akimirka
mažais krisleliais dūžtanti į stiklo gabalus
kaip lietaus lašai už lango
skverbiasi į mūsų širdis
o už lango lyja
ir man lietus patinka
tikriausiai kad savuoju
liūdnumu
paverčia tas
šukes
į viltį
***
apgavo vakarą dangus
pūkuotus debesis prarijo mūsų akys
pavargusios šuns akys sekė šešėlius
šventovėje gyvenantis žmogus
o gal žmoguje gyvenanti šventovė
saulės ašara nubėgo žemės skruostu
baigėsi mūsų šešėliai
šuns akys baigėsi kartu su žodžiais
***
ar matai
Ten
krintančią žvaigždę
Ten aukštai
kur susipina mūsų svajonės
nejučiomis
ir kiekvienas Ten atneša mintį
galbūt Dievui
o gal tik
tylinčiam dangui
kurs šypsosi
prisiliesdamas prie mūsų naivumo
ar matai
Ten
aukštai krintančią viltį
lyg sniego baltumu palaimintą
kai naktį akys bučiuos
aš būsiu laiminga
nes ji
vis
dar
kris
ar matai
Ten
aukštai
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą