Prieš miegą turiu sistemą, kuri neleidžia per daug galvoti ir padeda užmigt, ramiai, greitai. Bet kartais prasiveržusios mintys padaro savo. Pavyzdžiui, paklaidina planuose, kurie tada atrodo tokie realūs. Regiu, kaip skambinu per zoom Eglei ar per messengeri Astai, kaip sekmadieniais ryte, kol dar tuščia, centre susitinku kavos, kaip būnu artimiau, dažniau, paprasčiau. Lyg kažką bandėm, bet netęsėm, kodėl. Ilgesys apdujus prieš miegą užmiršta nuovargį, laiko trūkumą, kasdienius rūpesčius ir baimes, kad manęs nepriims, nepriims mano trūkumų, nenorės matyti nešukuoto varianto. Nežinau, ką galvos po to. Gal pasakos kitiems mano paslaptis? Draugės vyrui, kai pirmiausia jis buvo draugas, išsprūdęs juokas įžeidė, kad iki šiol nesu pasiruošusi susitikt. Kas kad atsiprašė.. Baisu, kad taip gali būt ir su kitu, gal nesusitikim profilaktiškai. Ir tai, kad mėgstu ir viena pabūt, pavargstu nuo žmonių, esu nudegusi ir nuo nesveikos, kontroliuojančios draugystės, pareigos pasiaiškinti, jei neatrašau ar neskiriu dėmesio. Suprantu, draugystei reikia pastangų, neužtenka labai mylėt viduj ir niekad neparašyt. Ir visgi. Rita turbūt nesuprastų, jei paskambinčiau, prieš atsiliepdama galvotų, jog kas atsitiko, ir išvis, ar turiu jos telefono numerį? Patikrinu, ne. Aišku, nebūtina visko šiąnakt pakeist, užgriūt, užpult. Šiąnakt nieko nebūtina daryt. Ir šito įrašo nebūtina rašyt. Paskutiniu metu ir nerašau. Per daug pažeidžiama. Atvira. Važiuosiu prie jūros ir neaplankysiu Loretos. Kitąkart.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą