- Kodėl jauni žmonės neturi darbo ir ką daryti, kad tu jį visada turėtum (Kernius Kuolys) - paprastai ir aiškiai. Nors, kai pagalvoji, nieko itin naujo nepasakoma, tačiau paskaitai ir kažkaip geriau pasidaro, apima įkvėpimas ir atsiranda daugiau pasitikėjimo savimi.
- Produktyvumas: kaip nešvaistyti laiko veltui (Kernius Kuolys) - šį kartą čia daug naudingų patarimų apie tai, kaip planuoti savo laiką, kokias priemones pasitelkti ir kur jas rasti, kokį laiką ir kokią aplinką darbui pasirinkti. Kai kuriais patarimais jau pradėjau naudotis ir esu gana patenkinta.
- Darbas pagal Pomodoro (Irmantas Šiupšinskas) - mano šiandienos skaitinys toliau domintis laiko planavimu. Kalbama apie Pomodoro techniką, kurios principas labai paprastas: 25 minutės darbo, 5 minutės poilsio ir kas 4 tokius ciklus daromos 15-20 minučių pertraukėles.
- Kaip pasigaminti losjoną apsaugai nuo uodų (pinkcity) - prasidėjus šiltąjam sezonui didžiausi mano priešai - uodai. Šiame įraše Jovita pasakoja apie tai, kaip pasigaminti ne tik uodus atbaidantį, bet ir tavo odą tausojantį losjoną.
- Kaip švaistyti laiką universitete: gidas (Kernius Kuolys) - šiaip labai prajuokino. Vardinami žingsneliai, kaip tapti nevykėliu universitete. Gal tik nesutikčiau su tuo, jog šaipomasi iš besimokančių žmonių. Geri rezultatai universitete neabejotinai atveria nemažai galimybių - turiu tokių pavyzdžių ir savo grupėje.
2011 m. gegužės 31 d., antradienis
Paskaityk
Paskutiniu metu perskaitau gan nemažai įdomių straipsnių, kuriais norisi dalintis. Ypač tada, kai juose siūlomus dalykus išbandau pati ir pamatau, kad iš tiesų jie veikia. Ir kadangi nepatinka man kaskart siųsti tau tų straipsnių el. paštu, per skype ar dar kokiais kitais būdais, tai pagalvojau, kad galėčiau čia, blog'e, padaryti kokius nors „mėnesio skaitiniai“ (ar pan.) įrašus ir tokiu būdu tais savo atradimais pasidalinti. Tad ilgai negaišinusi iškart pradedu savo šio mėnesio (arba kitaip tariant - pirmąjį) sąrašiuką, o paskui bus matyt, kaip seksis. :)
2011 m. gegužės 28 d., šeštadienis
2011 m. gegužės 26 d., ketvirtadienis
Prisiminimai
...arba mano prisiminimai iš tavo dienoraščio. Kad visada galėčiau juos paskaityti.
„Kartą, kai mano draugų ratui buvo kilusi grėsmė, mes sugalvojome pasaką apie saulės spindulėlius. Jos esmė ta, kad kiekvienas draugas yra saulės spindulėlis ir jis šildo aplinkinį pasaulį. Na, o kai draugai buriasi į vieną vietą, kai plečiasi draugų ratas, tuomet spindulėliai ima sudaryti saules. Saulių dydis priklauso nuo draugų-spindulėlių skaičiaus. Kuo draugystė stipresnė, kuo daugiau draugų, tuo saulė darosi ryškesnė ir labiau šildo. Be to, skirtingos saulės gali jungtis į vieną. Išvada tokia, kad kai turi draugų-saulės spindulėlių, būna geriau (šilčiau) ne tik pačiam, bet ir visiems aplinkiniam. Juk tik dėka saulės egzistuoja mūsų planeta.“
***
„Savaitgalis. Susitikimas su spindulėliais. Išvada, kad gerai bendrauti su žmogumi, dėl kurio pasitempi ir augi. Taip pat gerai būti tuo, dėl kurio pasitempiama ir augama. Idealiausia, kai stengiamasi tobulėti drauge, vienas dėl kito ir tuo pačiu dėl savęs. Išpildytas noras pereinant Senvagę ir nugalint baimę įlūžti (po viso to sekė keistas sapnas, kad ryte ėjome ledu, o vakare tas ledas jau buvo ištirpęs ir sapnuotas didžiavimosi jausmas, kad spėjom ir nepabijojom to padaryti). O kam tie šiaudai? Kad žuvys galėtų kvėpuoti.“
***
„Pasiilgau Medžio. Jau taip seniai prie jo buvau. Greit bus lygiai metai nuo tos dienos, kai pirmą kartą jį atradome. Tada dar buvo tvirta Trijulė. Ir buvo daug sniego. Ir džiaugsmo. Po to viskas pradėjo byrėti... Medis kai kuriems liko tik medžiu. Netektis. Nutrūkusios draugystės. O dar vėliau ašaros ir susitaikymas. Bei suvokimas, kiek daug netekau. Svarbiausia, kad tai praėjo ir vėl atsitiesiau. O dabar vėl ateina vasario antra pusė ir kovo mėnuo. Laikas, per kurį praėjusius porą metų kentėjau. Šiais metais pasistengsiu, kad patirčiau kuo mažiau liūdesio. Kai kuriuos dalykus reikia keisti, neleisti pasikartoti. O Medį būtų gerai aplankyti. Grįžusi į Panevėžį ne kartą galvojau ten nueiti, bet vis blogos oro sąlygos buvo. Įtariu, kad šį savaitgalį bus ne ką geriau, bet būtinai kada nors, kai tik bus tinkama proga. Jei ką, eisiu net viena.“
„Kartą, kai mano draugų ratui buvo kilusi grėsmė, mes sugalvojome pasaką apie saulės spindulėlius. Jos esmė ta, kad kiekvienas draugas yra saulės spindulėlis ir jis šildo aplinkinį pasaulį. Na, o kai draugai buriasi į vieną vietą, kai plečiasi draugų ratas, tuomet spindulėliai ima sudaryti saules. Saulių dydis priklauso nuo draugų-spindulėlių skaičiaus. Kuo draugystė stipresnė, kuo daugiau draugų, tuo saulė darosi ryškesnė ir labiau šildo. Be to, skirtingos saulės gali jungtis į vieną. Išvada tokia, kad kai turi draugų-saulės spindulėlių, būna geriau (šilčiau) ne tik pačiam, bet ir visiems aplinkiniam. Juk tik dėka saulės egzistuoja mūsų planeta.“
***
„Savaitgalis. Susitikimas su spindulėliais. Išvada, kad gerai bendrauti su žmogumi, dėl kurio pasitempi ir augi. Taip pat gerai būti tuo, dėl kurio pasitempiama ir augama. Idealiausia, kai stengiamasi tobulėti drauge, vienas dėl kito ir tuo pačiu dėl savęs. Išpildytas noras pereinant Senvagę ir nugalint baimę įlūžti (po viso to sekė keistas sapnas, kad ryte ėjome ledu, o vakare tas ledas jau buvo ištirpęs ir sapnuotas didžiavimosi jausmas, kad spėjom ir nepabijojom to padaryti). O kam tie šiaudai? Kad žuvys galėtų kvėpuoti.“
***
„Pasiilgau Medžio. Jau taip seniai prie jo buvau. Greit bus lygiai metai nuo tos dienos, kai pirmą kartą jį atradome. Tada dar buvo tvirta Trijulė. Ir buvo daug sniego. Ir džiaugsmo. Po to viskas pradėjo byrėti... Medis kai kuriems liko tik medžiu. Netektis. Nutrūkusios draugystės. O dar vėliau ašaros ir susitaikymas. Bei suvokimas, kiek daug netekau. Svarbiausia, kad tai praėjo ir vėl atsitiesiau. O dabar vėl ateina vasario antra pusė ir kovo mėnuo. Laikas, per kurį praėjusius porą metų kentėjau. Šiais metais pasistengsiu, kad patirčiau kuo mažiau liūdesio. Kai kuriuos dalykus reikia keisti, neleisti pasikartoti. O Medį būtų gerai aplankyti. Grįžusi į Panevėžį ne kartą galvojau ten nueiti, bet vis blogos oro sąlygos buvo. Įtariu, kad šį savaitgalį bus ne ką geriau, bet būtinai kada nors, kai tik bus tinkama proga. Jei ką, eisiu net viena.“
2011 m. gegužės 24 d., antradienis
Klaipėda - Smiltynė - Nida
Kaip jau tikriausiai supratai iš įrašo pavadinimo, šiandien pasakosiu apie dar vieną iš savo kelionių. Vėlgi po Lietuvą.. Bet kaip netrukus perskaitysi ir pamatysi, Lietuva irgi labai graži. :)
Taigi penktadienį, iškart po CPT kolio susikroviau daiktus ir išskubėjau į autobusų stotį, kur manęs jau laukė patogus, turistais prikimštas autobusas į Klaipėdą. Apie pačią kelionę autobusu reikia pasakyti, kad ji trunka maždaug 4 valandas su 5min. sustojimu Kryžkalnyje ir na, kaip daugeliui atrodo, nėra kažkas baisaus. Aišku traukinyje, kuriame tuo pat metu iš Šiaulių į Klaipėdą važiavo V, yra žymiai patogiau, bet ir man autobuse, su žurnalu, buvo visai malonu keliauti. Tarp kitko, tikriausiai buvo pirmas žurnalas mano gyvenime, kurį perskaičiau visą visutėlį. Ir super - daug sužinojau. Nusprendžiau, kad nuo šiol visada nusipirkusi žurnalą jį visą perskaitysiu (išskyrus reklamas, aišku), kadangi dažnai iš pažiūros neįdomūs straipsniai, būna labai gerai parašyti ir daug informacijos pateikia.
Klaipėdoje mane jau atvažiavęs pasitiko V (labai patogu, kad Klaipėdoje, kaip ir Vilniuje, autobusų ir traukinių stotys - viena šalia kitos) ir, įsėdę į 1 numeriu pažymėtą autobusą, patraukėme senosios perkėlos link. Keltas, ir štai jau Smiltynė. Tiesiu taikymu einame link Lietuvos Jūrų Muziejaus, kadangi dirba jis tik iki 18h, o jau buvo apie 16:30.
Jūrų muziejus. Pingvinai, gigantiški erškėtai, užaugantys iki 7m ilgio, besibučiuojantys ruoniai ir dar daug visokių kitų žuvų, žuvyčių, kriauklių, koralų, iškamšų ir t.t. Taip pat muziejuje eksponuojama daug visokių inkarų, laivų modelių ir pan., supažindinama su Lietuvos laivininkystės istorija ir ypatumais.
Po muziejaus - molas. Esu jau buvusi ant jo, tik iš Melnragės (Klaipėda) pusės, na, o šį kartą pabuvau iš Smiltynės pusės. Net nežinau, gal iš Smiltynės pusės šiek tiek įspūdingesnis vaizdas. Na, o šiaip tai molas kaip molas. Mačiau pirmąkart, kaip žmogus pagauna žuvį!
Aplankėm ir Kopgalio kaimo kapinaites, kuriose yra palaidotas pirmasis Lietuvos kapitonas L. Stulpinas. Kapinaitės mažytės, bet jaukios.
Visa tai apkeliavus jau buvo vakaras ir reikėjo pavalgyti, ruoštis miegoti. Tad palydėjome saulę ir sugulėm ilsėtis. Apie nakvynę galiu pasakyti tik tiek, kad buvo baisu. Jei artimiausiu metu žadi miegoti palapinėje, tai apsigalvok - naktys tam dar per šaltos. :)
Rytas. Pusrytukai ir geros valandos kelionė į Nidą. Palaimingas miegas ant galinės autobuso sėdynės. Nida. Paliekame nereikalingus daiktus autobusų stotyje ir žingsniuojame Saulės laikrodžio link, pakeliui dar aplankydami Žvejo etnografinę sodybą, sauspievę ir drėgną pievą (patinka pavadinimai), ir užlipę į didžiulę Parnidžio kopą pagaliau grožimės Saulės laikrodžiu, Nidos miesto panorama ir nuostabiais jūros, marių ir kopų vaizdais. Labai labai labai gražu.
Na, o po to keliaujame toliau Parnidžio pažintiniu taku, kuriuo irgi labai verta praeiti, ir grįžtame į Nidos miestelį. Geriame kavą kavinėje "Kolibris" (skanu, kainos normalios), arbatą kavinėje "Kuršis" (skanu, pakankamai pigu ir labai graži aplinka). Pereiname žvaigdžių alėja, kur savo rankos spaudus yra palikę žymūs Lietuvos daininkai (S. Povilaitis, O. Vyšniauskas) ir šou pasaulio žvaigždututės (A. Valinskas, M. Mikutavičius). Randu ten ir Andriaus Mamontovo rankytę. Pridedu savo. Tip top! Dabar jei kas nors norėsit sužinoti, kokio dydžio - pločio Andriaus Mamontovo plaštaka - kreipkitės. :)
Kiek vėliau aptinkame ir Vytauto Kernagio skulptūrą. Nežinau, ar ji natūralaus dydžio, bet jei taip, tai visai mažiukas tas Kernagis buvo. Visąlaik įsivaizduodavau didesnį. :)
Na, ir galiausiai Urbo kalnas ir Nidos švyturys. Kalnas didelis (51m aukščio), nuo jo matosi jūra. Na, o švyturys pradėjo veikti XIXa., buvo susprogdintas ir atremontuotas, veikia ir dabar. Pagrindinė jo paskirtis - padėti orientuotis jūreiviams Baltijos jūroje ir specialiu sutartiniu ženklu (2 trumpi ir 1 ilgas blyksnis) informuoti jūreivius, jog čia nėra uosto.
Dar kelios valandos pasivaikštinėjimų ir grįžtame į Smiltynę. Vėl sėkmingai miegu ant galinės autobuso sėdynės - tikriausiai nujausdama, kad naktis vėl bus šaltutėlė. Tokia ji ir pasirodo beesanti. Net iš dviejų miegmaišių pasigaminus vieną nepasidaro šilčiau, ir todėl keliamės anksti - apie 4h ryto.
Keliaujame link perkėlos, palei marias molo link. Kyla saulė ir darosi vis šilčiau. Tačiau nepakankamai, tad pavalgę pusryčius ant jūros kranto, keliaujame į keltą ir grįžtame į Klaipėdą.
Apeinam visą senamiestį, V nusnaudžia "Klaipėdos bastionuose", o aš taip išsimurzinu befotografuodama pienes, kad paskui tenka ilgai valytis. Taip pat visai netyčia sudalyvaujame "Vilties bėgime", kurio tikslas - supažindinti klaipėdiečius ir svečius su Šv. Pranciškaus onkologijos centro projektu, rinkti lėšas jo statybai, kitaip prabilti apie onkologinę ligą ir jos įveiką. Aišku, bėgti mes, nuvargę turistai, nebėgame, tačiau vis tiek kažkokia forma įvykių centre atsiduriame.
Vėliau seka labai skanių šaltibarščių valgymas kavinėje „Black & White” (itin jauku, pigu - jei akcija), pasivaikščiojimas po Klaipėdos skulptūrų parką. Ir taip mes aplankome viską, kas pateko į mūsų "noriu pamatyti" sąrašą ir ką prieš kelionę buvom susiplanavę aplankyti. Skultptūrų parkas - prie pat stoties, tad netrukus mes jau laukiame autobuso (traukinio). Abu be galo pavargę, bet labai laimingi.
Taigi penktadienį, iškart po CPT kolio susikroviau daiktus ir išskubėjau į autobusų stotį, kur manęs jau laukė patogus, turistais prikimštas autobusas į Klaipėdą. Apie pačią kelionę autobusu reikia pasakyti, kad ji trunka maždaug 4 valandas su 5min. sustojimu Kryžkalnyje ir na, kaip daugeliui atrodo, nėra kažkas baisaus. Aišku traukinyje, kuriame tuo pat metu iš Šiaulių į Klaipėdą važiavo V, yra žymiai patogiau, bet ir man autobuse, su žurnalu, buvo visai malonu keliauti. Tarp kitko, tikriausiai buvo pirmas žurnalas mano gyvenime, kurį perskaičiau visą visutėlį. Ir super - daug sužinojau. Nusprendžiau, kad nuo šiol visada nusipirkusi žurnalą jį visą perskaitysiu (išskyrus reklamas, aišku), kadangi dažnai iš pažiūros neįdomūs straipsniai, būna labai gerai parašyti ir daug informacijos pateikia.
Klaipėdoje mane jau atvažiavęs pasitiko V (labai patogu, kad Klaipėdoje, kaip ir Vilniuje, autobusų ir traukinių stotys - viena šalia kitos) ir, įsėdę į 1 numeriu pažymėtą autobusą, patraukėme senosios perkėlos link. Keltas, ir štai jau Smiltynė. Tiesiu taikymu einame link Lietuvos Jūrų Muziejaus, kadangi dirba jis tik iki 18h, o jau buvo apie 16:30.
Jūrų muziejus. Pingvinai, gigantiški erškėtai, užaugantys iki 7m ilgio, besibučiuojantys ruoniai ir dar daug visokių kitų žuvų, žuvyčių, kriauklių, koralų, iškamšų ir t.t. Taip pat muziejuje eksponuojama daug visokių inkarų, laivų modelių ir pan., supažindinama su Lietuvos laivininkystės istorija ir ypatumais.
Po muziejaus - molas. Esu jau buvusi ant jo, tik iš Melnragės (Klaipėda) pusės, na, o šį kartą pabuvau iš Smiltynės pusės. Net nežinau, gal iš Smiltynės pusės šiek tiek įspūdingesnis vaizdas. Na, o šiaip tai molas kaip molas. Mačiau pirmąkart, kaip žmogus pagauna žuvį!
Aplankėm ir Kopgalio kaimo kapinaites, kuriose yra palaidotas pirmasis Lietuvos kapitonas L. Stulpinas. Kapinaitės mažytės, bet jaukios.
