2009 m. sausio 10 d., šeštadienis

Bitės. Maža valstybė su sava kalba.




Išgirdusi žodį „bitė“ visuomet prisimenu medų, kuris taip gelbsti peršalus, vašką žvakėms, kurias aš taip mėgstu ir skausmingus bičių įgėlimus vasarą basai lakstant po pievą. Iš tiesų bitės, medus ir vaškas yra žinomi jau 9000 metų. Ir vis dėlto, apie jų gyvenimą, šeimas ar kalbą paklaustas papasakotų nedaugelis. O papasakoti tikrai yra ką!



Bitės priklauso šeimas arba kolonijas sudarančių vabzdžių grupei. Gyvena būriuose arba aviliuose, kuriuose esti po vieną lytiškai subrendusią motinėlę, tam tikras skaičius taip pat lytiškai subrendusių tranų ir daugybė lytiškai nesubrendusių darbininkių. Kiekvienas bičių šeimos narys turi jam skirtas užduotis. Motinėlė ir tranai atsiduoda dauginimuisi, o bitės darbininkės atlieka visas kitas svarbias ir sunkias užduotis.
Tik išsiritusios bitės valo korių akutes. Po trijų dienų joms skiriama svarbesnė užduotis - jos maitina senas lervas, o dar po trijų dienų - jaunesnes lervutes ir jomis rūpinasi. Paskui prasideda tarnyba už avilio ribų.
Bitės skraidžioja netoli avilio, kad susipažintų su pasauliu. Iki dvidešimtos gyvenimo dienos jos dirba įvairius suaugusių darbininkių darbus. Darbininkės veikla atrodo maždaug taip: lipdyti korių akutes, sutikti nektaro rinkėjas ir perimti surinktas gėrybes(medų, žiedadulkes), prižiūrėti motinėlę, pašalinti šiukšles ir negyvas bites. Kitaip sakant, darbininkės daro viską, kad avilyje būtų tvarka.
Maždaug dvidešimtą dieną bitė tampa sarge. Ji saugo įėjimą į avilį nuo įsibrovėlių ir tikrina grįžtančias bites, kad šios būtų iš to paties avilio. Po sargavimo ji atlieka nektaro rinkėjos ir tiekėjos užduotis. Po to, iki gyvenimo pabaigos(bitė darbininkė gyvena 4-5 savaites) atlieka visų svarbiausią bitės žvalgės užduotį. Taip yra todėl, kad tik pati seniausia bitė darbininkė yra įvaldžiusi bendrą informacijos perdavimo - bičių kalbos avilyje sistemą.

O bitės iš tiesų kalba. Ir net skirtingos Žemės vietose skirtingomis kalbomis! Bičių kalba - šokis. Šokdamos bitės perduoda informaciją, kur yra nektaro šaltiniai ir kaip toli jie nuo avilio.
Išskiriamos dvi bičių šokio rūšys - šokis ratu ir virpinamasis šokis. Atlikdama šokį ratu, grįžusi bitė pirmiausia nusileidžia tarp avilyje esančių kitų bičių ir pasiūlo joms paragauti atnešto nektaro lašelį. Paskui skubėdama pradeda mažais žingsneliais bėgti ratu, vieną kartą į dešinę, kitą kartą į kairę. Taip atkreipiamas kitų bičių dėmesys. Šokis gali trukti kelias minutes ir yra atliekamas keliose korio vietose, kad apie atradimą būtų perspėtos ir kitos bitės.
Kitaip šokamas virpinamasis šokis. Grįžusi į avilį bitė žvalgė pirmiausia ant korio nubrėžia tiesią liniją, paskui brėžia puslankį į kairę, vėl bėga ta pačia tiesia linija ir grįžta puslankiu į dešinę, į pradinį tašką. Šokdama bitė virpina pilvelį kairėn ir dešinėn, o virpesių dažnis kitoms avilio bitėms leidžia spręsti apie atstumą iki nektaro šaltinio. Kryptį nurodo tiesios linijos padėtis. Jei tuo pačiu metu į avilį grįžta kelios bitės žvalgės ir praneša apie savo rastus nektaro šaltinius, tai skiriasi jų šokio atkaklumas ir smarkumas. Čia kaip ir žmonių pasaulyje: kas geriu reklamuojasi, tas labiau sužadina kitų susidomėjimą.
Bičių komunikacijos sistemoje nepaprasta tai, kad čia, kaip ir žmonių kalboje, susikalbėjimo forma metams bėgant išsirutuliojo ir prisitaikė prie dabartinių reikalavimų. Mažiau išsivysčiusi bičių rūšis naudojasi palyginti paprastesne kalba, kuri apsiriboja apytikrių duomenų pasikeitimu.

Komentarų nėra: