Gyvenimas – tai traukinys. Vieni įlipa, kiti gi išlipa. Ir net visam laikui... Atrodo, paprasta, o vis dėl to skaudu. Ypač tiems, kurie nemėgsta, bijo atsisveikinimų... Man. Tačiau skausmas nieko nekeičia, nes kartais pasirinkti neįmanoma – kiti nusprendžia už mus. Ir nuspręsdami jie neklausia, kaip jauties. Ar tau liūdna, ar skaudu... Jie tiesiog pamato savo stotelę ir nusprendžia išlipti. Kartais dargi jie negali praeiti ir paprašo pasitraukti. Ar nustumia nuo kelio... Visaip būna. Tik visada lieka tuštuma širdy, kuo brangesnis žmogus, tuo didesnė. O tuštuma širdy kaip parduotuvė be prekių, mašina be variklio, dangus be žvaigždžių. Esi niekas tada... Kita vertus, tai galimybė atgimti iš naujo, prisipildyti kažkuo nauju. Gal geresniu, o gal blogesniu, nors iš esmės pasikeitimai nėra blogas dalykas. Blogai tada, kai mes jų nenorim.
Kaip vienas didžiausių mylinčio troškimų – pastovumas, taip ryškūs pasikeitimai, praradimas – baimė. Ir vis dėl to taip nutinka. Viskas nuolat kinta, mes prarandame... Ir lieka tik „gyventi toliau, eiti keliu, siekti tikslo“... Ir džiaugtis tuo. Nes visada reikia džiaugtis. Reikia...gyvenimas per trumpas, kad liūdėtume. O vis dėl to, širdžiai neįsakysi... Ir gyvenimo traukiniui taip pat.
Ir dar pasižadu. Niekada niekam gyvenime nesakysiu „nekenčiu“, jei nebūsiu 101℅ tuo tikra. Nes supratau, kaip tai gali paveikti. Ir jau niekada nebebus kelio atgal.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą