Opera. Madam Baterflai

Tai buvo antras kartas.

Pirmą kartą buvau seniai, 2011 metais. 

Ir pirmą kartą patiko labiau. :) 

Gal dėl to, jog maždaug žinojau, kas ir po ko bus. O gal kad buvo ketvirtadienis, ir trys dalys buvo šiek tiek per ilgai. O gal dėl to, jog labai norėjau, kad vyrui patiktų.  

Vis dėl to, po tiek metų, nors ši opera išties gera ir gal net viena geriausių, kokias mačiau, baletas lieka artimesnis širdžiai. 

 Nuotrauka Martyno Aleksos, pasiskolinta iš www.menufaktura.lt

baletas. Barbora Radvilaitė

Po labai gerų baletų, turi būti ir nusivylimų. Tokiu man buvo „Barbora Radvilaitė“. Ištęstas, neįtraukiantis, sunku buvo nežiovauti. Solistai nebuvo itin stiprūs, ar bent jau man taip pasirodė. Taip pat krito į akį, jog, kiek atsimenu anksčiau, iki pat paskutinio scenos krašto būdavo šokama ir liekama vaidmenį, o šįkart, nors sedėjome per vidurį, vis tiek galėjome matyti, kaip į užkulsius išbėgantys šokėjai, dar matomi, nebesistengia. Baletas liūdnas, o jį „ištraukia“ pati pabaiga.

baletas. Procesas

Aš vis kartoju, kad man šiuolaikiniai baletai nepatinka, bet kiek nueinu, tiek lieku sužavėta. Baletas „Procesas“ man apskritai paliko tokį gerą įspūdį, jog tapo mano vienu mėgstamiausių matytų baletų. Ir ne tiek baletas net, o orkestras. Buvo super. Dar nebuvau nei mačius, nei girdėjus, kad, po pirmos dalies, žmonės sakytų, jog paskutines 10 minučių nieko nematė, kas scenoje vyksta. O pasibaigus spektakliui, kad taip smarkiai plotų. 

M.Aleksos nuotrauka, pasiskolinta iš www.7md.lt

baletas. Piaf

Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras baletą pristato taip: „Non, je ne regrette rien“ – ši daina apskriejo visą pasaulį, įkūnydama gyvenimo šūkį „Ne, aš nieko nesigailiu“. Juo gyvenime rėmėsi dainos atlikėja, legendinė Édith Piaf, tobulai valdžiusi savo galingą, sielvarto kupiną balsą. Baletas, skambant Piaf dainoms, pasakoja apie jos meilę, praradimus, aistrą ir paryžietišką gyvenimą.

 

Nuotrauka LNOBT: https://www.opera.lt/event/piaf#galerija

 

Šiuolaikinis, modernus baletas, kurio atlikėjai - ne šiaip minia scenai užpildyti, kiekvienas jų turi savo rolę ir savo laiką. Baletas tamsus, be orchestro ir atlikėjai - ne visiškai nebylūs, kaip man įprasta. Tačiau vienintelis dalykas, kuris nepatiko - tai tos mergytės ir jų laikas scenoje, bet, matyt, tai būtina, norint viską surišti į vientisą kūrinį. O šiaip, nors jau pasiilgau klasikinių LNOBT baletų, galėčiau žiūrėti ir žiūrėti.

 

 2 veiksmų baletas. Trukmė: 2 val.

Artimiausias pasirodymas - 2019-03-29.

Verona

Arena di Verona

Juliet's Wall. Collection of love letters.

Piazza delle Erbe



The heart of Verona. Piazza delle Erbe

Chiesa di San Giovanni in Foro

Arena di Verona. 

Arena di Verona. Roberto Bolle and Friends, 2018-07-25.

baletas Tristanas ir Izolda

„Paimk šį buteliuką su vynu ir įsidėmėk,
ką tau sakysiu. Paslėpk jį taip, kad niekieno akys
jo nepamatytų ir niekieno lūpos nepalytėtų.
O kai ateis vestuvių naktis, tas metas, kada jaunieji
lieka vieni, tu išpilsi šitą apžavėtą vyną taurėn ir
paduosi karaliui ir karalienei, idant juodu kartu
išgertų. Tik žiūrėk, kad daugiau niekas jo neparagautų:
tokia mat jo galia, kad tie, kas jį išgers kartu,
mylės vienas kitą visa širdimi ir visu protu
amžinai ir gyvenime, ir po mirties.

Ne, tai buvo ne vynas: tai buvo aistra, gailus
džiaugsmas ir begalinis sielvartas, ir mirtis.

Įsimylėjėliai negalėjo vienas be kito nei gyventi, nei 
mirti. Kai jie išsiskyrė, tai buvo ne gyvenimas
ir ne mirtis, o gyvenimas ir mirtis drauge.“

Joseph Bedier.

Martyno Aleksos nuotr. / Baletas „Tristanas ir Izolda“

Balete nebus spalvingų kostiumų ar daug veiksmo. Nebus ir įspūdingų baleto pasirodymų. Atvirai, pirmas veiksmas išvis nuobodokas, tačiau antrasis daug geresnis, sudomina ir jau nepaleidžia iki pat pabaigos.

update

Truputį apleidau blogą. Matyt, reikės dažniau čia užklysti. Bet pirmiausia apie tai, kas buvo, kol manęs nebuvo čia.
Labiausiai šitoj vietoj norisi išvardinti visokius spektaklius:

• Spektaklis „Menas“ Kaune 

Apie ką: Trys draugai ir baltas paveikslas. Seržas begėdiškai brangiai nusiperka visiškai baltą paveikslą ir didžiuojasi (išleista suma ar kūrinio lygiu?), Markas netiki, kad Seržas išmano šiuolaikinį meną, jis esą tiktai snobiškai maivosi prieš draugus, o Ivanas tiesiog nenori pyktis, nes gyvenimas ir taip kupinas įtampos.

• Spektaklis „Vietų nėra“ klube „New York“

• Opera „Aleksandro puota“. Nuostabios suknelės!

 

 

• Operetė „Vienos kraujas”, kur beveik nė vieno žodžio nesupratau (operetė lietuvių kalba, bet deja, nebuvo titrų...), bet labai patiko.

http://www.lrt.lt/mediateka/irasas/7918 - įrašas LRT

• Spektaklis „Meilė 3 apelsinams“ 

Kas dar. Dar buvo mokslai, Sapiegų rūmų ir bažnyčios lankymas Antakalny, buvo 2 trumpos atostogų dienos Kaune ir po kelių metų pertraukos buvo tikros Kalėdos Panevėžy. 

Vėliau atėjo Nauji Metai. Su protmūšiu, pirtim, naujais tikslais ir šokiais iki pat ryto. Liūdna išsiskirt buvo kitą dieną. Bet užgriuvo egzaminai ir visą sausį jie buvo pagrindinis mano užsiėmimas. Tiesa, sugebėjau perskaityt ir vieną grožinės literatūros knygą! Taip įgyvendinau 1/2 vieno iš savo 2016 tikslų, kuo dabar vis didžiuojuosi.

Smagu, kad draugai savuosius pamažu įgyvendina taip pat. Gal net greičiau, negu būčiau tikėjusis. 

baletas: Žydrasis Dunojus

Žydrasis Dunojus - 2 veiksmų baletas pagal Johanno Strausso muziką.
Premjera 2011 m. gruodžio 31 d.
Spektaklio trukmė 2.30 val.

Siužetas

I veiksmas
Dunojaus pakrantė. Jaunas kompozitorius Francas ir jo sužadėtinė Ana. Francas net atostogaudamas nesustoja kūręs muzikos, tačiau Ana jam primena apie pažadą leistis į priešvestuvinę kelionę. Susirenka judviejų draugai, žiūrovai, norintys pamatyti, kaip filmuojamas kinas. Čia pasirodo žymi šokėja Franciska, ir bematant patraukia Franco dėmesį. Tai pajutusi, Franciska pakviečia jį ir visus kitus į artėjančią savo premjerą Vienoje. Anos ši mintis nežavi, bet Francui įkalbinėjant, ji nusileidžia.
Vienos miškas. Franciska ilsisi nuo gerbėjų, kaip ir Ana su Francu - prisivaikščioję po parduotuves. Franciska ir Francas susitinka, Francas susižavėjęs dovanoja šokėjai savo kūrinio natas. Juos pamato Ana. Ji kenčia. Francas maldauja atleidimo, jis neturi jėgų atsispirti naujam jausmui.

II veiksmas
Baleto salė. Po repeticijos Franciska pasiūlo grafui, savo globėjui, pasiklausyti naujo mažai žinomo kompozitoriaus kūrinio.
Rūmai. Grafas kelia puotą Franciskos garbei. Čia groja ir Francas, o svečiams rodomoi egzotiški šokiai.
Buduaras. Likęs vienas su Franciska, grafas duoda jai suprasti, jog su Francu ja nesidalys. Tai sužinojęs Francas įsižeidžia, palieka grafo rūmus, suplėšo Franciskai skirtas natas.
Supratęs, kad menininko gyvenime svarbiausia kūryba, Francas ieško joje užsimiršimo. Jis sukuria valsą Anai, kuris visiems laikams sujungia judviejų širdis.

O pats baletas patiko. Toks visas šviežias ir nenuobodus. Nuostabi muzika, gera istorija, ir tie egzotiniai šokiai... Norėjosi gal tik, kad Ana (Inga Cibulskytė) tokia stipresnė būtų, nes kai pasirodydavo Franciska (Anastasija Čumakova), tai ta Ana taip smarkiai nublankdavo... Nors jos toks vaidmuo, tačiau vis tiek norėjosi stipresnio pasirodymo. Viliuosi, jog tai ateis su laiku. Apsidžiaugiau, kad balerūnas (nepamenu vardo), šokęs Franco vaidmenį, nenuvylė. Nes dažniausiai, kai Juška nešoka, nuvilia. Taip norisi, kad pasenus Olgai, Anastasijai ir kitiems, jaunoji karta šoktų ne ką prasčiau. Baletą rekomenduoju, nueik. :)

Šokio spektaklis „Romeo ir Džiuljeta“

Kovo 8d. 20val. su keliais kolegomis iš darbo buvom New York Muzikiniame teatre, kur vyko šokio spektaklio „Romeo ir Džiuljeta“ premjera. Nežinau, kodėl organizatoriai skelbė, kad tai premjera - spektaklį jau rodė ir Rotušėje, ir internete štai video įrašą rasti pavyko:..

Spektaklis „Romeo ir Džiuljeta“ buvo sukurtas prikelti žinomą meilės istoriją naujam gyvenimui – šį kartą šviesiam, be smurto, nuoskaudų, tragizmo. Kitaip nei daugumoje pastatymų, kūrėjai siekė parodyti tyrąją ir gražiąją šios istorijos pusę, Šekspyro kūrinio emocionalumą, amžiną aktualumą. Visa tai atskleisti turėjo gatvės šokis derinamas su klasikiniu baletu. 
Skamba puikiai, tiesa? Tad nė kiek nenuostabu, kad prieš eidama į spektaklį, skaičiau apie jį vien tik teigiamus atsiliepimus (tiesa, pačių organizatorių): profesionalūs baleto artistai, „sausakimša salė premjeriniuose spektakliuose ir teigiami atsiliepimai po jų tik patvirtina – tai naujas kūrinys, tikrai patraukiantis žiūrovą“...

 Bet. Kokia buvo mano kolegų nuomonė po spektaklio?
„Bėgam iš čia, kol netyčia antras veiksmas neprasidėjo“
„Kaip iš siaubo filmo“
„Geriausia spektaklio vieta - kai viena iš gatvės šokėjų nepastebimai nušveitė savo nukritusius karolius į užkulsius“
„Arba labai labai labai lievas spektaklis, arba labai labai labai geras mindfuck'as“

Tai taip ir likom nesupratę. Už ką tie 27 litai su nuolaida. Kodėl trukmė tik 40 minučių. Kodėl nebuvo sinchrono , o suklydę šokėjai akivaizdžiai pasimesdavo. Kodėl rimtose vietose aktoriai vis tiek netyčia nusišypsodavo, o vienu metu net kalbėjosi ant scenos! Lyg mėgėjų pastatytas spektaklis, iš kurio išėjusi pasijutau lyg...apvogta. 
Labai gaila taip sakyti, tikiu, kad tie visi profesionalūs šokėjai ir aktoriai labai stengėsi, bet man šis spektaklis - pats prasčiausias, kokiame tik esu buvusi.

„Metų laikai“ Šokio teatre

Vakar buvau tokiam be galo spalvingam, be galo jaunatviškam šokio spektaklyje „Metų laikai“. Jame šoko Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos mokinukai, skambėjo A. Vivaldi muzika. Nors šiek tiek trūko kažkokio tai siužeto ir buvo nedidelių griuvimų bei klaidelių, apskritai buvo visai nieko. Jau minėta muzika, spalvingi kostiumai, be galo dailiai vaizduojamas lietus bei sniegas labai patiko. Na, o apie ką buvo spektaklis, nesunku suprasti ir neperkant teatre platinamos knygelės - šiame spektaklyje metų tėkmė scenoje gretinama su moters gyvenimu: maža mergytė virsta mergele viliokle, patirtį kaupiančia motina ir galiausiai – pasaulio paslaptis pažinusia žiniuone ragana. Pasakojama apie moteris - visas ir kiekvieną. 

Apie moterį, kurioje slypi maža mergaitė, mergelė, vilioklė, motina ir ragana žiniuonė. Moterį, kurios jėga – žemėje, įsiklausyme į gyvenimo ritmą, gamtos ciklus ir gyvybines energijas.

Moteris gali būti ir švelni, ir žiauri tuo pačiu metu. Jos paslaptis – jos pačios nenuspėjamume ir begalinėje stiprybėje, kuri dažniausiai atsiskleidžia netikėtu momentu. Jos planeta – Mėnulis, kuris valdo potvynius ir atoslūgius, žmogaus vidinę savijautą, augalų augimą bei gyvūnų elgesį.

Galbūt šis šokis net ne apie tai. Gal jis apie tas mergaites, merginas ir moteris, kurios yra šalia mūsų kasdien – apie mūsų mamas, dukteris, seseris ir žmonas. Apie mažus stebuklus, kuriuos diena iš dienos jos kuria. Kartais tai skaniausias pasaulyje obuolių pyragas, kartais – dukrai iš nieko pasiūta nuostabi suknelė. Stiprybė, kuri leidžia dienom naktim rūpintis savo vaikais arba tėvais. Šiluma, kurią moteris atneša į namus kaip žmona. Grožis, kuris priverčia pasukti galvą gatvėje.

Kadangi kaina nebuvo didelė (pigiausi bilietai 15Lt), spektaklis ne per ilgas (apie 45min), o emocijos išėjus - geros, tai džiaugiuosi, kad buvau, rekomenduoju ir tau. Galų gale, juk ten šoka, turbūt, būsimos Lietuvos baleto ir modernaus šokio žvaigždutės. Jei tik neemigruos.

p.s. nuotraukas pasiskolinau iš čia.

Kuprelis

Buvom vakar Kameriniam Teatre, „Kuprelį“ žiūrėjom. Muzikinis toks spektaklis, o pagrindinius vaidmenis atliko Justas Lapatinskas ir Ingrida Žiliūtė. Visai nieko tokie. Ir pats spektaklis visai nieko toks. Lyg ir norėjosi daugiau veiksmo ar daugiau dialogų, ar stipresnių balsų, ar dar kažko tokio... Bet užtat nebuvo, kad kažkas labai nepatiktų. Spektaklis, tiesa, vėlavo 15min., bet tai ne dėl aktorių kaltės. Tualetų mažai, siauručiai laiptai, nedidelės erdvės, tai ir užtruko, kol žmonės susirinko, į savo vietas susėdo.

Apie meilę, apkalbas, lenkus,  „Aušrą“, fizinę negalią. „Kuprelis“ – pirmasis ir bene ryškiausias impresionizmo krypties romanas lietuvių literatūroje. Tai jausminga istorija apie gyvenimo malūną, kuriame susipina meilė, išgyvenimai ir viltis. Tai idealistinis kūrinys, vaizduojantis įgimtą ydą turinčio žmogaus, kuproto malūnininko Olesiaus ir gražuolės Gundės meilės istoriją.
Spektaklio nuotraukos iš čia.

spektaklis „Nuodėmių miestas“

Neseniai buvau Domino teatro spektaklyje „Nuodėmių miestas“.
Spektaklis komiškas, ne ilgas, vaidina penki aktoriai.
Tačiau įspūdžiai prasideda anksčiau. Šį kartą labai kliuvo, jog atvykę nurodytu adresu ne iš karto susigaudėm, kur tas teatras yra. Vėliau nepatiko nepatogios teatro kėdės ir net gongas, kviečiantis žiūrovus greičiau rinktis į salę.
Pats spektaklis iš tiesų juokingas, lengvas, toks paprastas ir neįpareigojantis. Atsipalaiduoji ir žiūri. Tik...Domino teatro tinklapyje pristatant spektaklį teigiama, kad „spektaklyje siekiama atskleisti Niujorko autentiką, miesčionišką metropolio dvasią“, tačiau nežinau, ar keli garsai, įrašyti Niujorko mieste ir paleisti spektaklio metu ar kažkokie garsūs barniai bei intrigos iš tiesų ją atskleidė. Galbūt. Juk spektaklio statymą ir Niujorko dvasios atskleidimą, teigiama, prižiūrėjo net specialiai tam iš Amerikos atvykusi Vudžio Aleno agentūra...
Na, taip, nerūpestingam vakarui spektaklis visai nieko. Nueini, pažiūri, pasijuoki ir, skambant teatro užleistai Lily Allen - Fuck You dainai, išeini.

Opera: Traviata

„Traviata“ (it. puolusi moteris, paleistuvė) - dviejų veiksmų G. Verdi opera pagal A.Diuma kūrinį „Dama su kamelijomis“.
Alfredo Germontas, neseniai atvykęs į Paryžių iš Provanso, įsimyli kurtizanę Violetą Valery. Besilinksmindamas jos namuose, jis pakelia tostą už meilę (it." Libiamo ne' lieti calici"  lietuviškai verčiama "Pakelkim pakelkim mes taurę linksmybių"),o likęs vienas su ja, kviečia drauge pradėti naują gyvenimą. Iš pradžių Violeta tik juokiasi, bet ją sužavi tyra jaunuolio meilė, ir jie apsigyvena Paryžiaus užmiestyje.

Po kurio laiko Violetą aplanko Alfredo tėvas. Jis priekaištauja merginai dėl sūnaus ir visos šeimos garbės suteršimo ir maldauja ją palikti Alfredą. Violeta žino, kad ji beviltiškai serga, kad išsiskyrimas gali ją visiškai sužlugdyti, tačiau, pasiaukodama dėl mylimojo šeimos garbės, duoda senajam Germontui pažadą. Ji, palikusi atsisviekinimo laišką, sugrįžta pas savo buvusį gerbėją - baroną.
Floros namuose kaukių balius. Čia kortomis lošia Alfredo. Pasirodo Violeta, lydima barono. Alfredo lošia su baronu,paskui visų akivaizdoje meta Violetai į veidą pinigus, dėkodamas už meilę. Visų apleista serganti Violeta jaučia artėjančią mirtį. Ji jau žino,kad senasis Germontas prisipažino sūnui apie savo pokalbį su Violeta. Įbėga Alfredo - jis myli Violetą, jie visą gyvenimą bus drauge, niekas nebegali sutrukdyti jų meilei. Tačiau jau per vėlu - Violeta miršta ant mylimojo rankų.

Iš esmės opera didelio įspūdžio nepaliko. Trūko ir įdomesnių dekoracijų, ir daugiau veiksmo, ir kažkokio tai gyvumo. Viktorija Miškūnaitė kaip Violeta visai patiko, užtat E. Seilius kaip Alfredas - nelabai. Jo balsas skambėjo silpnokai ir vis nuvildavo tam tikruose momentuose. Norėjosi išgirsti kažką panašaus kaip čia:

Bet... deja. Kita vertus, nebuvo ir labai tragiška viskas - bent jau man opera neprailgo ir labai smarkiai nenuvylė (kaip buvo „Otelo“ atveju). Tad ypatingai nerekomenduoju, tačiau lietui lyjant ir turint laisvo laiko - kodėl gi ne? :)

baletas: Žizel

Scenoje nuostabiai lengvai ir grakščiai šoka balerinos, plazdenančios baltais sijonai. Bet neapsigaukite, tai - mirusios nuotakos, paslaptingos šokėjos vilisos, negalinčios ramiai gulėti kapuose, kurioms belikęs vien šokio troškimas, nenumaldytas gyvenime. Vidurnaktį pakylančios iš kapų, jos šoka, ir vargas jaunuoliui, jas sutikusiam – nesibaigiančiame šokio siautulyje jis kris negyvas.

Ši H. Heinės užrašyta legenda tapo pagrindu neblėstančio grožio romantiniam baletui. Nuostabi choreografija, puiki muzika lėmė, kad „Žizel“ iki šių dienų yra vienas populiariausių baletų teatrų repertuare, o pagrindinis Žizel vaidmuo - labiausiai trokštamas kiekvienos balerinos vaidmuo, ir kartu - rimčiausias jos talento išbandymas bei įvertinimas.

Taip jau sutapo, kad kai nuėjau pamatyti šio baleto, pagrindinius vaidmenis atliko Švedijos baleto primabalerina Jurgita Dronina bei Paryžiaus operos baleto trupės primarijus Mathias Heymannas. Abu jie buvo nuostabūs. Kaip rašė viena kritikė:
„Kai Žizel-Dronina pasirodo scenoje, iš karto pagalvoji: būtent tokią Žizel matė Adolphe’as Adamas, kai kūrė savo baletą – švelnią, moterišką, ne tik lengvą, bet besvorę, vos prisiliečiančią prie žemės, lyg žemės trauka jos neveiktų. Dronina savo partiją pripildė tokiu veriančiu psichologizmu, kurio paprastai balete nerasi, tuo ji priminė garsią rusų baleriną Galiną Mezincevą. Mathias Heymannas – sukrečiantis Albertas! Jam partnerė yra dalis jo sceninės egzistencijos. Labai muzikalus, su fenomenaliai galingais, tačiau drauge ir polėkio kupinais šuoliais, Heymannas kiekvieną savo judesį, pozą, žingsnį pripildo emocijomis. Kai Žizel dvasia išnyksta, Albertui einant iš jo rankų byra gėlės, kurias jis nešė ant Žizel kapo...“
Visiškai pritariu kritikės nuomonei. Tiek J.Dronina, tiek M.Heymannas buvo tiesiog kerintys nuo pat baleto pradžios iki galo. Žiūrėdama baletą dar nežinojau, kad abudu jie baleto žvaidždės, tačiau, kad talentingi - pasimatė iš karto. Turbūt todėl taip nekantriai laukiau pasirodant jų scenoje, turbūt todėl tokios nuobodžios atrodė vietos, kai šokdavo kiti. Turbūt todėl baleto pabaigoje akyse susikaupė ašaros ir taip neapsakomai ilgai plojo žiūrovai, kaip dar niekada nebuvau mačiusi, ir tokios didžiulės puokštės gėlių buvo įteiktos šokėjams.

Iš baleto išėjau nusprendusi, kad dabar „Žizel“ - jei ne pats mėgstamiausias, tai bent jau garbingą antrą vietą mano širdyje užimantis baletas, o Jurgita Dronina ir Mathias Heymannas bus tie šokėjai, kuriuos turėdama galimybę būtinai norėsiu pamatyti dar ir dar kartą. Ir taip buvo gaila tų tuščių vietų salėje, ir tų žmonių, kurie tiek daug prarado, nepamatė... Kaip ten bebūtų, jei dar niekada nebuvai balete, arba buvai, bet nusivylei, nueik į „Žizel“! Negaliu susilaikyti nepareklamavusi, kad dabar artimiausias „Žizel“ bus jau kitais metais, vasario 28 dieną. Bilietų dar yra!

pagrindinius vaidmenis šoks Švedijos baleto primabalerina Jurgita Dronina bei Paryžiaus operos baleto trupės primarijus Mathias Heymannas.
Visą straipsnį galite rasti http://www.balsas.lt/naujiena/759625/balete-zizel-soks-j-dronina-ir-paryziaus-baleto-primarijus-m-heymannas

pagrindinius vaidmenis šoks Švedijos baleto primabalerina Jurgita Dronina bei Paryžiaus operos baleto trupės primarijus Mathias Heymannas.
Visą straipsnį galite rasti http://www.balsas.lt/naujiena/759625/balete-zizel-soks-j-dronina-ir-paryziaus-baleto-primarijus-m-heymannas

pagrindinius vaidmenis šoks Švedijos baleto primabalerina Jurgita Dronina bei Paryžiaus operos baleto trupės primarijus Mathias Heymannas.
Visą straipsnį galite rasti http://www.balsas.lt/naujiena/759625/balete-zizel-soks-j-dronina-ir-paryziaus-baleto-primarijus-m-heymannas

baletas: Čiurlionis

Pažiūrėjus filmą „Laiškai Sofijai“, nejučia kilo noras apie Čiurlionį sužinoti daugiau. Todėl pasitaikius progai apsilankyti gana naujame, tik šių metų pavasarį LNOBT pasirodžiusiame Giedriaus Kuprevičiaus dviejų veiksmų balete „Čiurlionis“, iš karto ta proga ir pasinaudojom.
Baletas modernus - šokėjai šoka be puantų, kas iš pradžių atrodo kiek keista. Kita vertus, spektaklis apie tikrus žmones: Čiurlionį, pirmąją meilę Mariją, draugą iš Lenkijos – Eugenijų. Spektaklyje taip pat figūruoja Bronislava, kuri Čiurlionį rėmė Varšuvoje, ir, aišku, žmona Sofija.

Spektaklyje atskleidžiama sudėtinga Čiurlionio asmenybė, pasakojama jo gyvenimo istorija. Nes ką mes iki šiol žinojome apie Čiurlionį?  Kad jis buvo kompozitorius, dailininkas, vedė rašytoją ir mirė jaunas. Mokykloje nutylėdavo apie psichikos ligas ir gyvenimo būdą - buvome per jauni. Na, o vėliau prie šių temų lyg ir nebuvo poreikio grįžti, atrodė, viskas jau žinoma...
Taigi balete - Čiurlionio asmenybės dvylipumas: menininkas ir beprotis, taip pat genijaus moterys, psichiatrinė ligoninė Pustelnike ir žaidimo mirties šachmatais scenos.
Gaila, bet didelio įspūdžio spektaklis nepaliko. Gyvenimo ir mirties šachmatų scenos pasirodė nuobodžios kaip ir visa pirmojo veiksmo antroji pusė. Šiek tiek pektaklį pagyvino Sofijos pasirodymai, tačiau vis tiek vis atrodė lyg kažko trūktų. Ir net ir pati baleto pabaiga, kuri dažniausiai įstringa bent kuriam laikui, buvo gana blanki ir.. šiek tiek nuvalkiota. Lietus, skėčiai ir juodais kostiumais apsirengę bei žvakutes rankose laikantys gedintieji atrodė gerai, tačiau vis tiek nebuvo kažkokio oho, dėl ko norėtųsi ateityje aplankyti šį baletą dar ir dar.

Spektaklis „Baltaragio malūnas“ Šokio teatre

Ieškodami pigiausių bilietų, aptikom ir praėjusį šeštadienį apsilankėm Šokio teatre vykusiame spektaklyje „Baltaragio malūnas“, pastatytas pagal to paties pavadinimo K. Borutos romaną.
Jei kalbėtume apie tai, kas labiausiai įsiminė, be jokios abejonės reiktų paminėti, kad tai buvo be galo spalvingą pasirodymas, be galo jaunatviškas (kalbant tiek apie jaunuosius aktorius, tiek apie žiūrovus), skambėjo be galo žavi muzika ir visas spektaklio pastatymas toks labai žaismingas ir šviesus, beveik kaip pats pavasaris, jei jau galima taip lyriškai išsireikšti. Net keista, atrodo, siužetas tai rimtas, painus, pabaiga nelaiminga, o vat nusileižia uždanga ir toks geras jausmas, lyg kokią pasaką su laiminga pabaiga perskaičius. Tai už tai didelis pliusas.
Dar va tokį video youtube radau iš spektaklio, pažiūrėk:

Opera „Žydė“

Grįžau į Lietuvą ir jau spėjom su mama operoj pabūt.
„Žydė“ (kartais dar vadinama „Kardinolo duktė“) - J. F. Halévy opera prancūzų kalba. Siužetas - kardinolas (prieš tapdamas kardinolu) gaisro metu praranda žmoną ir dukterį. Dukrą išgelbsti ir įsivaikina Žydas. „Žydaitė“ užauga ir įsimyli krikščionį, kuris, vėliau paaiškėja, yra ne tik krikščionis, bet ir vedęs imperatoriaus dukterį...

Opera trunka tris su puse valandos ir man kaip visada pirma dalis gerokai prailgo. Antra jau visai nieko - ir įdomesnė, ir trumpesnė. Spalvų spektaklyje nedaug, vyrauja juoda ir jos atspalviai. Įdomiai vaizduojami tikintieji, jų tradicijos. Įdomi pabaiga - iki pat paskutinės minutės tikėjausi, jog pabaiga bus kitokia. Patiko arijos ir chorų intarpai. Iš esmės, viskas visai patiko, tik nebuvo tokio kažkokio „oho“.

Beje, man vis tiek labiausiai patiko ne pati Žydė, o jos „tėvas“ žydas juvelyras. 

p.s. nuotraukos pasiskolintos iš interneto.

Opera Zagrebe: Meilės eliksyras

Meilės eliksyras - 2 veiksmų opera italų kalba ir, mano nuomone, tai turbūt pati juokingiausia opera iš visų.

Apie siužetą truputį gali paskaityti apačioje, na, o informacija pasiskolinta iš čia.

„L‘elisir d‘amore“ buvo baigta 1831-aisiais metais, o dar po septynerių metų – 1838-aisiais – tapo dažniausiai Italijoje rodoma opera, tokį statusą išlaikiusi visą dešimtmetį. „Meilės eliksyro“ magija neblėsta iki pat šių dienų: pagal pastatymų skaičių ši opera yra dvyliktoji pasaulyje. 

Operos veiksmas vyksta XVIII-ojo amžiaus pabaigoje mažame kaimelyje. Neturtingas valstietis Nemorinas myli žavią Adiną, tačiau supranta, kad jų padėtis pernelyg skirtinga, jog mergina būtų jo. Nedrįsdamas išpažinti savo jausmų, jaunuolis vis delsia, kol į kaimelį atvyksta seržantas Belkoras. Išvaizdus ir savimi pasitikintis kariškis nedelsdamas pasiperša gražiajai Adinai ir, kadangi tarnyba spaudžia, įkalbą ją iš karto susituokti.

Į neviltį puolęs Nemorinas pagalbos kreipiasi į miestelin atvykusį daktarą Dulkamarą, siūlantį vaistus nuo visų ligų – taip pat ir stebuklingą meilės eliksyrą. Už visus turėtus Nemorino pinigus daktaras jam parduoda paprasto vyno buteliuką. Išgėręs „meilės eliksyro“, Nemorinas įgauna drąsos bei pasitikėjimo ir apie savo jausmus prisipažįsta Adinai. Jaunuolio atvirumas merginai padaro įspūdį, tačiau ji jau pasirengusi tekėti už seržanto. Kad iš daktaro galėtų nusipirkti dar stebuklingojo gėrimo, Nemorinas už pinigus užsirašo į armiją. Sudėjęs visas viltis į didesnį kiekį stebuklingojo eliksyro, valstietis sutinka būrį vietinių merginų, kurios kažkodėl su juo elgiasi visiškai kitaip nei anksčiau. Tikroji priežastis – kaimo žmonės jau žino, kad mirus Nemorino dėdei, jaunuolis paveldėjo nemenką sumą, tačiau jaunuolis yra įsitikinęs, kad tai – eliksyro padarinys. Tuo pat metu Nemorino ieško ir Adina, supratusi, kad myli neturtingą valstietį ir nusprendusi netekėti už seržanto. Galų gale tikroji meilė nugali, o daktaras iš kaimelio išlydimas kaip didvyris – juk jo meilės eliksyras padarė stebuklą!

Kadangi aš šią operą stebėjau Zagrebe, Kroatijoje, tai jau nekantrauju kuo greičiau ją pamatyti Vilniuje! Atrodytų, nieko ten labai įspūdingo nebuvo, realistiškas kaimo gyvenimas, „kaimiečių“ amžinos problemos, kai kur šiek tiek per daug ištęstos scenos. Bet, kita vertus, spalvingi kostiumai, nuolat besikeičiančios scenos dekoracijos, puikios solistų arijos, begalė juokingų situacijų ir charizmatiškų personažų. Ir viskas juda, kruta, kažką veikia, net sunku viską akimis aprėpt. Ir tas juokinga, o tas dar labiau! Toks geros juoko dozės užtaisas, dėl kurio norisi į tokią operą grįžti dar ir dar kartą.

baletas Zagrebe: Spragtukas

Spragtukas – dviejų dalių baletas, pastatytas pagal E. T. V. Hofmano pasaką „Spragtukas ir pelių karalius“. Muziką baletui sukūrė kompozitorius Piotras Čaikovskis. Visada svajojau pamatyt šitą baletą Vilniuj, bet tai per brangūs bilietai būdavo, tai vietų nelikdavo. Užtat Zagrebe už 22 litus gavom visai geras vietas.
Baletas nepaprastai spalvingas, nenuobodus - viena scena keičia kitą, nuolat vyksta veiksmas, nuolat stebina kostiumai. Kalėdinė eglutė, dovanos ir nekantrūs vaikai balete kuria nepaprastai šventinę nuotaiką ir skatina tikėti stebuklais. Net nežinau, kuri scena man labiausiai patiko. Net rinkdamasi nuotraukas šiam įrašui, niekaip negalėjau apsiriboti viena ar dviem - daug daugiau norisi parodyti tau, daug daugiau norisi ateityje prisiminti pačiai. Puiki muzika.
Ir šiaip, „Spragtukas“ dabar mano mėgstamiausių sąraše. Nekantrauju pamatyti Vilniuje!

Opera Zagrebe: Hamletas

Dar viena opera Zagrebe, šį kartą ne tokia spalvinga - per kelias valandas pamatėm vos vieną šviesesnį - baltą - kostiumą, kurį vilkėjo Ofelija, kai...
Bet nors ir tamsūs, negali sakyti, kad kostiumai negražūs ar neįspūdingi. Štai kad ir karalienės - Hamleto mamos kostiumas (nuotraukoje) - nuostabus! Plazda, blizga - kaip tikros karalienės apdaras.
Ir balsai solistų nustebino, ir ypač patiko vyrų choro intarpai. Taip galingai skambėjo! Ir muzika nuotaiką superinę kūrė, labai atitiko siužetą.
Bet. Buvo gal keturios mini pertraukėlės - kai veiksmas pasibaigia, uždanga nusileidžia, muzika nustoja groti ir...nieko. Ir šviesos neužsidega, ir girdisi, kaip po sceną laksto artistai, ir tu galvoji, kad na, gerai, juk galima duoti minutėlę artistams atsipūsti. Bet minutė prasitęsia į ilgas ir nuobodžias kelias minutes ir kai uždanga vėl pakyla, tu pamatai, kad...kad niekas iš esmės nepasikeitė. Ir taip spektaklio metu ne kartą, o net keturis kartus! Nežinau, sugalvota čia specialiai taip, ar kroatai tiesiog nemoka gražiai tų pauzių pateikti, bet visai nepatiko. Žiūri stebi susikaupęs įsijautęs, o tau pimp - ir nusileidžia uždanga. Ir žiūrėk į lubas, kol ji pakils. Fe. Ir tik vieną vienintelį kartą per tokią pauzę Ofelija išėjo ir nuostabią ariją atliko - net nustebau, kad arija, atliekama moters, gali skambėti taip gražiai.
Nepatiko ir kai kurios perspaustai juokingos scenos - pavyzdžiui, kai Hamleto tėvo šmėkla išlįsdavo. Mirt iš juoko galima vien pasižiūrėjus į ją, bet kai ištaria, kad „aš esu tavo tėvo šmėkla...“, vos susilaikiau nesusijuokus.
Ir vis dėlto. Hamletas - kol kas geriausia, ką mačiau Zagrebe. Ir pabaiga nustebino, ir arijos, ir choras, ir nuostabus šokio intarpas ir tas šmėklų gaudesys, rodos, sklindantis tau visai už nugaros. Super! Ir kroatams patiko - kaip keista bebūtų, šį kartą ir jie jau plojo atsistoję.