Gyvenimas eina

Jau savaitė po Naujų, taigi pamažu grįžtu į rutiną.
Vėl mokausi eilėraščius juos dainuodama, vėl miegu su Anzelmutėmis, Mikė Pukuotukais ir Murziais, kaip ir anksčiau, darau daug darbų vienu metu ir dažniausiai pusę jų - ne iki galo, kaip ir anksčiau, tikiu, kad nuo pirmadienio viską keisiu, tačiau pakeisti pavyksta tik pradėjus „čia ir dabar“.
Toliau tęsiasi naktiniai skaitymai ir rašymai, o žvakes ir žalią arbatą perku dar dažniau. Dar tampu kompiuterių specialiste :D Čia bent keli žmonės turėtų nusijuokti, bet tikrai. Atrandu(tiesą sakant, dažniau man yra parodoma) naujas programas ir kartu naujas galimybes, pamažu pradedu suprasti, kas yra kas mano kompiuteryje bei kam tai reikalinga. Ir kuo labiau gilinuosi, tuo įdomiau darosi. Tad, jei taip ir toliau, nenustebkit, jei užsinorėsiu studijuoti informatiką!
Čia dar reiktų paminėti kadaise draugės pasiūlytą monetos metodą, naudojamą tada, kai sunku apsispręsti. Tiesiog jei nežinai, kurią iš dviejų galimybių pasirinkti, priskiri vieną herbui, kitą - skaičiui, ir meti monetą. Elgiesi atitinkamai pagal tai, kuri monetos pusė atsiverčia. Tai ypač gerai tada, kai pvz tingi mokytis matematiką ir nori nutildyti sąžinės balsą. Kita vertus, matematiką mokytis reikia, o čia tik pavyzdys.
Dar vienas bent kiek svarbesnis momentas būtų filmai „Geišos išpažintis“(Memoirs of a geisha) ir „Lėlės“(Dolls). Nesiimsiu vardinti, kas tuos filmus jungia ar skiria, nors tiek vieno, tiek kito pavyzdžių būtų galima rasti gana nemažai, tiesiog norisi juos paminėti. Paminėti kaip filmus, kuriuos verta pamatyti, o primiršus peržiūrėti vėl. Filmus, kupinus nepaprastų peizažų, žydinčių vyšnių, grožio. Filmus, apie kuriuos diskutuoti galima be galo ir kuriuos pažiūrėjus apima lengvas svaigulys, lieki sužavėtas. Žodžiu, verta.

Tiesa, pirmojo filmo atveju, tai yra ir knyga tokiu pat pavadinimu. :)