Dainų šventė

Čia - mūsų namai. Dainų diena. liepos 6, Vingio parkas.
Ir mes ten buvom.

Andriaus Kaniavos koncertas

Vakar buvom Panevėžio Muzikiniame teatre, kur vyko „vyresnio amžiaus bardo“ Andriaus Kaniavos autorinių dainų vakaras. Keista tai, kad pasakius mamai, kad einu į Kaniavos koncertą, ji net nepagalvojo apie Andrių, o visą laiką, kol kalbėjom, įsivaizdavo, kad tai bus Eduardo Kaniavos koncertas. Ir ne tik mano mama, bet ir V mama, ir jo sesė - visi vieningai teigė, kad eisim į vyresniojo Kaniavos koncertą. O visgi ne.
Nors Andrius nebe jaunas jau, tačiau vis tiek labai šiltas, nuoširdus ir jaukus. Būtent tokia atmosfera buvo vakar koncertų salėje. Aišku, ne be kompozitoriaus Sigito Mickaus pagalbos. :)
Žinoma, ne viskas buvo super - salėje buvo šalta ir trukdė galybė techninių nesklandumų (nors iš kiekvieno jų Andrius sugebėjo padaryti po smagų anekdotą), o ir dainų žodžius ne visus pavyko suprast - tiesiog bardas taip neaiškiai juos taria... Bet, kita vertus, jei nesupratom žodžių, tai klausėmės muzikos, jei per tą gaudimą muzikos nebegirdėjom, tai juokdavomės iš anekdotų. Taip ir praėjo vakaras.
Labiausiai man patikusios dainos čia, čia ir čia.

Pož(i)eminiai skaitymai: pasakėlės iš rūsio

23-as Ąžuolas

Vakar, netikėto Linutės pakvietimo sulaukusi ir besivadovaudama pora naujų savo   principų ( 1. - neatsisakyk susitikti su seniai matytais draugais, 2. -  neatsisakyk įdomių renginių/naujų potyrių), mečiau visus savo mokslus ir patraukiau į Šv. Kazimiero bažnyčią (rūsio salę), kur vyko pož(i)eminiai skaitymai - savo poeziją ir prozą skaitė įvairaus plauko studentai, keli svečiai, taip pat grojo niekada lig šiol negirdėta grupė „23 ąžuolas“.

Visų pirma kas įstrigo - tai tas „rūsys“, kuris taip priminė Panevėžio Kristaus Karaliaus Katedros kriptą ir viską, kas ten buvo patirta, išgyventa. Žvakės, gitara, baltos sienos ir daugybė jaunų žmonių - na, kaip neprisiminsi... Pažadėjau sau būtinai dar kada nors ten apsilankyti.

O patys skaitymai labai įvairūs, nuo keistų pasakojimų apie XX ir XY, gyvenančius ant raudono žveries kailio, įsiminusio eilėraščio „Šį vakarą tiktų įrėmint“, iki žavingos Indrės Valantinaitės kūrybos ar linksmo(?) Karolio Klimo pasakojimo "Kur pradingo Tomas Morisonas?“, kurį gali paskaityti čia. 

Vis dėlto, nors renginys turėjo trukti tris valandas, išbuvau to laiko tik trečdalį - šalta ir nepatogu buvo sėdėti ant to „rūsio“ laiptų, o ir kai kurių „menininkų“ kūrybos beklausant atrodė, jog arba tai pamišėlio (girto žmogaus) parašyti kliedesiai, arba aš jau visai nieko nebesuprantu...

O gal ne tai, gal aš tiesiog jokiam renginy iki galo išbūti nebegaliu?..

Nuo galvojimo didėja galva, didelė galva nemadinga, o kas nemadinga - kaip ir nereikalinga.

Nuotrauka iš čia.

Kėdainiai

Šiandien ryte sėdau į traukinį Vilnius - Klaipėda ir atvažiavau į Kėdainius. Ten mane pasitiko V ir po to visą dieną stengiausi susipažinti su šiuo miestu. Bendrą vaizdą susidariau - tai gražus ir ramus dieną bei toks pat gražus, tačiau ne toks ramus naktį miestelis kažkur tarp Vilniaus ir Šiaulių, netoli Panevėžio.
Pirmiausia, ką verta aplankyti tik išlipus iš traukinio - Kėdainių miesto parką ir jo pakraštyje esantį minaretą.


Minaretas - unikalus statinys, kurį XIX a. pastatė rusų generolas E. Totlebenas, kaip manoma, sėkmingoms kovoms su turkais atminti. Iš minareto tuometinis Kėdainių ir jų apylinkių savininkas rodydavo svečiams parką ir savo valdas. Dar ir šiandien yra išlikę „laiptai į niekur“, tačiau į patį minaretą užlipti galimybių, deja, nėra.
Vėliau pasivaikščiodami priėjome senamiestį ir Didžiosios rinkos aikštę, kur netikėtai papuolėme į karių dienos minėjimą: įvairaus lygio karininkams buvo teikiami kažkokie apdovanojimai, grojo muzika, buvo galima apžiūrėti įvairius šautuvus ir kitą karinę atributiką, taip pat paskanauti kareiviška koše ir arbata. Tai mes, nė kiek nesivaržydami, visa tai ir padarėme.
Kiek vėliau, nusprendę, kad po kareiviškos košės būtinai reikia ir deserto, užsukome į „Auksinius malūnėlius“, adresu Senoji g. 7, kur sėstis ant sofučių mums uždraudė (?...), o kėdės - metalinės, nelygiom kojelėm ir jau baisiai sunkios - rimtai, vos pakėliau. Pro langus malūnėliuose nepamatysi nieko - jie, taip sakant, užspalvinti. Kavinėje populiariausios grupės „Bavarija“ ir televizijos projekto „Kelias į žvaigždes“ dainos, padavėja nepatiko ne tik man, bet ir „kaimynams“, na, o maistas irgi neidealios kokybės - kepta duona su sūriu ir majonezu pasirodė besanti sudegusi duona didelėmis riekėmis su lydyto sūrio gabalais. Nelabai kokybiška, bet užtat gana daug (nors to „daug“ nelabai ir norisi, kai tokia kokybė...).
Taigi, nusprendę daugiau (ne)auksiniuose malūnėliuose nebesilankyti, patraukėme toliau.
Kėdainių senamiestis labai ramus, kažkuo kartkartėmis primena Vilniaus senamiestį, tik šviesesnį ir be žmonių, o Kėdainių Šviesiosios gimnazijos pastatas - lyg JBG pastato Panevėžyje pusbrolis. Ir dar vienas labai įdomus pastatas Kėdainiuose yra. Tai režisieriaus Felikso Paulausko sukurta instaliacija po atviru dangumi - Pirklio Keidangeno užvažiuojamieji namai (Senoji g. 12).


Nelabai suprantu, kokia tos „instaliacijos“ prasmė ir reikšmė, bet namas atrodo išties įspūdingai (kažką panašaus esu mačiusi tik kažkur Austrijoje).


Daugiau nuotraukų čia.

Dar truputį pavaikštinėję po senamiestį atsiduriame Senojoje rinkoje, šalia Kėdainių Daugiakultūrio centro, o paskui ir pačiame centre. Pasirodo, šiandien čia koncertuos ironiško roko grupė „Atika“ (Darius Žvirblis, Audrius Šalnis ir Artur Mamin). Dainų kūrėjas ir vokalas, akustine gitara grojantis D. Žvirblis šiandien buvo visai be nuotaikos (o gal jis visada toks?) - dainavo užsimerkęs, kalbėjo, o ir dainavo taip, kad vos ėjo suprast žodžius ir apskritai, jautėsi, kad skuba. Kur? Na, tikriausiai į „Bix“ barą Vilniuje, kur po kelių valandų turėjo koncertuoti... Šiaip jau45 minutes trukusio koncerto metu buvo pagrota pora dainų iš naujojo grupės albumo „Geriausia Ką Turime. Iš To, Kas Liko“, taip pat jau daugeliui gerai pažįstamos dainos, kaip „Kaligula Laisvai“, „Balerina Ant Pastolių“ ar „Tu esi“.


Apibendrinant, koncertas buvo visai neblogas (V netgi nusipirko „Atikos“ naują albumą), tačiau trūksta „Atikai“ to gebėjimo bendrauti su publika, to nusiteikimo, kad „štai, esu scenoje - turiu elgtis šiek tiek kitaip nei per repeticijas kažkur tai garaže“. Kita vertus, gal toks šitos grupės stilius...
Ką veikėme po „Atikos“ atsimenu lyg pro rūką - ėjome daug, kalbėjomės daug... Ypač po tuo dideliu medžiu kitapus gatvės nei „Vikonda“... Šiaip ar taip, galiausiai dar nusprendėm cepelinų pavalgyti, mat buvom akciją užmatę kavinėje-bare „Savas kampas“ (Didžioji g. 39). Cepelinų nebebuvo, šašlykų nieks nebenorėjo kept, tai valgėm bulvikes su daržovėm, bet esmė ne ta: esmė, kad, nors ir baras, aptarnavimas šitoj vietoj buvo puikus - nepalyginsi su tais malūnėliais. Dar kartą pasitvirtino faktas - išorė apgaulinga.
Na, o pavalgius atėjo metas važiuoti namo. Kad tai padaryčiau, pirmiausia turėjau pasiekti traukinių stotį. Ne bet kaip, ne bet kuo, o autobusu! Taip taip, nenustebk, Kėdainiuose autobusai važiuoja. Ir ne vienas, ir net ne du, o visi septyni! Aš važiavau pirmu numeriu:


Ir nors bilietų tokių popierinių ten niekas neparduoda, važiavimas kainuoja kaip tikrame didmiestyje - net 1Lt! Ai, nu bet tinginiams taip ir reikia - jei tokiame miestely tau per toli eiti pėstute, prašom - važiuok. Ir, jei važiuoji vakare, nesistebėk, jei su tavimi dar važiuos koks girtas diedas ar „užvartoję“ paaugliai - vakarais Kėdainiai ne tokie ramūs...
Užbaigiant norisi pasakyti, kad Kėdainiai - ne tik „agurkų miestas“: čia teka trys upės, yra kelios bažnyčios, užtvanka, vienintelis normalus Lietuvoje mauzoliejus, nemažai „žaliųjų zonų“ ir pakankamai ramybės. Labai skubant galbūt ir galima miestą apžiūrėti per dieną, tačiau jei pažindinantis su juo pamažu, kaip mano atveju, vienos dienos tikrai mažoka. Būtent todėl jau sėdėdama traukinyje pasižadu sau -
aš čia dar sugrįšiu.

A.M. ir Himnas

Nors koncertas prasidėjo beveik valanda vėliau, o A.M. nežino, kad himnas ne dainuojamas, bet giedamas, buvo puiku. Geras oras, šauni kompanija ir senos geros „Foje“ bei naujos, bet jau pamėgtos, A.M. dainos užtikrino puikią nuotaiką. Himnas suvienijo dar labiau ir koncertui pasibaigus niekam nebebuvo gaila tų 20Lt.

JBG (4e) Kalėdos + J.Miltinio mokyklos abiturientų teatro įskaita

Jaučiuosi pavargusi, bet laiminga. Paskutinės dienos prieš atostogas buvo kupinos įvykių tiek mokykloje, tiek ir už jos ribų. Įsimintiniausi - klasės „žiburėlis“ ir Panevėžio Juozo Miltinio mokyklos abiturientų menų įskaita.

Klasės žiburėlio vieta: senasis pastatas, auklėtojos kabinetas.
Laikas: 15:35 (po 7 pamokų)
Tikslas: pasveikinti vieniems kitus.

Ir viskas prasidėjo. Ir valgėm valgėm valgėm, ir grojom, ir šokom. Bučiavom meškiuką ir rašėm palinkėjimus vieni kitiems. Ir dovanėlėm keitėmės. Ir šiaip buvom tokie beprotiškai fantastiškai geri, kad kitą dieną(t.y. šiandien) mūsų pasveikinti atvyko pats Kalėdų senelis!




Juozo Miltinio mokyklos abiturientų menų įskaita.
Vieta: Panevėžio Muzikinis Teatras.
Laikas: 18:00val.
Tikslas: gerai praleisti laiką!

Šokis, dailė, teatras ir muzika suėjo draugėn ir atliko vaidinimą pagal Landsbergio pasaką „Arklio Dominyko meilė“. Istorija tokia: Mažas vaikas negali užmigti, todėl iš palovio išlindę stebuklingi žmogeliukai jam seka pasaką. Pasaką apie arklį Dominyką, kuris pamilo rugiagėlę. Deja, artinasi ruduo - rugiagėlė gali žūti. Kad taip nenutiktų, Dominykas ją sudžiovina ketindamas pavasarį ją vėl pasodinti, ir, ilgėdamasis jos kvapo, išvyksta į Afriką perduoti linkėjimų mylimosios sesėms ir pusseserėms - kitoms rugiagėlėms...

http://www.youtube.com/watch?v=7O2oGt1eG_M
http://www.youtube.com/watch?v=ESe4Job-CkE

Universalios sporto arenos atidarymas Panevėžyje.

Taigi taigi ir aš ten buvau, arbatos negavusi keptas bulvytes valgiau ir man per smakrą varvėjo, o burnoj vis dėlto kažkas buvo.
Skubėdama ir griūdama, kulniukais kaukšėdama bėgu į autobusą ir vos po automobiliu nepalindusi suprantu - be reikalo. Manasis nė neketina kažkur skubėti ar bent jau laiku pasirodyti ir atslenka 10min po. Važiuoju ir, stebėtina, nuvažiuoju lygiai lygiai. Tada mes pajudame arenos link. Retai tame rajone būnu, todėl šį vakarą ji man atrodo įspūdinga. Didelė, daugybė žmonių aplink ir dar ta olimpiška ugnis bei šviestuvai, panašūs į Velykinius močiučių pardavinėjamus saldainius prie bažnyčios - tokias spalvingas lazdeles su labai gražiu popierium.
Pusvalandį stovime eilėje, drebame ir svajojame apie šildomą raudoną kilimą, kai pagaliau, praėję rankinuko ir kišenių patikrinimą, patenkame į vidų. Čia seka antroji eilė - prie rūbinės, kurioje atstovėję antrą pusvalandį, sužinome, jog rūbinė mokama! Pasikrapštę po pinigines ir sušelpę vienas kitą galų gale pasikabname striukes ir gerai paslepiame žetoniukus - brangūs gi kai velnias, neduok Die, pamesi.
Dar kurį laiką pajuokavę ir apžiūrėję susirinkusius tautiečius, be 15min stojamės į dar vieną eilę - šįsyk link sektoriaus. Kadangi durys dar neatidarytos, žmonės grūdasi tai pirmyn, tai atgal ir pasijuntu lyg sausakimšame autobuse ar Gariūnuose prieš Kalėdas. Tačiau durys netrukus vis dėlto atsidaro ir mes patenkame į sektorių Nr.215.
Deja, pats arenos vidus didelio įspūdžio nepalieka: viduje toli gražu dar niekas nepabaigta, sienos plikos ir lubų nėra, o mažoms mėlynoms kėdutėms iki tobumo irgi dar toli. Na, nebent arenos dydis. Ir, žinoma, žmonių gausa.
Mums besikalbant ir šį bei tą aptarinėjant, 25min po užgęsta šviesa ir užgesintojui mes draugiškai paplojame. Keistas, bet gražus vyriškas balsas praneša: „Electric Ladies“.


„Electric Ladies“ - Elektriniais smuikais grojančios merginos(Danutė Kunigėlytė, Enrika Ūselytė, Ieva Paukštytė), kurios į savo repertuarą įtraukė jau klasika tapusių tokių pasaulio muzikos grandų kaip Stingas, Joe Cocker'is, Michael Jackson, Bomfunk MC‘S kūrinius. Elektriniai smuikai (ne be specialiųjų efektų pagalbos) jų rankose virsta fūzinėmis gitaromis, mandolinomis ir kitais instrumentais. Prie to reikėtų pridėti karščiu pulsuojančią ekspresiją bei specialiai sukurtą choreografiją. Šią grupę savo gyvenime mačiau pirmą kartą ir vis stebėjausi jų laisvumu scenoje atliekant šitokius sudėtingus kūrinius. Super.
Po elektrinių smuikų sekė lazerių šou, kuris, subjektyvia mano nuomone, buvo šiek tiek ištęstas, mes sužinome arenos vardą. Tai - „Cido arena“. Sulčių arena, liaudiškai tariant :)
Iškart paskelbus arenos pavadinimą, salėje susirinkę „kairieji“ ir „dešinieji“(renginio vedėjas užtikrino, jog jokios politikos čia nėra) dar kurį laiką mokomi taisyklingai ir garsiai ploti. Tai daro kažkokios televizijos laidos vedėjas teisindamasis tuo, kad muzikantams reikia pasiruošti ir kad toks jo darbas. Galų gale, jau įskaudus delnams ir atslūgus įgeidžiui ploti garsiau už kitą salės pusę, mums vėl pranešama: „Ricchi e Poveri“.


„Ricchi e Poveri“ - „italų disko” atstovai(Angela Brambati, Angelo Sotgiu ir Franco Gatti), koncertuojantys jau nuo 1967m. ir tapę viena populiariausių Italijos bei pasaulio grupių. Tad nenuostabu, jog koncerto metu salę ant kojų kėlė ir nuobodžiauti neleido puikiai visiems žinomos dainos: „Sara perche ti amo“, „Mamma Maria“, „Come Vorrei“, „Acapulco“, „Ciao Italy - ciao amore“ ir kt. Buvau sužavėta Angelos energija, bendravimu su publika ir, bent jau man taip pasirodė, meile muzikai. Taip pat žavu buvo klausytis, kaip Franco Gatti bandė kalbėti lietuviškai ir vis kartojo, kokie mes nuostabūs.
O mes iš tiesų buvome nuostabūs: nesiskundėme grūstimis ir eilėmis, taip pat šaltu oru po koncerto išėjus į kiemą. Kai kas neturėjo šaliko, todėl kelyje namų link šiek tiek drebėjo, tačiau mano žiniomis vis dar yra puikios sveikatos, o tai juk svarbiausia.
Vakarą vainikavo miela sms atsidėkojant už gimtadienio dovaną, po kurios užmigau ilgu ir saldžiu miegu. Tad šiam kartui tiek. Rūpinkitės savimi visi, o mieli mokinukai ir mokinukės - džiaukitės: pagaliau prasidėjo atostogos!

