Otelas - Dezdemonos vyras arba "Venecijos mauras", kaip jį vadino Šekspyras, yra juodasis baltųjų pasaulyje. Užsitarnavęs Venecijos respublikos generolo titulą Otelas turi viską - valdžią, turtus ir pripažinimą. Tačiau pakliuvęs į Jago pinkles ir manydamas, kad Dezdemona jį apgaudinėja, Otelas pamažu praranda moralines vertybes, jį užvaldo pavydas ir pyktis, galų gale sunaikinantis jį patį ir taip pat didžiąją Otelo meilę - Dezdemoną.
Kadangi daug operų mačiusi nesu, o tiksliau tik vieną - Madam Baterflai, tai nelabai galiu lyginti. Na, „Madam Baterflai“ man patiko labiau. Gal dėl japoniškų motyvų, gal dėl spalvų. Taip, spalvos daug lemia. Operoje „Otelas“ vyrauja pilka, juoda spalvos. Vienintelė ryškesnė spalva - violetinė tarnaitės Emilijos suknelė. Bet ir tai, tamsiai violetinė.
Taip pat labai dėmesį atkreipė tai, kad Otelas šioje operoje ne jaunas ir dailus jaunikaitis, tačiau labiau senas, na, negražu taip sakyt, bet sukriošęs senis. Dezdemona ne tokia „nusenus“, tačiau irgi nepalyginsi su balerina šį vaidmenį atlikusia spektaklyje „Dezdemona“.
Dar vienas dalykas, nemaloniai kritęs į akis, - dar nenutilus žiūrovų plojimams ir nenusileidus uždangai, muzikantai jau pradėjo valyti savo instrumentus ir krautis daiktus. Na, mano galva, profesionalai neturėtų taip daryti... Jei jau žiūrovai išlaukia, kol baigsis aplodismentai ir nusileis uždanga, tai galėtų pakentėti ir muzikantai.
Kas patiko - tai įspūdingos masinės scenos, choro intarpai. Labai labai gražiai viskas atlikta buvo.
Na, o apibendrinant, tai už 40Lt bilieto į šią operą nebepirkčiau, tačiau kokių 11Lt gaila tikrai nebūtų. Jau vien dėl to, kad puiki muzika, stiprūs solistų balsai ir tos masinės galingai atrodančios scenos duoda tą tokį įdomų jausmą, kurio dėka bent porą dienų po apsilankymo teatre jaučiuos ne tokia įsitempusi ir...geresnė.
Nuotraukos iš čia ir čia.
1 komentaras:
Vakar (2012-11-11) per LTV kultūra rodė 1984 metais įrašytą spektaklį Otelas. Negalėjau atitraukti akių ir ausų nuo ekrano. Atlikėjai nuostabūs, pirmiausia 50-metis Virgilijus Noreika, visiškai jaunas ir žavingas Vladimiras Prudnikovas ir kylanti žvaigždutė Zenonas Žemaitis (šią žvaigždęlę anksti nusinešė klastinga liga. Gaila, nepažinau puikios atlikėjos atlikusios Dezdemonos vaidmenį.
Spektaklis giliai sujaudino savo klasikinėmis normaliopmis dekoracijomis, kur galima atpažinti pietų šalį Kiprą.
Nors nemėgstu realizmo tapyboje, labiausiai vertinu impresionizmą, abstrakciją, tačiau prieš savaitę matytas naujasis Otelo pastatymas nuvylė savo spalvomis, savo niūrumu. Atrodo, kad kūrėjai perdaug užsisvajojo, vien vidutiniškai tamsiai pilka spalva.
Otelo vaidmenyje (jš puikiai dainavo Vyšniauskas) ir taip nėra žemiško džiaugsmo vien išsiveržęs gyvuliškas pavydas ir egoizmas.
Niūru ir tiek.
Dsaugelis žiūrovų visada džiaugiasi spalvingais kostiumais,
gražiomis dekoracijomis.
Čia atrodo papuolei į aprūkusią 17 amž. Angliją. Darosi vienodumas drabužiuose vis juodos ir juodos, galima sakyti, uniformos.
Rašyti komentarą