Kai nelieka pasitikėjimo

Du žmonės. Jie susitinka, šnekasi, šiuolaikinių technologijų dėka bendrauja ir grįžę namo. Kartais nepajunta, kaip pokalbis užsitęsia ir žemę pasveikna pirmieji aušros spinduliai... Jie atsisveikina ir pasineria į gilų, šviesiais sapnais apipintą miegą. Tačiau išsiskyrimas netrunka ilgai: vos tik nubudę du žmonės sveikina vienas kitą, linki geros dienos. Paskui pasineria į dienos darbus, rūpestėlius. Artėjant vakarui jų širdis ir mintis sumaišo ilgesys. Abu randa (ne)kvailą pretekstą ir persimeta vienu kitu žodeliu. Tai dar labiau sustiprina tą jausmą.. Praeina dar kelios valandos ir žemę apkloja tamsa, užmiega mamos, tėčiai, sesės, pusbroliai, draugai ir kiti pažįstami. Dabar du žmonės vieni, visas pasaulis priklauso tik jiems. Jie kalbasi. Apie (ne)mėgstamus cepelinus, naujus cheminius elementus, kažkada pripieštus periodinėje lentelėje, apie taiką pasaulyje ir tai, kaip dauginasi balandžiai. Iš sparno... Tik stop. Nuraudęs dangus duoda savo signalą ir du žmonės užmerkia akis. Jie sapnuoja neramią jūrą, garsiais atodūsiais, vadinamais ošimu, bandančią kažką pasakyti, sapnuoja Naglio kalną (nors tiksliai ir nežino, kur jis yra). Tačiau šiandien šeštadienis ir du žmonės bunda anksti. Anksti kaip šeštadienį. Pusę dienos erzinasi ir tariasi dėl laiko ir vietos, galiausiai susitinka. Jiems gera kartu, jie vėl gali kalbėtis, svajoti, dalintis naujienomis ir įspūdžiais. Ir taip daugelį savaičių, nors susitinkama ne kiekvieną šeštadienį, juk kuo ta diena ypatinga? Tačiau netikėtai kažkas atsitinka. Užburtas miškas ir du mėnesiai tylos. Viską paneigiantis pokalbis Kiemelyje ir skaužios pasekmės po to, nors susitinkama dabar kasdien. Du žmonės visai pasikeitę ir sunerimusios jų šeimos. Pyktis, nervai, nuspardyta siena ir išverkta jūra. Galiausiai šaltis, abejingumas, nors prasiveržia bandymai vėl. Du žmonės nebemoka atleisti. Jie pažino egoizmą ir melą, pasidavė pasipūtimui ir orumą pavertė arogancija. Jie norėjo būti kartu, tik nebemokėjo to pasakyti, užsivėrė vartai taip ilgai puoselėto dangaus. Du žmonės prašė: „Praverkit duris tik trumpam, mes norim išvysti...“. Tačiau vartai liko užverti. Dangaus angelai paliko tik raktą viename stulpų, jungiančių rojaus teritoriją. Teritorija didžiulė, o raktą jiems rasti pasakė patiems. Jokio kelio nenurodė, tik žodžius: jei jūsų noras ir jūsų draugystė iš žmonių – jūs žlugsite, tačiau jei visa tai iš Dievo, jokios kliūtys nepajėgs jūsų išskirti, nors rakto ieškosite ir eidami į skirtingas puses. Ir du žmonės suprato: pastangos būtinos, bet kai nebelieka pasitikėjimo, nors visa, kas įmanoma jau padaryta, ateina laikas prisėsti, nurimti, užgesinti sielos gaisrus ir pakelt akis į dangų...