Confused

Aš visai neturiu laiko. Ir nesvarbu, kad didžiąją dienos dalį praleidžiu vegetuodama. Kartais net pamokose… Štai kalba tamsta mokytojas apie Prancūzijos revoliuciją, o aš kažkur, ne čia… Kieme puikus oras ir sedėjimas prie lango tampa iššūkiu. Nors stengiesi susikaupti, akys pačios krypsta į jau žalius medžius, jų viršūnėse čirškiančius paukščius, į dangų… Ir taip praeina daugelis pamokų, todėl kartais pasvarstau, jog pavasarį mokytis turėtų būti uždrausta išvis. Tačiau tai tik silpnumo akimirkomis (kurių pastaruoju metu vis dėlto pasitaiko gana daug), šiaip kol kas dar tikiu, kad mokytis verta.
Kita vertus, šis supratimas kuo toliau tuo rečiau pasireiškia darbuose. Pamėgau atidėlioti namų darbus ir kitas užduotis, o atlikti jas tik paskutinę akimirką. O kartais neatlikti išvis... Puikiai suprantu, kad šitaip neturėtų būti ir dėl to esu šiek tiek susipainiojusi. Dar pridėkime pavasarinį peršalimą ir svaigų jaudulį artėjant savaitgaliui, 1200 puslapių literatūros, būtinos perskaityti artimiausiu metu bei žiaurų tingulį visa tai daryti ir jau galėsite įsivaizduoti, kaip dabar jaučiuosi. Kaip jaučiuosi, taip, tiesą sakant, ir atrodau. O atrodau maždaug taip:

ir net pačiai keista, kad moku taip susiraukti:)