Oh, she loves to sing

Taigi Panevėžio miesto gimtadienį bei naujojo kino centro atidarymą nusprendėme paminėti ne tik žodžiais, bet ir veiksmais. Kino centro atidarymas, tiesa, jau ankščiau buvo paminėtas dviem puikiais filmais, bet Panevėžio miesto 505 gimtadienis - proga irgi svari. Veiklos buvo daug, žmonių buvo daug ir, yupy, geros muzikos taip pat netrūko: penktadienį šokom dūkom su Saulium ir grupe Bix bei Andriumi Mamontovu (pagarba jam), o šeštadienį, t.y. vakar, dainavom su Aiste ir legenda tapusia Antim. Koncertą vainikavo visiems gerai žinomi "Zombiai" ir "Alyvos", galybė fejerverkų ir grupė Night. Plius ledai, draugai ir apelsinų sultys, be kurių kažin, ar būtų buvę taip nuostabu. Namo grįžau vėlai ir atsikėliau skaudančiu kaklu, bet žinot - buvo verta.
And she said: yeah, that's right!

Sveiki!

Gan ilgai nerašiau, bet turiu pasiteisinimą. Chi... buvau užsiėmusi. Atostogos jau savaime yra priežastis truputį pailsėti, o dar prisidėjo išvyka į „Gatvės muzikos“ festivalį ir Motinos diena, taigi manęs beveik nebūdavo namie. Diena, kai vyko „Gatvės muzika“ praėjo puikiai. Vakare nebejaučiau nei kojų, nei nieko kito, bet vis dėlto tai buvo be galo malonus nuovargis ir užmigau su šypsena. Išvažiavome mes gan anksti ryte ir 10:30 jau buvome Vilniuj. Šventė oficialiai turėjo prasidėti 12val., tad dar turėjome laiko ir iškart pradėjom, taip sakant, turistinį žygį po seniai lankytas vietas. Buvo aplankyti tiltai, kalnai, kišta nosis ir ten, kur nereikia. Vėliau prasidėjo šventė ir mes daug vaikščiojom pirmyn-atgal pirmyn-atgal, kol aplankėme visus norimus aplankyti muzikantus. Diena tačiau tuo nesibaigė, nes reikėjo pavalgyti ir pasislėpti nuo lietaus ir ta proga aš susipažinau su dviem labai skirtingom, bet savaip žaviom asmenybėm. Paskui labai skaniai valgėm ir gėrėm arbatą, kai vėl išlindo saulutė ir grįžome į centrą. Dar kiek pasivaikščioję sutikom dar keletą pažįstamų su kuriais kalbėjomės šiaip apie nieką, Edgaras grojo gitara ir čia pat improvizavo, o kita žavi mergina pritarė lūpine armonikėle. Iki ašarų prajuokino vienas senelis, kurio, geriau pagalvojus, man pasidarė labai gaila. Vargšas žmogus... Tačiau ilgai gailėtis jo neteko, nes senukas, piktai subartas, kažkur dingo, o mes išėjome pasivaikščioti. Buvau ant įspūdingo kalno, ant kurio dar nebuvau buvusi. Nuo jo viršūnės matyti viso miesto panorama ir taip garsūs raudoni Vilniaus stogai. Taip pat upė... Buvo tikrai įspūdinga, o tačiau kalno pavadinimo neminėsiu, nes noriu šitą vietą pasilaikyti ateičiai ir tik sau. Paskui vėl grįžome į miestą ir dar kurį laiką vaikštinėjome ir klausėmės muzikos. Namus ir lovą pasiekiau apie 1val nakties ir iškart užmigau, o sapne dar skriejo praeitos dienos vaizdai. Pienės, užrakinti Gedimino pilies vartai, Katedra, baltasis namas, pakibęs kalne, draugų ir pažįstamų veidai, mažas, bet jaukus bendrabučio kambariukas, mažos senamiesčio gatvytės, būgnai, gitaros, smuikai... Pabudau vėlai.

Nuo Tauro kalno

Monika ir Marius

Simona

love this picture.

pufaika

vakarėjant