The more you use the power within you, the more you will draw it to you.

Daugiau info: thesecret.tv.
Knyga pdf formatu (EN): čia.

Filmas "The Secret": čia.
***
p.s. pirma knyga, kurią perskaičiau anglų kalba! Patiko :P

Kas paėmė mano sūrį?

Viskas keičiasi.

Sūris gali dingti.

Tikėkis permainų.

Pasiruošk, kad sūris bus paimtas ir padėtas kitur.

Stebėk permainas.

Dažniau uostyk sūrį ir pajusi, kada jis ims gesti.

Prisitaikyk prie permainų nieko nelaukdamas.

Kuo greičiau pamirši seną sūrį, tuo anksčiau rasi naują.

Keiskis.

Judėk pirmyn kartu su sūriu.

Džiaukis pokyčiais.

Mėgaukis nuotykiais ir gardžiuokis naujo sūrio skoniu.

Mokėk keistis greitai ir nuolat džiaukis tuo.

Sūris nebus visada ten pat.

Atostogos... Perskaičiau knygų mugėje nusipirktą Spencer Johnson knygą „Kas paėmė mano sūrį?“.
Sūris - tai viskas, kas svarbu. Karjera, pinigai, sveikata, dvasinė harmonija, meilė. Viskas, ko siekiame. Labirintas - vieta, kur ieškome savojo sūrio: darbovietė, šeima, visuomenė. 
Pasitelkiant išgalvotus veikėjus (peliukus Šniukšt ir Strykt bei mažus žmogeliukus Ak ir Ok) knygoje pasakojama apie tai, kad niekas nestovi vietoje, ir kartais kiekvienam tenka susidurti su pokyčiais.
Dažniausiai jie gąsdina.
Kad atsikratytum šios pokyčių baimės ir susidorotum su netikėtai užklupusiomis permainomis, siūloma į viską žvelgti paprasčiau, būti lanksčiam ir greitai reaguoti. Nereikia dar labiau apsunkinti padėties ir pasiduoti baimei. Reikia stebėti mažus pokyčius, kad būtum pasirengęs, jei ateitų dideli. Labiausiai stabdome patys save ir niekas nepasikeis, kol nepasikeisime patys.

Ką darytum, jei nebijotum?

Knygą gali atsisiųsti čia ir čia.

Pož(i)eminiai skaitymai: pasakėlės iš rūsio

23-as Ąžuolas

Vakar, netikėto Linutės pakvietimo sulaukusi ir besivadovaudama pora naujų savo   principų ( 1. - neatsisakyk susitikti su seniai matytais draugais, 2. -  neatsisakyk įdomių renginių/naujų potyrių), mečiau visus savo mokslus ir patraukiau į Šv. Kazimiero bažnyčią (rūsio salę), kur vyko pož(i)eminiai skaitymai - savo poeziją ir prozą skaitė įvairaus plauko studentai, keli svečiai, taip pat grojo niekada lig šiol negirdėta grupė „23 ąžuolas“.

Visų pirma kas įstrigo - tai tas „rūsys“, kuris taip priminė Panevėžio Kristaus Karaliaus Katedros kriptą ir viską, kas ten buvo patirta, išgyventa. Žvakės, gitara, baltos sienos ir daugybė jaunų žmonių - na, kaip neprisiminsi... Pažadėjau sau būtinai dar kada nors ten apsilankyti.

O patys skaitymai labai įvairūs, nuo keistų pasakojimų apie XX ir XY, gyvenančius ant raudono žveries kailio, įsiminusio eilėraščio „Šį vakarą tiktų įrėmint“, iki žavingos Indrės Valantinaitės kūrybos ar linksmo(?) Karolio Klimo pasakojimo "Kur pradingo Tomas Morisonas?“, kurį gali paskaityti čia. 

Vis dėlto, nors renginys turėjo trukti tris valandas, išbuvau to laiko tik trečdalį - šalta ir nepatogu buvo sėdėti ant to „rūsio“ laiptų, o ir kai kurių „menininkų“ kūrybos beklausant atrodė, jog arba tai pamišėlio (girto žmogaus) parašyti kliedesiai, arba aš jau visai nieko nebesuprantu...

O gal ne tai, gal aš tiesiog jokiam renginy iki galo išbūti nebegaliu?..

Nuo galvojimo didėja galva, didelė galva nemadinga, o kas nemadinga - kaip ir nereikalinga.

Nuotrauka iš čia.

Knygų mugė

Šįmet, kaip ir pernai, su drauge išsiruošėme į knygų mugę. Kaip ir pernai, nestovėjome eilėje, paltus pasikabinome rūbinėje ir... Kaip ir pernai matėm Čekuolio stendą (tik va kur pats Čekuolis šįkart buvo? Specialiai iš Panevėžio atsivežiau jo knygą su tikslu autografą gauti, o...), kaip ir pernai neužsukom į „Obuolio“ leidyklos kampelį, kaip ir pernai knisomės angliškų knygų skyriuose, taip pat prie kitų leidyklų stendų. Tik va šįmet kažkaip to susižavėjimo pačiu renginiu buvo mažiau - viskas jau taip pažįstama ir jei pirmą kartą paviljonas, kuriame vyko mugė man atrodė milžiniškas, tai šįmet toks visai nedidukas... Taip pat buvo gana daug vaikų - kas mane gerokai nustebino. Net nežinau, ar gerai, ar blogai pradinukus į tokius renginius vežt. Viena vertus, baisi grūstis visur, o ir prisiperka tie vaikai daugiau visokių lipdukų ir pan., nei naudingų knygų, bet iš kitos pusės, gal tokiu būdu skatinama skaityti? Na, nežinau, bet jei būtų mano valia, į knygų mugę vaikus vežčiau nuo kokios 7 klasės...
Tai va, nusipirkau vieną knygą - Spencer Johnson „Kas paėmė mano sūrį?“, kurią internete galite atsisiųsti čia arba čia. Jau seniai norėjau ją perskaityti, be to, rekomendavo viena dėstytoja, tad tikiuosi, jog pirkti buvo verta. :)
Viena knyga knygų mugėje lyg ir nedaug (ypač turint omeny, jog kai kas tų knygų kokias 8 nusipirko ;)), bet norėjau pirkti tik tai, ką iš tiesų norėsiu skaityti ir ko negalėčiau pasiskolinti iš draugų. Taip pat labai norėjau kokios tai plonos, lengvo turinio ir žemos kainos angliškos knygos, bet rasti, deja, nepavyko. Na, gal ir gerai - jau ir taip nemažai norimų perskaityti knygų stovi mano lentynoje ir laukia savo eilės.
Be knygų, dar prisirinkau visą krūvą knygų skirtukų. Tiesiog pastaruoju metu dovanodama knygą ar pati skaitydama mėgstu, jog joje būtų koks nors tai skirtukas. Geriausia, jei su kokiu žaviu piešinėliu ar gera mintimi - tada jau iškart atsivertusi knygą nusiteikiu teigiamai ir tikiu, jog kiti taip pat. :) Ar ne?
Na, o po gerų dviejų valandų, kai viskas daugmaž jau buvo apžiūrėta, o ir jėgų ne per daugiausiai, patraukėme į centrą pietų. Taip jau išėjo, jog atsidūrėme kavinukėje (na, pagal dydį, tai gan didelėje kavinėje) „Keisti ženklai“. Kainos ten, mano akimis žiūrint, padorios, meniu irgi normalus, na, o aptarnavimas taip pat nenuvylė - paprašiusi stiklinės vandens iš krano vaistams išgerti, gavau pašildyto virinto vandens. Super. Tiesa, pats pagrindinis patiekalas buvo šiek tiek šaltokas, bet kažkokių tai neigiamų emocijų nesukėlė. O rūgštynių sriuba ten tikrai labai skani. Žodžiu, visai rekomenduoju. :)

Kaip gerai, kad…

Istorija apie žaidimą „Kaip gerai, kad…“

Gyveno kartą, gal prieš kokį šimtą metų, maža mergaitė. Turėjo ji mamą ir tėtį, gyveno name su dideliu sodu, o prižiūrėjo ją auklė – vienuolė. Su aukle mergaitė praleisdavo ištisas dienas – drauge mokydavosi, skambindavo pianinu, vaikštinėdavo ir, žinoma, žaisdavo… Auklė ir išmokė ją žaisti žaidimą, kurį vadindavo „Kaip gerai, kad…“. Kaip jį žaisti? Paprastai. Tereikia pasakyti „Kaip gerai, kad …“ ir pratęsti mintį užbaigiant sakinį „nes …“. Kartą mergaitė siuvinėdama įsidūrė į pirštą. Atbėgo pas auklę ašarų pilnomis akimis ir rodo jai kraujuojančią žaizdą. O auklė nepradeda guosti mergaitės, bet siūlo jai: „Žinai, pažaiskime mūsų žaidimą „Kaip gerai, kad…“.

„Kaip gerai, kad įsidūriau pirštelį“, – netvirtu balseliu sako mergaitė, – „Gerai, nes… nes… nes galėjau juk įsidurti net du pirštelius“. „Taip“, – pritaria auklė, – „Kaip gerai, kad įsidūrei pirštelį ir greitai pamatei, nes juk galėjo kraujo lašelis nukristi ant siuvinėjamos staltiesės ir sutepti ją, o tai juk dovana mamai vardadienio proga, nespėtum kitos išsiuvinėti“.

„Kaip gerai, kad įsidūriau pirštelį ir nešaukiau garsiai, nes mama būtų labai išsigandusi – ji visada jaudinasi, kai man kas atsitinka“, – mergaitės ašaros jau nudžiūvusios, balselis guvus, ją pagauna azartas, – „Aš tuoj sugalvosiu dar daugiau, kodėl galėčiau pasakyti „kaip gerai, kad įsidūriau pirštelį“… Kaip gerai… kaip gerai, nes dabar, o ne vakar, kai turėjome eiti teatrą… Kaip gerai, kad … kad adatėlė nenulūžo…“.

Mergaitė jau šokinėja ir juokiasi. Auklė šypsosi – koks puikus žaidimas! Kitą dieną mergaitė važinėjosi dviratuku sodo keliukais, o auklė žingsniavo šalia. Dviratukas užkliuvo už medžio šaknies, ir mergaitė apvirto skaudžiai susimušdama koją. Dar klūpėdama ant žemės ji pirmiausiai pažvelgė į auklę, ir tuoj pat prisiminė jų žaidimą „Kaip gerai, kad…“. Tuomet pamažu atsistojo, nusivalė smėlėtas rankas ir ramutėliu balsu pasakė: „Kaip gerai, kad nukritau čia, o ne kokioj baloj…“ Po to šlubčiodama priėjo prie auklės, parodė jai nubrozdintą kelį ir pridūrė: „Ir gerai, kad susimušiau tik vieną koją“.

Šis žaidimas mergaitei taip patiko, jog ji neapsieidavo be jo nei dienos. Nesvarbu, kas atsitiktų – ar reikėdavo nesmagų darbą dirbti, ar susipykdavo su namiškiais, ar negaudavo to, ko norėdavo – žaidimas padėdavo visada. Žodžiai „Kaip gerai, kad…“ tapo tiesiog įpročiu kiekvienoje sudėtingesnėje situacijoje. Net ir tuomet, kai mergaitė užaugo ir auklės jai seniai nebereikėjo, ji šiuos žodžius vis prisimindavo.

Istorija paimta iš geroszinios.lt
Nuotrauka iš čia

***

Kaip gerai, kad neišvažiuosiu pagal projektą į Makedoniją, nes turėsiu daugiau laiko veiklai Lietuvoje.
Kaip gerai, kad turim tik vieną interneto kabelį su kambarioke, nes išmoksim dalintis.
Kaip gerai, kad kambaryje neturim šaldytuvo, nes neprisiperkame nereikalingo maisto.
Kaip gerai, kad dar reikia nueiti į parduotuvę ir į universitetą, nes bus proga pasivaikščioti.
Kaip gerai, kad vis dar nenuėjau į universitetą, nes grupiokė jau atsiuntė medžiagą, kurios būčiau turėjusi ieškotis.
Kaip gerai, kad pasirinkus kursinį nebeleidžia peržiūrėti likusių temų, nes pasirinkau ir bus ramu dabar.
Kaip gerai, kad nepirkau džinsų praeitą savaitę, nes šiandien nusipirkau man dar labiau patinkančius.
Kaip gerai, kad nemačiau Blakės jau kelis mėnesius, nes kai susitiksim po tiek laiko, tai dar labiau džiaugsiuos.
Kaip gerai, kad sesė gyvena Anglijoje, nes visada turėsiu, pas ką nuvažiuoti į svečius ten būdama.
Kaip gerai, kad...

Laimė

„Tai meilė, girdžiu atsakymą. Tačiau meilė niekados nei atnešė, nei atneša laimę. Priešingai, meilė - tai kančios ir ilgesys, mūšio laukas, nemigos naktys, kai žmogus kankinasi nesuvokdamas, ar gerai daro. Tikroji meilė - tai ekstazė ir agonija.
Vadinasi, laimė - tai ramybė. Ramybė? Atidžiau pažiūrėję į Motiną, pastebime, kad ji niekada neturi ramybės. Žiemą ji grumiasi su vasara, saulė niekada nesusitinka su mėnuliu, tigras vaikosi žmogų, kuris bijo šuns, kuris vaikosi katę, kuri vaikosi pelę, kuri baugina žmogų.
Pinigai atneša laimę. Puiku: visi žmonės, turintys pakankamai pinigų, kad sugebėtų užsitikrinti aukščiausią pragyvenimo lygį, gali nebedirbti. Tačiau jie tebedirba, dirba dar įnirtingiau, lyg bijodami visko netekti. Pinigas pinigą daro, tas teisybė. Skurdas gali užtraukti nelaimę, tačiau nelaimė skurdo neužtraukia.
Didžiąją gyvenimo dalį aš ieškojau laimės, o dabar trokštu tik džiaugsmo. Džiaugsmas - tai lyg seksas: turi pradžią ir pabaigą. Aš trokštu malonumo. Trokštu pasitenkinimo. Na, o laimė? Daugiau į tas pinkles neįkliūsiu.
Kai pasitaiko būti tarp žmonių, bandau juos išprovokuoti užduodama svarbiausią mūsų būties klausimą, visi atsako: „Aš - laimingas.“
Aš klausinėju toliau: „O argi jūs nenorite ko nors daugiau, argi nenorite dar labiau klestėti?“ Visi atsako: „Žinoma.“

P.Coelho „Portobelo ragana“

Sąvartyne rastas šeimos albumas

Vestuvinė nuotrauka. Su naujagimiu.
Pirmi žingsniai. Tai būta mergaitės.
Kiek paaugusi. Balta iki žemės suknelė.
Su gėlėm. Konfirmacija, vyskupas. Ta pati –
Jau paauglė, negraži, ilgom kojom.

Mokymasis skambinti. Baleto pamokos. Smuikas
Prispaustas smakru. Dar nesubrendusios krūtys.
Staigus mergaitiškas suvešėjimas. Švelnus
Kaklas. Įdėmus žvilgsnis. Akys! Šiek tiek retušuota.
Vyras, kieta apykakle. Prie altoriaus, su nuometu.

Ta pati. Pora su naujagimiu. Išplėšta.
Vyresnioji, jau pagyvenusi. Su berniuku.
Su mergyte, prie traukinio. Mokyklos vinjetė.
Mergaičių rikiuotė. Su lankais prieš stovinčius tribūnoje.
Išplėšta. Vyras su armonika. Antpečiai. Ankšta patalpa, vestuvės.

Viskas keičiasi. Šaltas šiaurės dangus. Barakai, spygliuota viela.
Ta pati moteris. Kitas vyras. Miško proskyna.
Rąstų krūvos. Vagonas. Moterų choras.
Tamsios, blogai išryškintos nuotraukos.
Uniformuotas sūnus. Kareivių rikiuotė. Šviežias kapas.

Išplėšta. Moterys. Ta pati ir jaunesnė, duktė.
Kitas vyras. Vaikai prie eglutės. Verandoj.
Prie automobilio. Kopose. Kitas vyras. Išplėšta.
Pirmos spalvotos nuotraukos. Du pagyvenę. Virš jų –
Sieninis laikrodis, kalendorius, įrėminta nuotrauka.

Išplėšta.
Senutė tamsiais rūbais, viena. Langas.
Išplėšta.
Ir toliau nieko – tušti lapai.

Marcelijus Martinaitis.

Poezijos popietė.

Taigi vakar teko sudalyvauti Panevėžio apskrities jaunųjų kūrėjų sambūryje. Renginys vyko Panevėžio Lėlių Vežimo teatre ir truko maždaug pustrečios valandos.
Sambūrio metu dar kartą prisiminėme amžiną jai atilsį JBG lietuvių kalbos mokytoją Zitą Mockutę, klausėmės poezijos(V.Čepytė, Jurgis, K.Aleknaitė, R.Pratkelytė, K.Andriulytė ir kt.), miniatiūrų(F.Jurgaitytė, L.Jackevičiūtė, I.Blaževičiūtė, A.Tavoraitė ir kt.), impresijų(pirmokė Lina), novelečių(IV-tokė Raminta iš Panevėžio „Minties“ gimnazijos), novelių(Simonas iš Šiaulių), apysakų(E.Pupelis) ir net romanų ištraukų(E.Tkačenka). Taip pat buvo pristatyta JBG teatro studijos(vadovė L.Svalbodienė) improvizacija „Obuoliai“. Ir dar daugiau - mums koncertavo JBG solistė I.Grikšelytė, JBG brolių Mingailų duetas, taip pat vienas iš Panevėžio Lėlių Vežimo teatro aktorių. Galų gale, prisiminus Anderseno pasakas ir pasidžiaugus kuriančiu jaunimu, visi buvo apdovanoti ir pamažu išsiskirstė kas kavos puodelio, kas į parką, o kas - namo.
Ir galiausiai, ar žinojote, jog net valgant pusryčius kartais ateina puikios mintys? Kad ir ši Otilijos „Tobulumo išraiška“: tobulas makaronas - makaronas su skylute, nes jei paspringai, turėsi, pro kur kvėpuoti. Ir nesvarbu, įkvepia perokside pamirkyti plaukai, auksinis rankinukas ar sodo kaimynė - rašyti, kurti verta.

Haiku. Sniegas.

Vaiskutėlis sniegas
Tarytum lieptas tarp
Tylos ir grožio
____

Sniego muzika
Žiemos svirplys
Grikšintis po mano kojom
____

Atsitūpusi moteris
Šlapinasi ir tirpdo
Sniegą


Haiku - japonų literatūros žanras. Tai trumpas eilėraštis, kurį sudaro trys eilutės ir septyniolika skiemenų. Nė vienu daugiau.

Apie tai, apie sniegą ir haiku, apie būties trapumą ir poezijos, kūrybos jėgą kalba Maxence Fermine romanas „Sniegas“. Paliko įspūdį tikrai. O daugiau nieko nesakysiu, knyga labai plonutė, vos 100psl., tad kam įdomu - paskaitysit. :)

Sniegas turi penkis pagrindinius požymius.
Jis baltas.
Jis sustingdo gamtą ir ją saugo.
Jis keičiasi be perstogės.
Jis pasižymi slidžiu paviršiumi.
Jis pavirsta vandeniu.

Kai Juko apie tai pasakojo tėvui, šis čia įžvelgė tik neigiamus bruožus, tarsi tokia keista sūnaus aistra sniegui žiemos metą jam būtų padariusi dar žvarbesnį.
- Jis baltas. Vadinasi, yra nematomas ir neturi teisės egzistuoti.
Jis sustingdo gamtą ir ją saugo. Išdidėlis, kas jis toks, kad ketina paversti pasaulį statula?
Jis keičiasi be perstogės. Vadinasi, jis nepatikimas.
Jis pasižymi slidžiu paviršiumi. Kam gali būti malonu paslysti ant sniego?
Jis pavirsta vandeniu. Kad tirpdamas mus labiau užtvindytų.

Bet Juko įžvelgė kitas penkias savo bičiulio savybes, kurios visiškai tenkino jo meninį talentą.
- Jis baltas. Tai poezija. Nepaprasto tyrumo poezija.
Jis sustingdo gamtą ir ją saugo. Tai tapyba. Pati trapiausia žiemos tapyba.
Jis keičiasi be perstogės. Tai kaligrafija. Yra dešimt tūkstančių būdų parašyti žodį „sniegas“.
Jis pasižymi slidžiu paviršiumi. Tai šokis. Ant sniego kiekvienas gali patikėti esąs lyno akrobatas.
Jis pavirsta vandeniu. Tai muzika. Pavasarį upes ir vandens srautus jis paverčia baltų natų simfonijomis.

Šypsena gatvėje

Šypsena gatvėje

Ilgai stebėjau vieną žmogų:
jisai stovėjo ir šypsojos.
Gatve važiavo, ėjo žmonės.
O jis stovėjo ir šypsojos.

Kaip keista, ne tiesa?
Vidur dienos
kad taip stovėtų ir šypsotųs…

Aš pasekiau jo žvilgsnį -
rodos, nieko.
Paskui į veidą pažiūrėjau -
kiek pavargęs
ir šiandien nesiskutęs.

Kaip keista, ne tiesa?
Vidur dienos
kad taip stovėtų ir šypsotųs…

Nejučiom
ir aš ėmiau šypsotis.
Nuostabu!
Jūs pabandykit:
vidury dienos
sustokit gatvėj ir, lyg niekur nieko,
šypsokitės.
Be galo gera.

Paskui aš priėjau prie jo:
- Atleiskit…
jūs visą laiką šypsotės.
Ar negalėtumėt paaiškinti -
kodėl?

Jis pažiūrėjo į mane -
akimirka -
ir šypsena prapuolė:
- Šypsausi? Aš?
Tai jums tik pasirodė…
O, be to,
koks jūsų reikalas?

Ir jis nuėjo.
Aš likau jo vietoj.
Bet jau nei jis, nei aš
nesišypsojom.

Justinas Marcinkevičius

Ana Frank. Dienoraštis, filmas, spektaklis.

Pasaulį Ana Frank išvydo 1929 m. birželio 12 dieną Vokietijoje, Frankfurte prie Maino. Kai į valdžią atėjo A.Hitleris, šalyje prasidėjo žydų persekiojimai. Frankų šeima emigravo į Amsterdamą (Olandija), Ana ir jos sesuo Margo pradėjo lankyti mokyklą, susirado draugų. Tačiau Tačiau 1940 m. Olandiją okupavo Vokietijos kariuomenė ir žydų persekiojimai prasidėjo ir čia.
1942m. Anos sesuo Margo gavo šaukimą priverstiniam darbui Vokietijoje. Šeimai tai buvo pavojaus signalas. Dėl to Frankai persikraustė į slėptuvę, įrengtą palėpėje už Anos tėvo firmos kontoros.




Rizikuodami gyvybe jiems padėjo keli firmos darbuotojai. Vis dėlto 1944 m. besislapstančius žydus kažkas išdavė ir visa šeima buvo išvežta į koncentracijos stovyklą. Ana Frank mirė Bergen Belzene (Vokietija) 1945m., nesulaukusi šešioliktojo gimtadienio. Iki stovyklos išlaisvinimo buvo likęs tik vienas mėnuo. Tėvas vienintelis išliko gyvas.

Slėptuvėje Ana Frank rašė dienoraštį.


Jame ji nupasakojo savo kasdienybę, dėstė mintis, būgštavimus dėl ateities, viltis ir svajones, aprašė pirmąją meilę. Skirtingai nei žydų mergaitė, dienoraštis išliko ir 1947 m. buvo publikuotas. Taip išsipildė Anos svajonė likti gyvai net ir po mirties. Dienoraštis virto knyga, išversta į 55 pasaulio kalbas, jo pagrindu kuriami filmai, spektakliai. 1997m. dienoraštis buvo išverstas ir į lietuvių kalbą.

Rašyti dienoraštį - keistas užsiėmimas tokiai kaip aš. Ir ne vien todėl, kad anksčiau niekuomet nerašiau. Man atrodo, kad vėliau nei man pačiai, nei kam nors kitam nebus įdomios trylikametės mokinukės išpažintys. Nors iš tikrųjų tai nelabai svarbu, tiesiog aš noriu rašyti, maža to - atvirai pasakoti viską, kas guli ant širdies.

***

Vos prabylu,visiems ima rodytis,kad maivausi,jei tyliu - esu juokinga,jei atsakau - akiplėša, jei i galva šauna gera mintis - gudri,jei pavargstu - tinginė, jei atsikandu kąsnelį viršaus - savanaudė, kvaila, bailė, viską apskaičiuojanti ir t.t. Visą dieną girdžiu, koks nepakenčiamas aš vaikas, ir, nors aš tik juokiuosi ir apsimetu neimanti širdin, iš tikrųjų man ne vis tiek. Būtų gerai, jei galėčiau paprašyti Dievo mane pakeisti taip, kad nesukelčiau visų žmonių priešiškumo.

***

Šį rytą sėdėjau ir žiūrėjau pro langą. Negaliu tos būsenos kitaip pavadinti - būtent laiminga. Peteri, kol žmonės gali justi tokią laimę, kol gali džiaugtis gamta, sveikata ir dar daug kuo,- kol žmogus gali patirti tokį jausmą, jis visada bus laimingas.
Turto, garbės gali netekti. Bet laimė giliai širdyje gali būti tik trumpam sudrumsta, ji vistiek bus tavyje, ir kol esi gyvas, būsi laimingas.
Kai jautiesi vienišas ar nelaimingas, pabandyk tokią gražią dieną kaip šiandien pažvelgti pro palėpės stogą. Ne į namus ar stogus, o į dangų. Jei be baimės žvelgi į dangų, gali būti ramus, kad tavo dvasia švari ir kad vėl surasi laimę.

***

Matau mūsų slėptuvės aštuonetą tarsi žydro dangaus lopinėlį, apsuptą juodų debesų. Ratas, kuriame mes esame, dar tebėra saugus, bet debesys vis artėja, ir apskritimas, skiriantis nuo artėjančios negandos, mąžta. Mes apsupti debesų ir tamsos, beviltiškai ieškom išsigelbėjimo ir savo kely nuolat atsitrenkiam vienas į kitą. Visi žiūrim žemyn, kur žmonės kariauja vienas su kitu, visi žiūrim į viršų, kur ramu ir gera, bet negalim patekti nei viršun, nei apačion, nes niūri neganda atkirtusi mums kelią, ji stovi prieš akis kaip nepajudinama siena, ji nori mus sutraiškyti, tik negali. Kol kas. O man belieka šaukti ir maldauti: „O nelemtasis apskritime, išsiplėsk ir atsiverk!“

Pagal Anos Frank dienoraštį yra pastatytas filmas, o pagal filmą - spektaklis Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre. Apie juos jau yra parašę įvairaus plauko kritikai, tad aš tik pasakysiu, jog man patiko.
Pabaigai dar reikėtų pridėti, jog tos dvi istorijos(pirmoji - Holokausto paliudijimas ir antroji - mergaitės virsmo moterimi) yra puikus pavyzdys to, jog net ir sunkiausiomis, iš pažiūros apskritai neįmanomomis gyventi sąlygomis, įmanoma nepalūžti, neprarasti vilties ir tikėjimo, jog ateis šviesios dienos, kada gyvenimas vėl sugrįš įpraston vagon, kada viršų paims geresnioji žmogaus prigimties pusė - tokia kaip Anos.
Ir nors Ana Frank neišgyveno iki brandos metų, iš jos trumpo gyvenimo vis tiek galima nemažai pasimokyti.

Nepasirinkimas nuveda į niekur

Kaip įeiti pro mums skirtus vartus?

Prie Įstatymo vartų stovi durininkas. Ir ateina pas šį durininką sodietis ir prašosi įleidžiamas į Įstatymą. Tačiau durininkas sako negalįs jo dabar įleisti. Sodietis pagalvoja ir klausia, ar galės kada vėliau įeiti. „Galbūt, - atsako durininkas, - tiktai ne dabar“. Kadangi Įstatymo vartai yra atviri kaip visada, o durininkas stovi šalia jų, sodietis pasilenkia dirstelėti pro vartus į vidų. Tai pastebėjęs, durininkas nusijuokia ir sako: „Jeigu taip nekantrauji, pamėgink įeiti vidun, neklausydamas mano draudimo. Tačiau įsidėmėk: aš esu galingas. O juk aš – tik pats žemiausias durininkas. Ten prieš kiekvieną menę stovi durininkai, vienas galingesnis už kitą. Net aš nedrįstu pažvelgt jau į trečią iš jų“. Tokių sunkumų sodietis nesitikėjo, juk Įstatymas turi būti prieinamas kiekvienam ir bet kuriuo metu, galvoja jis, tačiau dabar, atidžiau apžiūrėjęs kailiniuotą durininką, išvydęs jo didelę smailą nosį, jo ilgą retą totorišką barzdą, vis dėlto nusprendžia geriau palaukti, kol gaus leidimą įeiti. Durininkas duoda jam suolelį ir leidžia atsisėsti šalia vartų. Taip sodietis ir sėdi ten dienų dienas, metų metus. Daugel kartų bando gauti leidimą įeiti ir kamuoja durininką savo prašymais. Durininkas dažnai tardo jį, klausinėja apie tėviškę ir daugybę kitų dalykų, tačiau tai tik iš aukšto, vis prabėgomis mesti klausimai, kaip visada klausinėja dideli ponai, o galiausiai vis pakartoja kol kas negalįs sodiečio įleisti. O šis, leisdamasis į kelionę, buvo pasiėmęs aibes visokio turto, tad dabar, norėdamas papirkti durininką, atiduoda jam viską, net pačius brangiausius daiktus. Durininkas, tiesa, viską priima, tačiau visada sako: „Imu tik todėl, kad nepamanytum, jog ko nors nepadarei“. Per tuos daugelį metų sodietis beveik be perstogės stebi durininką. Jis užmiršta kitus durininkus, jam atrodo, kad šitas pirmasis yra vienintelė kliūtis kelyje į Įstatymą. Pirmaisiais metais sodietis garsiai keikia šį nelemtą sutapimą, o vėliau, kai pasensta, tik murma sau panosėje. Jis visai suvaikėja, o kadangi, ilgus metus tyrinėdamas durininką, išmoko pastebėti net blusas ant sargo kailinių apykaklės, tai ir jas prašo padėti jam perkalbėti durininką.
Galų gale sodiečio akys apsiblausia, ir jis nė pats nežino, ar iš tikrųjų sutemo, ar tik akys jį klaidina. Tačiau dabar, tamsoje, jis aiškiai mato spindesį, nepaliaujamai trykštantį pro Įstatymo vartus. Po to jis nebeilgai tegyvena. Prieš mirtį visa sukaupta patirtis pavirsta jo galvoje vienu vieninteliu klausimu, kurio jis iki šiol dar nebuvo davęs durininkui. Jis pamoja šiam, nes stingstantis jo kūnas jau nepajėgia pasikelti. Durininkas turi žemai pasilenkti, nes ūgių skirtumas labai pasikeitė sodiečio nenaudai. „Na, ką gi tu dar nori sužinoti? – klausia durininkas. – Tu nepasotinamas“. – „Juk visi veržiasi į Įstatymą, - sako sodietis. – Tai kodėl per tokią daugybę metų niekas neatėjo paprašyti įleidžiamas?“ Durininkas mato, kad sodietis jau vos gyvas, ir rėkia, kad pasiektų jo silpstančią klausą: „Niekas daugiau negalėjo būti pro čia įleistas, nes šie vartai tau vienam buvo skirti. Dabar nueisiu ir juos užrakinsiu“.
(pagal F. Kafką)

Pasirinkimas yra būtinas. Nors žmogui patogu tiesiog būti ir nieko nekeisti, nepasirinkimas nuveda į niekur.

Mintis gi žody taps melu,
O melas žodyje tiesa.
Sapnuoju draugą, jąją - juos abu,
Nes vis dėlto vis dar basa.

Parduoti gebam aš ir tu,
Pardavinėji tu, o aš ilsiuos. -
Nors naktį dirbame kartu,
Atgal negrįšim niekados.

Ir eisiu aš per basą tylą,
Draugai tik pravardes žinos.
Smagu bus kartais pasijuokti
Iš pravardžių ir prakeiktos žaizdos.

man.

Moka skirti tai, kas praeina, nuo to, kas amžina.
*
Niekada neapgaudinėja, bet moka sugluminti.
*
Nesileidžia apgaunama išvaizdos, užtat nepraleidžia progos ištaisyti savo trūkumus - žmonės visada geras veidrodis.
*
Kartais grumiasi su tuo, kurį myli.

Žino, kad ilgas karas galiausiai pribaigia ir nugalėtoją.
*
Supranta,kad pasikartojantys potyriai turi vieną tikslą: išmokyti to, ko ji nenori išmokti.
*
Nebijo atrodyti pamišusi. (nes tai tik maskuotė)
*
Nėra sąvokų geresnis ar blogesnis: kiekvienas apdovanotas individualiais gabumais.
*
Naujoms idėjoms reikia erdvės, o kūnui ir sielai - naujų iššūkių.
*
Tai, kas svarbu, liks; kas bus nenaudinga, išnyks.
*
Kad tikėtum, jog eini tikru keliu, nebūtina įrodinėti, kad kito kelias klaidingas.
*
Ginkluotė susideda iš trijų dalykų: tikėjimo, vilties ir meilės.
*
Kęsdama neteisybę, ji paprastai stengiasi likti viena - kad neparodytų savo skausmo kitiems.
*
Jai reikia meilės.
*
Išmoksta iš žvaigždžių, kad tik vidinis sprogimas leidžia švytėti.
*
Žino, kad visa paukščio drąsa ir neapykanta nieko vertos katės akivaizdoje.
*
Kiekvieną situaciją laiko vienintele ir netaiko svetimų formulių, receptų ar nuomonių.
*
Pripažįsta,jog priešai čia yra tam, kad išmėgintų jos drąsą, ištvermę, gebėjimą apsispręsti. Jie priverčia ją kautis dėl savo svajonės.
*
Yra laisva, bet žino, kad atvira krosnis duonos neiškepa.
*
Žino: visi bijo visų.
*
Tiki stebuklais - ir stebuklai pradeda vykti. Yra įsitikinusi, kad mintimis gali pakeisti savo gyvenimą, - ir gyvenimas pradeda keistis. Yra tikra, kad sutiks meilę, - ir meilė ateina.
*
Prisimena: žmogus nuskęsta ne todėl, kad įkrenta, o todėl, kad būna po vandeniu.
*
Kiekvieną dalyką vertina tik tiek, kiek jis yra vertas.
*
Mąsto: yra tiltas, jungiantis tai, ką aš darau, su tuo, kas man patiktų daryti.
*
Žino žodžių galią.
*
Moka pralaimėti.
*
Supranta, kad Dievas panaudoja vienatvę, kad išmokytų žmones gyventi kartu. Panaudoja neapykantą, kad parodytų, kokia begalinė taikos vertė. Panaudoja tylą, norėdamas išmokyti tarti žodžius atsakingai. Panaudoja ligą, kad pajustume sveikatos palaimą. Panaudoja žemę, kad suprastume oro vertę. Panaudoja mirtį, kad parodytų, koks svarbus yra gyvenimas.
*
Svetimą ji sutinka maloniai, bet juo pasitikės tik tada, kai pažins ir jo trūkumus.
*
Žino, kad svarbiausi žodžiai - trumpi. Taip. Meilė. Dievas.
*
Nepamiršta, kad priemonės nepateisina tikslų.
*
Išmoksta gyventi su savo prieštaravimais.