Visa tai apkeliavus jau buvo vakaras ir reikėjo pavalgyti, ruoštis miegoti. Tad palydėjome saulę ir sugulėm ilsėtis. Apie nakvynę galiu pasakyti tik tiek, kad buvo baisu. Jei artimiausiu metu žadi miegoti palapinėje, tai apsigalvok - naktys tam dar per šaltos. :)
Rytas. Pusrytukai ir geros valandos kelionė į Nidą. Palaimingas miegas ant galinės autobuso sėdynės. Nida. Paliekame nereikalingus daiktus autobusų stotyje ir žingsniuojame Saulės laikrodžio link, pakeliui dar aplankydami Žvejo etnografinę sodybą, sauspievę ir drėgną pievą (patinka pavadinimai), ir užlipę į didžiulę Parnidžio kopą pagaliau grožimės Saulės laikrodžiu, Nidos miesto panorama ir nuostabiais jūros, marių ir kopų vaizdais. Labai labai labai gražu.
Na, o po to keliaujame toliau Parnidžio pažintiniu taku, kuriuo irgi labai verta praeiti, ir grįžtame į Nidos miestelį. Geriame kavą kavinėje "Kolibris" (skanu, kainos normalios), arbatą kavinėje "Kuršis" (skanu, pakankamai pigu ir labai graži aplinka). Pereiname žvaigdžių alėja, kur savo rankos spaudus yra palikę žymūs Lietuvos daininkai (S. Povilaitis, O. Vyšniauskas) ir šou pasaulio žvaigždututės (A. Valinskas, M. Mikutavičius). Randu ten ir Andriaus Mamontovo rankytę. Pridedu savo. Tip top! Dabar jei kas nors norėsit sužinoti, kokio dydžio - pločio Andriaus Mamontovo plaštaka - kreipkitės. :)
Kiek vėliau aptinkame ir Vytauto Kernagio skulptūrą. Nežinau, ar ji natūralaus dydžio, bet jei taip, tai visai mažiukas tas Kernagis buvo. Visąlaik įsivaizduodavau didesnį. :)
Na, ir galiausiai Urbo kalnas ir Nidos švyturys. Kalnas didelis (51m aukščio), nuo jo matosi jūra. Na, o švyturys pradėjo veikti XIXa., buvo susprogdintas ir atremontuotas, veikia ir dabar. Pagrindinė jo paskirtis - padėti orientuotis jūreiviams Baltijos jūroje ir specialiu sutartiniu ženklu (2 trumpi ir 1 ilgas blyksnis) informuoti jūreivius, jog čia nėra uosto.
Dar kelios valandos pasivaikštinėjimų ir grįžtame į Smiltynę. Vėl sėkmingai miegu ant galinės autobuso sėdynės - tikriausiai nujausdama, kad naktis vėl bus šaltutėlė. Tokia ji ir pasirodo beesanti. Net iš dviejų miegmaišių pasigaminus vieną nepasidaro šilčiau, ir todėl keliamės anksti - apie 4h ryto.
Keliaujame link perkėlos, palei marias molo link. Kyla saulė ir darosi vis šilčiau. Tačiau nepakankamai, tad pavalgę pusryčius ant jūros kranto, keliaujame į keltą ir grįžtame į Klaipėdą.
Apeinam visą senamiestį, V nusnaudžia "Klaipėdos bastionuose", o aš taip išsimurzinu befotografuodama pienes, kad paskui tenka ilgai valytis. Taip pat visai netyčia sudalyvaujame "Vilties bėgime", kurio tikslas - supažindinti klaipėdiečius ir svečius su Šv. Pranciškaus onkologijos centro projektu, rinkti lėšas jo statybai, kitaip prabilti apie onkologinę ligą ir jos įveiką. Aišku, bėgti mes, nuvargę turistai, nebėgame, tačiau vis tiek kažkokia forma įvykių centre atsiduriame.
Vėliau seka labai skanių šaltibarščių valgymas kavinėje „Black & White” (itin jauku, pigu - jei akcija), pasivaikščiojimas po Klaipėdos skulptūrų parką. Ir taip mes aplankome viską, kas pateko į mūsų "noriu pamatyti" sąrašą ir ką prieš kelionę buvom susiplanavę aplankyti. Skultptūrų parkas - prie pat stoties, tad netrukus mes jau laukiame autobuso (traukinio). Abu be galo pavargę, bet labai laimingi.
2011 m. gegužės 21 d., šeštadienis
Erasmus studentai mano universitete (I)
Dažnai rašau apie mentorystę, kaip visko daug turiu nuveikti ir panašiai. Nuotraukų kartais irgi įdedu, bet ne tiek jau daug. O štai šiandien atradau vieną užsilikusį cd iš tų, kuriuos įrašom savo erasmus studentams prieš pat jiems grįžtant į šalis, iš kurių atvyko. Kadangi nuotraukų labai labai daug, net pačių geriausių labai daug, tai dalį įkelsiu čia, dalį - kitame įraše.
Galbūt ir tau tada bus lengviau suprasti, kodėl aš taip į Erasmus noriu. :)
Nuotraukos Pavel - vieno labai talentingo erasmusiuko iš Lenkijos.
2011 m. gegužės 17 d., antradienis
"Wallpaperis" 4
The sea is everything.
It covers seven tenths of the terrestrial globe. Its breath is pure and healthy. It is an immense desert, where man is never lonely, for he feels life stirring on all sides.
Jules Verne 2011 m. gegužės 15 d., sekmadienis
Neptūnas ir Antanas
Atostogų pabaigai užtvirtinti pakliuvau į dar vieną kelionę su savo erasmusais. Važiavom pirmiausia į Neptūno mineralinio vandens gamyklą, o po to dar į Antano Česnulio skulptūrų ir poilsio parką.
Neptūno mineralinis vanduo išgaunamas Varėnos rajone, yra neįtikėtinai grynas ir išsiskiria mažu ištirpusių mineralinių medžiagų kiekiu. Pradėtas tiekti 1999m., „Neptūno“ mineralinis vanduo yra įtrauktas į oficialų visoje Europoje pripažintų natūralių mineralinių vandenų sąrašą. Kas įdomiausia, “Neptūno” buteliai yra specialiai sukurti taip, kad juos būtų patogu rūšiuoti. Specialių rievių dėka tušti buteliai yra lengvai suspaudžiami ir užima mažiau vietos konteineriuose, yra lengviau transportuojami. Pati gavau porą tų „suspaustų“ butelių - atrodo visai kaip mėgintuvėlis. Ir dydžio panašaus, ir formos. Kaip teigė gidė, ekskursijos po tą gamyklą retai kada organizuojamos dėl griežtų higienos reikalavimų, tačiau mums pasisekė ir pamatėm ne tik tuos suspaustus butelius, bet ir mašinas, kurios juos paverčia normalaus dydžio, taip pat galėjom pažiūrėt, kaip vyksta visas gamybos procesas.
Taigi visų pirma tie suspausti buteliai yra išpučiami, tada praskalaujami, į juos supilamas vanduo, uždedamas kamštelis, užklijuojama etiketė ir įspaudžiamas galiojimo ženkliukas. Po to buteliai supakuojami ir išvežiojami po Lietuvą ir kelias kitas šalis - net tokias, kaip Japonija. Daugumą veiksmų gamykloje atlieka specialios mašinos, prižiūrimos kelių darbuotojų, dirbančių visą parą. Įdomu būtų tai, kad šio mineralinio galiojimo laikas yra 1 metai, o pagaminti tokį vieną 1,5l butelį vandens kainuoja ne daugiau nei 50ct. Nežinau, kiek toks vanduo kainuoja parduotuvėje, bet tikiu, kad kokius 2 kartus tai tikrai daugiau. Atsidėkodama už vandenį, kuriuo mus pavaišino ir dar davė namo parsivežti, padarysiu bendrovei nedidelę reklamą ir pakviesiu užsisakyti šito puikaus vandens. Tai padaryti galite čia. Pasiskaičiuokit - gal pigiau nei pirkti iš parduotuvės?
Kaip jau minėjau, pasipildę vandens atsargas, aplankėm A.Česnulio drožinių ekspoziciją Druskininkų rajone. Antanas Česnulis - vienas geriausių Dzūkijos skulptorių. Jo sodybos kieme stovi paties šeimininko suręstas vėjo malūnas, kurio keturiuose aukštuose išdėstyta A.Česnulio drožinių ekspozicija. Už malūno – akmenų siena su daugybe nišų, į kurias menininkai iš visos Lietuvos veža savo išdrožtus Rūpintojėlius (atrodo gana įspūdingai tokia gausybė vienoje vietoje), skulptūrinė kompozicija „Žmogaus ir medžio gyvenimas“, kompozicijos pasakų motyvais, bei daugybė kitų įdomių skulptūrų, iš kurių labiausiai man patiko skulptūra „Milžinas“.
Nuotraukoje ji atrodo visai mažytė, tačiau patikėkit, iš tiesų ji maždaug dviejų Sabonių dydžio. :)
Parkas įsikūręs šalia upelio, ir apskritai ten būnant tvyrojo tokia ramybė, taip gražiai čiulbėjo paukščiai, kad tikrai dar norėčiau ten sugrįžti. Be to, berods sutikom patį autorių - A.Česnulį, besidarbuojantį kieme. Žmogus labai malonus ir draugiškas, o mūsų erasmusiukai buvo itin patenkinti, gavę progą pademonstruoti savo lietuvių kalbos žinias. :) Sodyboje taip pat galima atsigerti natūralaus vandens iš žavingai apdrožinėto šulinio bei pasidaryti "pikniką" pavėsinėje ant upelio kranto. Be to, ir parko aplankymo kaina toli gražu nesikandžioja - suaugusiems 5Lt, studentams - tik 3.
Apibendrinant, kelionė tikrai buvo smagi - tokia tiek žinių suteikianti, tiek atpalaiduojanti. Ir šiaip, pagalvojau, kad nebūtina keliauti į užsienį, kad pamatytum kažką naujo ir gražaus. Apskritai, tiek Lietuvoje, tiek svetur - kelionės yra gėris. :)
Daugiau nuotraukų čia.
Neptūno mineralinis vanduo išgaunamas Varėnos rajone, yra neįtikėtinai grynas ir išsiskiria mažu ištirpusių mineralinių medžiagų kiekiu. Pradėtas tiekti 1999m., „Neptūno“ mineralinis vanduo yra įtrauktas į oficialų visoje Europoje pripažintų natūralių mineralinių vandenų sąrašą. Kas įdomiausia, “Neptūno” buteliai yra specialiai sukurti taip, kad juos būtų patogu rūšiuoti. Specialių rievių dėka tušti buteliai yra lengvai suspaudžiami ir užima mažiau vietos konteineriuose, yra lengviau transportuojami. Pati gavau porą tų „suspaustų“ butelių - atrodo visai kaip mėgintuvėlis. Ir dydžio panašaus, ir formos. Kaip teigė gidė, ekskursijos po tą gamyklą retai kada organizuojamos dėl griežtų higienos reikalavimų, tačiau mums pasisekė ir pamatėm ne tik tuos suspaustus butelius, bet ir mašinas, kurios juos paverčia normalaus dydžio, taip pat galėjom pažiūrėt, kaip vyksta visas gamybos procesas.
Taigi visų pirma tie suspausti buteliai yra išpučiami, tada praskalaujami, į juos supilamas vanduo, uždedamas kamštelis, užklijuojama etiketė ir įspaudžiamas galiojimo ženkliukas. Po to buteliai supakuojami ir išvežiojami po Lietuvą ir kelias kitas šalis - net tokias, kaip Japonija. Daugumą veiksmų gamykloje atlieka specialios mašinos, prižiūrimos kelių darbuotojų, dirbančių visą parą. Įdomu būtų tai, kad šio mineralinio galiojimo laikas yra 1 metai, o pagaminti tokį vieną 1,5l butelį vandens kainuoja ne daugiau nei 50ct. Nežinau, kiek toks vanduo kainuoja parduotuvėje, bet tikiu, kad kokius 2 kartus tai tikrai daugiau. Atsidėkodama už vandenį, kuriuo mus pavaišino ir dar davė namo parsivežti, padarysiu bendrovei nedidelę reklamą ir pakviesiu užsisakyti šito puikaus vandens. Tai padaryti galite čia. Pasiskaičiuokit - gal pigiau nei pirkti iš parduotuvės?
Kaip jau minėjau, pasipildę vandens atsargas, aplankėm A.Česnulio drožinių ekspoziciją Druskininkų rajone. Antanas Česnulis - vienas geriausių Dzūkijos skulptorių. Jo sodybos kieme stovi paties šeimininko suręstas vėjo malūnas, kurio keturiuose aukštuose išdėstyta A.Česnulio drožinių ekspozicija. Už malūno – akmenų siena su daugybe nišų, į kurias menininkai iš visos Lietuvos veža savo išdrožtus Rūpintojėlius (atrodo gana įspūdingai tokia gausybė vienoje vietoje), skulptūrinė kompozicija „Žmogaus ir medžio gyvenimas“, kompozicijos pasakų motyvais, bei daugybė kitų įdomių skulptūrų, iš kurių labiausiai man patiko skulptūra „Milžinas“.
Nuotraukoje ji atrodo visai mažytė, tačiau patikėkit, iš tiesų ji maždaug dviejų Sabonių dydžio. :)
Parkas įsikūręs šalia upelio, ir apskritai ten būnant tvyrojo tokia ramybė, taip gražiai čiulbėjo paukščiai, kad tikrai dar norėčiau ten sugrįžti. Be to, berods sutikom patį autorių - A.Česnulį, besidarbuojantį kieme. Žmogus labai malonus ir draugiškas, o mūsų erasmusiukai buvo itin patenkinti, gavę progą pademonstruoti savo lietuvių kalbos žinias. :) Sodyboje taip pat galima atsigerti natūralaus vandens iš žavingai apdrožinėto šulinio bei pasidaryti "pikniką" pavėsinėje ant upelio kranto. Be to, ir parko aplankymo kaina toli gražu nesikandžioja - suaugusiems 5Lt, studentams - tik 3.
Apibendrinant, kelionė tikrai buvo smagi - tokia tiek žinių suteikianti, tiek atpalaiduojanti. Ir šiaip, pagalvojau, kad nebūtina keliauti į užsienį, kad pamatytum kažką naujo ir gražaus. Apskritai, tiek Lietuvoje, tiek svetur - kelionės yra gėris. :)
Daugiau nuotraukų čia.
2011 m. gegužės 9 d., pirmadienis
Linksmasis kalendorius IIk. pavasaris
- BPT kolis - gegužės 10d. +
- CT kolis - gegužės 16d. +
- Informacinis ESN seminaras - gegužės 17d. +
- CPT kolis - gegužės 20d. +
- ESN mentorių atranka - gegužės 25d. +
- ŠT – gegužės 30d. +
- APT – birželio 2d. +
- TI – birželio 7d. +
- BT – birželio 10d. +
- CT – birželio 14d. +
Turiu gerą mėnesį parašyti 3 kolokviumus, išsilaikyti 5 egzaminus, parašyti ir apsiginti kursinį darbą, suorganizuoti atranką naujiems ESN nariams savo universitete. Taip pat aplankyti Klaipėdą (iki 06.11) ir sudalyvauti vestuvėse (06.18). Jei pavyks, susirasti darbą.
Iki šiol streso nejaučiau, tačiau dabar, kai žiūriu į šitą sąrašiuką ir suprantu, kiek daug pastangų reikės norint išbraukti kiekvieną punktą su prierašu „atlikta“, suprantu, kad laukia sunkios dienos. Bet I'll do it.
2011 m. gegužės 6 d., penktadienis
Opera „Otelas“
Otelas - Dezdemonos vyras arba "Venecijos mauras", kaip jį vadino Šekspyras, yra juodasis baltųjų pasaulyje. Užsitarnavęs Venecijos respublikos generolo titulą Otelas turi viską - valdžią, turtus ir pripažinimą. Tačiau pakliuvęs į Jago pinkles ir manydamas, kad Dezdemona jį apgaudinėja, Otelas pamažu praranda moralines vertybes, jį užvaldo pavydas ir pyktis, galų gale sunaikinantis jį patį ir taip pat didžiąją Otelo meilę - Dezdemoną.
Kadangi daug operų mačiusi nesu, o tiksliau tik vieną - Madam Baterflai, tai nelabai galiu lyginti. Na, „Madam Baterflai“ man patiko labiau. Gal dėl japoniškų motyvų, gal dėl spalvų. Taip, spalvos daug lemia. Operoje „Otelas“ vyrauja pilka, juoda spalvos. Vienintelė ryškesnė spalva - violetinė tarnaitės Emilijos suknelė. Bet ir tai, tamsiai violetinė.
Taip pat labai dėmesį atkreipė tai, kad Otelas šioje operoje ne jaunas ir dailus jaunikaitis, tačiau labiau senas, na, negražu taip sakyt, bet sukriošęs senis. Dezdemona ne tokia „nusenus“, tačiau irgi nepalyginsi su balerina šį vaidmenį atlikusia spektaklyje „Dezdemona“.
Dar vienas dalykas, nemaloniai kritęs į akis, - dar nenutilus žiūrovų plojimams ir nenusileidus uždangai, muzikantai jau pradėjo valyti savo instrumentus ir krautis daiktus. Na, mano galva, profesionalai neturėtų taip daryti... Jei jau žiūrovai išlaukia, kol baigsis aplodismentai ir nusileis uždanga, tai galėtų pakentėti ir muzikantai.
Kas patiko - tai įspūdingos masinės scenos, choro intarpai. Labai labai gražiai viskas atlikta buvo.
Na, o apibendrinant, tai už 40Lt bilieto į šią operą nebepirkčiau, tačiau kokių 11Lt gaila tikrai nebūtų. Jau vien dėl to, kad puiki muzika, stiprūs solistų balsai ir tos masinės galingai atrodančios scenos duoda tą tokį įdomų jausmą, kurio dėka bent porą dienų po apsilankymo teatre jaučiuos ne tokia įsitempusi ir...geresnė.
Nuotraukos iš čia ir čia.
2011 m. gegužės 3 d., antradienis
Lietuvoj kaip Antarktidoj
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)