Klaipėda - Smiltynė - Nida

Kaip jau tikriausiai supratai iš įrašo pavadinimo, šiandien pasakosiu apie dar vieną iš savo kelionių. Vėlgi po Lietuvą.. Bet kaip netrukus perskaitysi ir pamatysi, Lietuva irgi labai graži. :)
Taigi penktadienį, iškart po CPT kolio susikroviau daiktus ir išskubėjau į autobusų stotį, kur manęs jau laukė patogus, turistais prikimštas autobusas į Klaipėdą. Apie pačią kelionę autobusu reikia pasakyti, kad ji trunka maždaug 4 valandas su 5min. sustojimu Kryžkalnyje ir na, kaip daugeliui atrodo, nėra kažkas baisaus. Aišku traukinyje, kuriame tuo pat metu iš Šiaulių į Klaipėdą važiavo V, yra žymiai patogiau, bet ir man autobuse, su žurnalu, buvo visai malonu keliauti. Tarp kitko, tikriausiai buvo pirmas žurnalas mano gyvenime, kurį perskaičiau visą visutėlį. Ir super - daug sužinojau. Nusprendžiau, kad nuo šiol visada nusipirkusi žurnalą jį visą perskaitysiu (išskyrus reklamas, aišku), kadangi dažnai iš pažiūros neįdomūs straipsniai, būna labai gerai parašyti ir daug informacijos pateikia.
Klaipėdoje mane jau atvažiavęs pasitiko V (labai patogu, kad Klaipėdoje, kaip ir Vilniuje, autobusų ir traukinių stotys - viena šalia kitos) ir, įsėdę į 1 numeriu pažymėtą autobusą, patraukėme senosios perkėlos link. Keltas, ir štai jau Smiltynė. Tiesiu taikymu einame link Lietuvos Jūrų Muziejaus, kadangi dirba jis tik iki 18h, o jau buvo apie 16:30.
Jūrų muziejus. Pingvinai, gigantiški erškėtai, užaugantys iki 7m ilgio, besibučiuojantys ruoniai ir dar daug visokių kitų žuvų, žuvyčių, kriauklių, koralų, iškamšų ir t.t. Taip pat muziejuje eksponuojama daug visokių inkarų, laivų modelių ir pan., supažindinama su Lietuvos laivininkystės istorija ir ypatumais.

Po muziejaus - molas. Esu jau buvusi ant jo, tik iš Melnragės (Klaipėda) pusės, na, o šį kartą pabuvau iš Smiltynės pusės. Net nežinau, gal iš Smiltynės pusės šiek tiek įspūdingesnis vaizdas. Na, o šiaip tai molas kaip molas. Mačiau pirmąkart, kaip žmogus pagauna žuvį!
Aplankėm ir Kopgalio kaimo kapinaites, kuriose yra palaidotas pirmasis Lietuvos kapitonas L. Stulpinas. Kapinaitės mažytės, bet jaukios.
Visa tai apkeliavus jau buvo vakaras ir reikėjo pavalgyti, ruoštis miegoti. Tad palydėjome saulę ir sugulėm ilsėtis. Apie nakvynę galiu pasakyti tik tiek, kad buvo baisu. Jei artimiausiu metu žadi miegoti palapinėje, tai apsigalvok - naktys tam dar per šaltos. :)
Rytas. Pusrytukai ir geros valandos kelionė į Nidą. Palaimingas miegas ant galinės autobuso sėdynės. Nida. Paliekame nereikalingus daiktus autobusų stotyje ir žingsniuojame Saulės laikrodžio link, pakeliui dar aplankydami Žvejo etnografinę sodybą, sauspievę ir drėgną pievą (patinka pavadinimai), ir užlipę į didžiulę Parnidžio kopą pagaliau grožimės Saulės laikrodžiu, Nidos miesto panorama ir nuostabiais jūros, marių ir kopų vaizdais. Labai labai labai gražu.

Na, o po to keliaujame toliau Parnidžio pažintiniu taku, kuriuo irgi labai verta praeiti, ir grįžtame į Nidos miestelį. Geriame kavą kavinėje "Kolibris" (skanu, kainos normalios), arbatą kavinėje "Kuršis" (skanu, pakankamai pigu ir labai graži aplinka). Pereiname žvaigdžių alėja, kur savo rankos spaudus yra palikę žymūs Lietuvos daininkai (S. Povilaitis, O. Vyšniauskas) ir šou pasaulio žvaigždututės (A. Valinskas, M. Mikutavičius). Randu ten ir Andriaus Mamontovo rankytę. Pridedu savo. Tip top! Dabar jei kas nors norėsit sužinoti, kokio dydžio - pločio Andriaus Mamontovo plaštaka - kreipkitės. :)
Kiek vėliau aptinkame ir Vytauto Kernagio skulptūrą. Nežinau, ar ji natūralaus dydžio, bet jei taip, tai visai mažiukas tas Kernagis buvo. Visąlaik įsivaizduodavau didesnį. :)

Na, ir galiausiai Urbo kalnas ir Nidos švyturys. Kalnas didelis (51m aukščio), nuo jo matosi jūra. Na, o švyturys pradėjo veikti XIXa., buvo susprogdintas ir atremontuotas, veikia ir dabar. Pagrindinė jo paskirtis - padėti orientuotis jūreiviams Baltijos jūroje ir specialiu sutartiniu ženklu (2 trumpi ir 1 ilgas blyksnis) informuoti jūreivius, jog čia nėra uosto.

Dar kelios valandos pasivaikštinėjimų ir grįžtame į Smiltynę. Vėl sėkmingai miegu ant galinės autobuso sėdynės - tikriausiai nujausdama, kad naktis vėl bus šaltutėlė. Tokia ji ir pasirodo beesanti. Net iš dviejų miegmaišių pasigaminus vieną nepasidaro šilčiau, ir todėl keliamės anksti - apie 4h ryto.
Keliaujame link perkėlos, palei marias molo link. Kyla saulė ir darosi vis šilčiau. Tačiau nepakankamai, tad pavalgę pusryčius ant jūros kranto, keliaujame į keltą ir grįžtame į Klaipėdą.
Apeinam visą senamiestį, V nusnaudžia "Klaipėdos bastionuose", o aš taip išsimurzinu befotografuodama pienes, kad paskui tenka ilgai valytis. Taip pat visai netyčia sudalyvaujame "Vilties bėgime", kurio tikslas - supažindinti klaipėdiečius ir svečius su Šv. Pranciškaus onkologijos centro projektu, rinkti lėšas jo statybai, kitaip prabilti apie onkologinę ligą ir jos įveiką. Aišku, bėgti mes, nuvargę turistai, nebėgame, tačiau vis tiek kažkokia forma įvykių centre atsiduriame.
Vėliau seka labai skanių šaltibarščių valgymas kavinėje „Black & White” (itin jauku, pigu - jei akcija), pasivaikščiojimas po Klaipėdos skulptūrų parką. Ir taip mes aplankome viską, kas pateko į mūsų "noriu pamatyti" sąrašą ir ką prieš kelionę buvom susiplanavę aplankyti. Skultptūrų parkas - prie pat stoties, tad netrukus mes jau laukiame autobuso (traukinio). Abu be galo pavargę, bet labai laimingi.