Mąstant, kovojant, prisimenant. Ištrauka.

Havajuose yra tokia vieta, kurią vadina "Tualetu". Tai didžiuliai vandens sūkuriai, kurie atsiranda, kai susiduria prasidedantys ir atslūgstantys potvyniai. Vanduo vis sukasi ratais, tarytum nuleistas tualete. Jei ten netektum jėgų, iškart panirtum po vandeniu, o tada sunku vėl išplaukti į paviršių. Kartais, - tai priklauso nuo bangų, - galima niekada neišplaukti. Na, štai, esi po vandeniu, tave plaka bangos, ir tu nieko negali padaryti. Mosikuodamas rankomis sau nepadėsi. Tik neteksi jėgų. Niekada nebuvai toks išsigandęs. Tačiau nenugalėjęs tos baimės, niekada netapsi tikru banglentininku. Turi pažvelgti mirčiai į akis, iš tikrųjų ją pažinti, po to nugalėti. Kai tave įtraukia tas verpetas, pradedi galvoti apie įvairiausius dalykus. Tarytum susidraugauji su mirtimi, iš širdies su ja pasikalbi.

***

Visi prarandame ką nors sau brangaus. Prarastos progos, prarastos galimybės, jausmai, kurių niekada nesusigrąžinsime. Štai ką reiškia būti gyvam. Tačiau mūsų galvose yra mažas kambarys, kur mes saugome prisiminimus. Jis primena knygų saugyklą bibliotekoje. O norėdami suprasti, ką jaučia mūsų širdis, turime nesiliauti gaminę naujas nuorodų korteles. Retsykiais turime nuvalyti dulkes, įleisti gryno oro, pakeisti vandenį gėlių vazose. Kitaip tariant, tu amžinai gyvensi savo bibliotekoje.

***

Laikas tave prislegia kaip senas, neaiškus sapnas. Tu nesiliauni judėjęs, mėgindamas prasprūsti. Tačiau net jeigu nueitum į pasaulio kraštą, negalėtum išsigelbėti. Bet vis tiek turi ten nueiti - į pasaulio kraštą. Kažko negalėsi padaryti, jei ten nenukeliausi.

Kafka pakrantėje

Likimas - tarsi maža smėlio audra, nuolatos keičianti kryptį. Tu pasuki į vieną pusę, bet ji pasiveja. Tu dar sykį pakeiti kryptį, bet audra ir vėl prisitaiko. Vis blaškaisi, lyg auštant šoktum su mirtimi nelaimę pranašaujantį šokį. Kodėl? Nes ši audra nėra kažkas, su tavimi nesusijęs. Ji - tai tu. Kažkas, slypintis tavo viduje. Tad tau telieka pasiduoti, žengti tiesiai į sūkurį, užsimerkti ir užsikimšti ausis, kad vidun nepatektų smėlio, ir pamažu eiti. Ten nešviečia saulė, nėra mėnulio, krypties, laiko jausmo. Tik smulkus baltas smėlis, tarsi į dulkes pavirtę kaulai, verpetais besisukantys į dangų.

Aš esu gėlė.

Mažasis princas truputį nuliūdęs išrovė ir paskutinius dar užsilikusius baobabų daigus. Jis manė, kad niekada nebegrįšiąs. Bet visi šie įprastiniai darbai šįryt jam atrodė nepaprastai malonūs. Ir, kai paskutinį kartą palaistė gėlę ir ruošėsi pridengti gaubtu, pajuto, kad jam norisi verkti.
- Lik sveika, - tarė jis gėlei.
Bet ji nieko neatsakė.
- Lik sveika, - pakartojo jis.
Gėlė nusikosėjo. Bet ne dėl slogos.
- Buvau kvaila, - tarė ji pagaliau. – Prašau man atleisti. Pasistenk būti laimingas.
Mažasis princas nustebo, neišgirdęs priekaištų. Jis stovėjo suglumęs, laikydamas rankose gaubtą. Šis ramus švelnumas buvo jam nesuprantamas.
- Na taip, aš tave myliu, - tarė jam gėlė. Tu nieko apie tai nežinojai, aš dėl to kalta. Tai nesvarbu. Bet ir tu buvai toks pat kvailas kaip aš. Pasistenk būti laimingas... Padėk į šalį gaubtą. Nenoriu aš jo...
- Bet juk vėjas...
- Aš ne taip jau sloguoju... Man bus gera nuo gaivaus nakties vėjo. Aš esu gėlė.
- Bet visokie gyvūnai...
- Nuo dviejų ar trijų vikšrų aš nepražūsiu, užtai pamatysiu peteliškes. Sako, jos tokios gražios. O šiaip kas gi mane lankys? Tu būsi toli. O dėl stambiųjų gyvūnų – nieko nebijau. Turiu ir aš nagus.
Ir ji naiviai parodė savo keturis dyglius. Paskui pridūrė:
- Ko tu taip delsi, tiesiog pikta! Juk nutarei išvykti. Tai ir keliauk.
Ji nenorėjo, kad jis ją matytų verkiant. Ji buvo tokia išdidi gėlė...

*

- Žmonės pamiršo šią tiesą, - tarė lapė. Bet tu neturi jos pamiršti. Pasidarai amžinai atsakingas už tą, su kuriuo susibičiuliauji. Tu atsakingas už savo rožę…

Warum.

„Kodėl žmogaus sielos esmė yra ilgesys? Kodėl žmogus, nutvėręs tai, ką buvo vijęsis, apsivylęs sako: ne, tat ne tai! Kodėl žmogaus sieloje žydi gėlės, kurių kvapu niekas nesigėri? Kodėl viso ko galas yra mirtis? Kodėl „šiam pasauly mirtis viską nušluoja, kirminas tūno ir gėlėj puikiojoj?“

***

- Ne, mamate! Ji nemirs! Juk mes tiek meldėmės už jos sveikatą. Aš dabar dar karščiau prašysiu poną Dievą.
- Ne visados išklauso mus Dievas, Irusia. Jis pats geriausiai žino, ko mums reikia ir ko nereikia.
- Bet kaip gali reikti, kad Kazelė mirtų, mamate?
- Nežinau, Irusia, nežinau. Bet jei mirs, tai taip reikėjo.

***

- Ar atmenat, vaikai, kaip vasarą auginote kirvarpas? Kaip iš lėlučių ritos drugiai? Lėlutės liko tuščios, nebegyvos, ir metėt jas laukan, o gražūs drugiai lėkė kažkur tolybėn. Lėlutė – tai žmogaus kūnas, o drugys – siela. Išsiritus iš savo lėlutės, lekia sau pas „Dijvulį“. Žinot, kokie nevienodi yra drugiai. Taip pat ir žmonių sielos. Vienos gražios, spindžios, kitos pilkos, šlykščios.
- Aš žinau, - tarė Nika, - gerų žmonių sielos yra gražios, kaip tas drugys, atmeni, mamate, kur buvo toks spalvotas, puikus, kaip vaivorykštė, ir turėjo tokius auksinius taškelius?
- O vienas buvo toks pilkas, lyg nešvarus. Tai negeros sielos tokios, - tariau.
- Taip, vaikeliai. Kiekviena graži mintis, kiekvienas geras darbas, kiekvienas susivaldymas auksu ir vaivorykšte varsoja jūsų sielos sparnelius.
- Mamate, tai Irusios sielos sparnuose šiandien užaugo viena auksinė plunksnelė, kai ji atidavė Kazelei savo gražiausiąjį rūbelį? – paklausė Nika.
- Užaugo graži aukso plunksnelė, nes Irusia nepasigailėjo to, kas jai buvo brangu, - atsakė mamatė.

***

„Grožis tai begalės atspindys. Tai nujautimas Dievo.
Begalė atsispindi grožyje, ir dėl to jis taip pagauna sielą. Nes kaip gėlė įtempia visas jėgas, stengdamos sugauti nors vieną saulės spindulėlį, be kurio negali gyvuoti, taip mūsų siela, šiame netobulybių pasaulyje būdama, veržias sugauti nors mažutę kibirkštėlę absoliuto, kurį nujaučia, kurio trokšta ir be kurio negali gyvuoti.“

***

„Mėgstu vaikščioti po kapines. Niekur kitur tokia gili ramybė nevaldo mano sielos, kaip čia, toje ašarų vietoje. Taip ivaizdžiai stovi prieš akis nepastovumas visų žemės daiktų, tas amžinasis faktas, kad viskas tik irios formos ir nykstantieji šešėliai. Kaipgi kvaila ir juokinga iš visų jėgų kibtis į irias formas ir nykstančius šešėlius! Kaip kvaila ir juokinga dėti savo širdį į tai, kas turi savyje mirties grūdą, gaudyti nykstančius šešėlius!
...
Ir štai aš, pelenas ir dulkė, tarp pelenų ir dulkių vaikščiojanti, jaučiu savyje amžinybę ir begalę; jaučiu savyje galią nepabaigiamąją ir nepraeinamąją, kuri visus tuos išbarstytus po pasaulį atomus kada nors vėl surinks į tą patį pavidalą, amžiną, vienintelį, kokio nebuvo ir nebus.
Iš kur manyje, pelene ir dulkėje tarp pelenų ir dulkių, tas amžinybės jausmas?“

***

– Žinai, mamate, ką aš pamąsčiau, - tarė Nika. – Mes čia sėdime, susitūpę į krūvelę prie tavęs, kaip tik paukščiai lizdelyje.
– Tiesa, Nika, - tarė mamatė. – Esat mano brangiausieji paukšteliai, ir kaip mums gera drauge! Tai mūsų laimingiausi laikai – ir mano, ir jūsų. Bet ateis laikas – laikas taip greit lekia! – ir išskrisite iš lizdelio... ir tuščias paliks lizdelis...
– Kur mes skrisime, mamate?
– Kiekvienas sau. Mokytis, paskui darbuotis sau ir kitiems.
– O mes ir vėl parlėksime, mamate.
– Taip, bet jau nebegyvensim taip, kaip dabar. Tuščias ir liūdnas liks lizdelis. Ir tik mudu su tėveliu – du senu paukščiu – nuliūdę betupėsime. Ir kuomet nors parlėkę neberasit nė mudviejų... O gal rudens viesulas kurią juodą naktį sugriaus ir patį lizdelį... Norėčiau kartais sustabdyti tą beširdį laiką, vaikeliai, kad ilgiau būtumėt tokiais mažais paukšteliais ir ilgiau galėčiau jus laikyti apgūžusi.
– Ar nenori, mamate, kad mes užaugtume?
– Žinoma, kad noriu! Noriu ir nenoriu. Būsite tie patys, bet ne tokie pat. Ir mylimos jūsų akelės, kurias dabar bučiuoju, bus tos pačios, bet nebe taip žiūrės, ir jūsų šilkiniai plaukeliai nebe taip minkštai raitysis mano pirštuose.
– Mamate, kodėl sakei, kad, sugrįžę į lizdelį, gal nei tavęs, nei tėvelio nerasime? – paklausė Nika.
– Nes seni paukščiai išlekia ten, iš kur niekas nebegrįžta. Į tėvų dausas. Taip yra, vaikeliai. Ak, bet esti ir kitaip...
Ūmai antrame kambario gale kažkas stipriai pabarškino į langą. Mamatė krūptelėjo, visi išsigandę pašokome iš vietos ir nubėgome žiūrėti. Už lango juodavo naktis, ir nieko nebuvo matyti nei girdėti.“