Ana Frank. Dienoraštis, filmas, spektaklis.

Pasaulį Ana Frank išvydo 1929 m. birželio 12 dieną Vokietijoje, Frankfurte prie Maino. Kai į valdžią atėjo A.Hitleris, šalyje prasidėjo žydų persekiojimai. Frankų šeima emigravo į Amsterdamą (Olandija), Ana ir jos sesuo Margo pradėjo lankyti mokyklą, susirado draugų. Tačiau Tačiau 1940 m. Olandiją okupavo Vokietijos kariuomenė ir žydų persekiojimai prasidėjo ir čia.
1942m. Anos sesuo Margo gavo šaukimą priverstiniam darbui Vokietijoje. Šeimai tai buvo pavojaus signalas. Dėl to Frankai persikraustė į slėptuvę, įrengtą palėpėje už Anos tėvo firmos kontoros.




Rizikuodami gyvybe jiems padėjo keli firmos darbuotojai. Vis dėlto 1944 m. besislapstančius žydus kažkas išdavė ir visa šeima buvo išvežta į koncentracijos stovyklą. Ana Frank mirė Bergen Belzene (Vokietija) 1945m., nesulaukusi šešioliktojo gimtadienio. Iki stovyklos išlaisvinimo buvo likęs tik vienas mėnuo. Tėvas vienintelis išliko gyvas.

Slėptuvėje Ana Frank rašė dienoraštį.


Jame ji nupasakojo savo kasdienybę, dėstė mintis, būgštavimus dėl ateities, viltis ir svajones, aprašė pirmąją meilę. Skirtingai nei žydų mergaitė, dienoraštis išliko ir 1947 m. buvo publikuotas. Taip išsipildė Anos svajonė likti gyvai net ir po mirties. Dienoraštis virto knyga, išversta į 55 pasaulio kalbas, jo pagrindu kuriami filmai, spektakliai. 1997m. dienoraštis buvo išverstas ir į lietuvių kalbą.

Rašyti dienoraštį - keistas užsiėmimas tokiai kaip aš. Ir ne vien todėl, kad anksčiau niekuomet nerašiau. Man atrodo, kad vėliau nei man pačiai, nei kam nors kitam nebus įdomios trylikametės mokinukės išpažintys. Nors iš tikrųjų tai nelabai svarbu, tiesiog aš noriu rašyti, maža to - atvirai pasakoti viską, kas guli ant širdies.

***

Vos prabylu,visiems ima rodytis,kad maivausi,jei tyliu - esu juokinga,jei atsakau - akiplėša, jei i galva šauna gera mintis - gudri,jei pavargstu - tinginė, jei atsikandu kąsnelį viršaus - savanaudė, kvaila, bailė, viską apskaičiuojanti ir t.t. Visą dieną girdžiu, koks nepakenčiamas aš vaikas, ir, nors aš tik juokiuosi ir apsimetu neimanti širdin, iš tikrųjų man ne vis tiek. Būtų gerai, jei galėčiau paprašyti Dievo mane pakeisti taip, kad nesukelčiau visų žmonių priešiškumo.

***

Šį rytą sėdėjau ir žiūrėjau pro langą. Negaliu tos būsenos kitaip pavadinti - būtent laiminga. Peteri, kol žmonės gali justi tokią laimę, kol gali džiaugtis gamta, sveikata ir dar daug kuo,- kol žmogus gali patirti tokį jausmą, jis visada bus laimingas.
Turto, garbės gali netekti. Bet laimė giliai širdyje gali būti tik trumpam sudrumsta, ji vistiek bus tavyje, ir kol esi gyvas, būsi laimingas.
Kai jautiesi vienišas ar nelaimingas, pabandyk tokią gražią dieną kaip šiandien pažvelgti pro palėpės stogą. Ne į namus ar stogus, o į dangų. Jei be baimės žvelgi į dangų, gali būti ramus, kad tavo dvasia švari ir kad vėl surasi laimę.

***

Matau mūsų slėptuvės aštuonetą tarsi žydro dangaus lopinėlį, apsuptą juodų debesų. Ratas, kuriame mes esame, dar tebėra saugus, bet debesys vis artėja, ir apskritimas, skiriantis nuo artėjančios negandos, mąžta. Mes apsupti debesų ir tamsos, beviltiškai ieškom išsigelbėjimo ir savo kely nuolat atsitrenkiam vienas į kitą. Visi žiūrim žemyn, kur žmonės kariauja vienas su kitu, visi žiūrim į viršų, kur ramu ir gera, bet negalim patekti nei viršun, nei apačion, nes niūri neganda atkirtusi mums kelią, ji stovi prieš akis kaip nepajudinama siena, ji nori mus sutraiškyti, tik negali. Kol kas. O man belieka šaukti ir maldauti: „O nelemtasis apskritime, išsiplėsk ir atsiverk!“

Pagal Anos Frank dienoraštį yra pastatytas filmas, o pagal filmą - spektaklis Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre. Apie juos jau yra parašę įvairaus plauko kritikai, tad aš tik pasakysiu, jog man patiko.
Pabaigai dar reikėtų pridėti, jog tos dvi istorijos(pirmoji - Holokausto paliudijimas ir antroji - mergaitės virsmo moterimi) yra puikus pavyzdys to, jog net ir sunkiausiomis, iš pažiūros apskritai neįmanomomis gyventi sąlygomis, įmanoma nepalūžti, neprarasti vilties ir tikėjimo, jog ateis šviesios dienos, kada gyvenimas vėl sugrįš įpraston vagon, kada viršų paims geresnioji žmogaus prigimties pusė - tokia kaip Anos.
Ir nors Ana Frank neišgyveno iki brandos metų, iš jos trumpo gyvenimo vis tiek galima nemažai pasimokyti.

Akimirka, dalis sekundės. Ir viskas griūva. Žodžiai, mintys, darbai ir šypsenos. Taip ilgai stengtasi dėl jų... Akimirka, dalis sekundės.
Ir nuėjo viskas velniop.

Aš laiminga esu, laimingesnės pasauly nėra.

Filmai. „Saulėlydis“

Jau antrą kartą žiūrėjau filmą „Saulėlydis“(Twilight) pagal garsų Stephenie Meyer kūrinį. Ir jis vėl mane jaudino, žavėjo ir vėl teikė malonų poilsį. Ir nesvarbu, ką apie tokius filmus sako kritikai, kartais jų norisi.
Tokios romantiškos istorijos, beveik pasakos, kaip „Saulėlydis“(pasaka su siaubo elementais, mat Edvardas - vampyras. Bet visgi..), „Įsimintinas kelias“(A walk to remember) ar „Purvini šokiai: Havanos naktys“(Dirty Dancing: Havana Nights) ne tik suteikia atgaivą po mokslų, bet ir vilties. Tokie filmai ramina, jų dėka aplanko gražūs sapnai.
Ir man jie patinka. Patinka skaityti gulint vasarą po obelimi knygas, pagal kurias jie parašyti(o „Saulėlydžio“ knygos yra net keturios!), patinka svajoti, dalintis įspūdžiais su draugėmis. Patinka jaustis truputį pakylėtai virš žemės. Va taip!


_____

Rašiau Nacionalinį Diktantą šiandien. Jaučiuosi it atlikusi pilietinę pareigą.

Miegas

Miegas - būsena, apie kurią šią savaitę galvoju(svajoju) bene daugiausiai. Nors Tomas Edisonas teigė, kad miegas - tik laiko gaišimas, aš esu kitos nuomonės. Nes miegas svarbus ne tik energijos atgavimui. Miegodamas žmogus atsigauna po dienos rūpesčių, miegas yra svarbus smegenų vystymuisi, reikalingas tam, kad būtų išsaugoti pažinimo gebėjimai(kalba, atmintis). Miegas, sapnai - lyg išganymas, kai skauda galvą arba nėra nuotaikos. Netiesa? Miegas - tik laiko gaišimas? Geriausias būdas patikrinti - nemiegoti.

Vieną naktį nemiegojęs žmogus tampa irzlus, užmaršus, nervingas. Po bemiegės nakties būna ypač sunku susikaupti ir išlaikyti dėmesį(ypač istorijos pamokose:). Dėl užsitęsusios nemigos smegenų dalis, kontroliuojanti kalbą, atmintį, laiko nuovoką ir planavimą, smarkiai pakenkiama, praktiškai blokuojama - dėl šios priežasties 17 valandų nemiegojęs žmogus elgiasi panašiai kaip išgėręs dvi taures vyno(mano atveju - degtinės). Tyrimai rodo, kad stokojant miego sunkiau susigaudyti greitai besikeičiančioje situacijoje arba nesugebama priimti racionalaus sprendimo.
Būtent todėl realiame gyvenime miego trūkumo padariniai gali būti labai liūdni. Statistikos duomenimis, dėl neišsimiegojusių vairuotojų kaltės padaroma per 50 proc. avarijų. Maža to, mažai miegant dažniau sergama infekcijomis ir kitomis imuninės sistemos ligomis, miego stoka apkrauna širdį, ir ši taip pat gali „sušlubuoti”. Dar daugiau - lėtinis neišsimiegojimas pažeidžia endokrininę sistemą, sutrikdo angliavandenių apykaitą, iškyla cukrinio diabeto ir kitų ligų grėsmė. Taigi nors Napoleonas labai daug pasiekė miegodamas vos 4 val. per parą, šiuolaikinis mokslas teigia vienareikšmiškai - per mažai miego kenkia sveikatai - ir rizikuoti kaip Napoleonui nepataria.

Ir nors žinau, jog mano miego įpročius per artimiausius šešis mėnesius pakeistų nebent liga ar geras diržas, pagarba miegui ir supratimas, kad miegoti žmogui taip pat svarbu kaip valgyti ar gerti, verčia pasižadėti: po pusės metų blyn kaip miegosiu! Kokybišku, normuotu - super miegu.

Kada išnyks mūsų planeta?

Pagaliau išsirinkau temą artėjančiai lietuvių kalbos įskaitai. Kadangi rinkausi iš dviejų man įdomių ir tuo pačiu parankių temų, tai rinktis buvo nelengva, bet galų gale nusprendžiau, kad mokslas. Čia reiktų dar pridurti, jog 2009 - tarptautiniai astronomijos metai, ir mano noras parašyti šia tema bus visiškai aiškus.

Pasaulio pabaigos katastrofa buvo piešiama jau ne kartą. Nuolat Žemę atakuojančios kometos ir asteroidai, atitinkamai pagal savo dydį, gali jai padaryti įvairių nuostolių. Dėl to astronomai yra net sudarę tokių dangaus šovinių keturių pakopų pavojingumo skalę:
1. „Lokalus griovėjas“ - maždaug 50m skersmens, sprogimo energija siekia 10 megatonų. Gali sunaikinti didmiestį. Pavyzdys - Tunguskos meteoroidas, nukritęs 1908m. Sibire.
2. „Regioninis griovėjas“ yra 100m skersmens, sprogimo energija siekia 100 megatonų. Toks luitas gali sunaikinti visą žemyną.
3. „Mažasis naikintojas“. 1km skersmens, sprogimo galia iki 100 000 megatonų. Gali sunaikinti pusę Žemės.
4. „Didysis naikintojas“ yra 10km skersmens, sprogimo galia - 100mln. megatonų. Atsitrenkimas į Žemę reikštų apokalipsę: žūtų visa gyvybė, ilgą laiką Žemę gaubtų naktis.
Tokių kosminių susidūrimų pasitaiko dažniau nei paprastai yra manoma, tik tie susidūrimai skaičiuojami astronominio laiko mastais. Pagal mokslininkų tikimybių teorijos skaičiavimus, toks didelis mirtį nešantis asteroidas turėtų atsitrenkti kas 100 000 metų. Taigi po susidūrimo Tunguskoje žmonija galėtų šiek tiek atsipūsti.
Kita vertus, šiurpą kelia daktaro Dankano Stylo(Duncan Steele) skaičiavimai. Jis apskaičiavo, kiek kometų ir asteroidų grasina mūsų planetai. Pasak jo, apie 2000 vieno kilometro skersmens dangaus kūnų prasilenkia su Žemės trajektorija. Jeigu jie atsitrenktų į Žemę, išnyktų ketvirtadalis žmonijos. Dar mums kelia grėsmę 10 000 objektų, kurių skersmuo 500m ir dar apie 300 000, kurių skersmuo yra 100m. Be to, egzistuoja apie 150mln mažesnių, 10m skersmens, asteroidų ir kometų.
Mokslininkas apskaičiavo ir susidūrimo dažnumą. Kas valandą Žemę pasiekia 10 žirnio dydžio meteoroidų, 1 graikinio riešuto dydžio meteoroidas, kas 10 valandų - greipfruto dydžio, kas mėnesį - futbolo kamuolio dydžio meteoroidas. 50m luitas(lokalus griovėjas) į Žemę atsitrenkia kas 100 metų, 1km skersmens asteroidas - kas 100 000, 2km - kas 500tūkst metų.
Pavojus Žemei gresia maždaug po 10 000 metų, kai susprogs masyviausia mūsų Paukščių tako žvaigždė Kilio eta(Eta Carine). Ši, 100 kartų už Saulę didesnė, žvaigždė XIXa. buvo pati ryškiausia žvaigždė pietų danguje. Žūdama ji, pasak mokslininkų, iš savo orbitų išstums visas planetas, o Žemė taps pirmąja auka.
Kai Žemę ištiks ši lemtis, po 50 000 metų mums grės smūginės bangos iš kosmoso. Jos susidarys Paukščių tako centre, kai ten susiformuos naujos žvaigždės ir senosios susprogs. Šios bangos nepaprastai greitai plis į galaktikos pakraščius, o artimiausia jau yra pakeliui ir mus pasieks po 50 000 metų.
Mūsų žydroji planeta visiškai išnyks, kai Saulė maždaug po 500mln. metų taps raudonąja milžine ir sudegins visa, kas gyva. Saulė tada bus tik dešimtadaliu kaitresnė nei dabar, tačiau to pakaks, kad nebūtų galima sulaikyti šiltnamio efekto. Augalai, gyvūnai ir žmonės mirs. Žemė bus tokia karšta ir nebegyvenama kaip Venera.
Tokią pabaiga Žemę gali ištikti ir anksčiau - būtent tada, kai kokia nors žvaigždė virs juodąja skyle, suardydama planetų trajektorijas. Taigi Žemė gali patekti arba į Saulės karštį arba būti nusviesta į visatos šaltį.

Įrašas anaiptol ne optimistiškai nuteikiantis. Kita vertus, grėsminga apokalipsė buvo pranašaujama dažnai, tačiau Žemė vis dar sukasi.

Bitės. Maža valstybė su sava kalba.

Išgirdusi žodį „bitė“ visuomet prisimenu medų, kuris taip gelbsti peršalus, vašką žvakėms, kurias aš taip mėgstu ir skausmingus bičių įgėlimus vasarą basai lakstant po pievą. Iš tiesų bitės, medus ir vaškas yra žinomi jau 9000 metų. Ir vis dėlto, apie jų gyvenimą, šeimas ar kalbą paklaustas papasakotų nedaugelis. O papasakoti tikrai yra ką!



Bitės priklauso šeimas arba kolonijas sudarančių vabzdžių grupei. Gyvena būriuose arba aviliuose, kuriuose esti po vieną lytiškai subrendusią motinėlę, tam tikras skaičius taip pat lytiškai subrendusių tranų ir daugybė lytiškai nesubrendusių darbininkių. Kiekvienas bičių šeimos narys turi jam skirtas užduotis. Motinėlė ir tranai atsiduoda dauginimuisi, o bitės darbininkės atlieka visas kitas svarbias ir sunkias užduotis.
Tik išsiritusios bitės valo korių akutes. Po trijų dienų joms skiriama svarbesnė užduotis - jos maitina senas lervas, o dar po trijų dienų - jaunesnes lervutes ir jomis rūpinasi. Paskui prasideda tarnyba už avilio ribų.
Bitės skraidžioja netoli avilio, kad susipažintų su pasauliu. Iki dvidešimtos gyvenimo dienos jos dirba įvairius suaugusių darbininkių darbus. Darbininkės veikla atrodo maždaug taip: lipdyti korių akutes, sutikti nektaro rinkėjas ir perimti surinktas gėrybes(medų, žiedadulkes), prižiūrėti motinėlę, pašalinti šiukšles ir negyvas bites. Kitaip sakant, darbininkės daro viską, kad avilyje būtų tvarka.
Maždaug dvidešimtą dieną bitė tampa sarge. Ji saugo įėjimą į avilį nuo įsibrovėlių ir tikrina grįžtančias bites, kad šios būtų iš to paties avilio. Po sargavimo ji atlieka nektaro rinkėjos ir tiekėjos užduotis. Po to, iki gyvenimo pabaigos(bitė darbininkė gyvena 4-5 savaites) atlieka visų svarbiausią bitės žvalgės užduotį. Taip yra todėl, kad tik pati seniausia bitė darbininkė yra įvaldžiusi bendrą informacijos perdavimo - bičių kalbos avilyje sistemą.

O bitės iš tiesų kalba. Ir net skirtingos Žemės vietose skirtingomis kalbomis! Bičių kalba - šokis. Šokdamos bitės perduoda informaciją, kur yra nektaro šaltiniai ir kaip toli jie nuo avilio.
Išskiriamos dvi bičių šokio rūšys - šokis ratu ir virpinamasis šokis. Atlikdama šokį ratu, grįžusi bitė pirmiausia nusileidžia tarp avilyje esančių kitų bičių ir pasiūlo joms paragauti atnešto nektaro lašelį. Paskui skubėdama pradeda mažais žingsneliais bėgti ratu, vieną kartą į dešinę, kitą kartą į kairę. Taip atkreipiamas kitų bičių dėmesys. Šokis gali trukti kelias minutes ir yra atliekamas keliose korio vietose, kad apie atradimą būtų perspėtos ir kitos bitės.
Kitaip šokamas virpinamasis šokis. Grįžusi į avilį bitė žvalgė pirmiausia ant korio nubrėžia tiesią liniją, paskui brėžia puslankį į kairę, vėl bėga ta pačia tiesia linija ir grįžta puslankiu į dešinę, į pradinį tašką. Šokdama bitė virpina pilvelį kairėn ir dešinėn, o virpesių dažnis kitoms avilio bitėms leidžia spręsti apie atstumą iki nektaro šaltinio. Kryptį nurodo tiesios linijos padėtis. Jei tuo pačiu metu į avilį grįžta kelios bitės žvalgės ir praneša apie savo rastus nektaro šaltinius, tai skiriasi jų šokio atkaklumas ir smarkumas. Čia kaip ir žmonių pasaulyje: kas geriu reklamuojasi, tas labiau sužadina kitų susidomėjimą.
Bičių komunikacijos sistemoje nepaprasta tai, kad čia, kaip ir žmonių kalboje, susikalbėjimo forma metams bėgant išsirutuliojo ir prisitaikė prie dabartinių reikalavimų. Mažiau išsivysčiusi bičių rūšis naudojasi palyginti paprastesne kalba, kuri apsiriboja apytikrių duomenų pasikeitimu.

Gyvenimas eina

Jau savaitė po Naujų, taigi pamažu grįžtu į rutiną.
Vėl mokausi eilėraščius juos dainuodama, vėl miegu su Anzelmutėmis, Mikė Pukuotukais ir Murziais, kaip ir anksčiau, darau daug darbų vienu metu ir dažniausiai pusę jų - ne iki galo, kaip ir anksčiau, tikiu, kad nuo pirmadienio viską keisiu, tačiau pakeisti pavyksta tik pradėjus „čia ir dabar“.
Toliau tęsiasi naktiniai skaitymai ir rašymai, o žvakes ir žalią arbatą perku dar dažniau. Dar tampu kompiuterių specialiste :D Čia bent keli žmonės turėtų nusijuokti, bet tikrai. Atrandu(tiesą sakant, dažniau man yra parodoma) naujas programas ir kartu naujas galimybes, pamažu pradedu suprasti, kas yra kas mano kompiuteryje bei kam tai reikalinga. Ir kuo labiau gilinuosi, tuo įdomiau darosi. Tad, jei taip ir toliau, nenustebkit, jei užsinorėsiu studijuoti informatiką!
Čia dar reiktų paminėti kadaise draugės pasiūlytą monetos metodą, naudojamą tada, kai sunku apsispręsti. Tiesiog jei nežinai, kurią iš dviejų galimybių pasirinkti, priskiri vieną herbui, kitą - skaičiui, ir meti monetą. Elgiesi atitinkamai pagal tai, kuri monetos pusė atsiverčia. Tai ypač gerai tada, kai pvz tingi mokytis matematiką ir nori nutildyti sąžinės balsą. Kita vertus, matematiką mokytis reikia, o čia tik pavyzdys.
Dar vienas bent kiek svarbesnis momentas būtų filmai „Geišos išpažintis“(Memoirs of a geisha) ir „Lėlės“(Dolls). Nesiimsiu vardinti, kas tuos filmus jungia ar skiria, nors tiek vieno, tiek kito pavyzdžių būtų galima rasti gana nemažai, tiesiog norisi juos paminėti. Paminėti kaip filmus, kuriuos verta pamatyti, o primiršus peržiūrėti vėl. Filmus, kupinus nepaprastų peizažų, žydinčių vyšnių, grožio. Filmus, apie kuriuos diskutuoti galima be galo ir kuriuos pažiūrėjus apima lengvas svaigulys, lieki sužavėtas. Žodžiu, verta.

Tiesa, pirmojo filmo atveju, tai yra ir knyga tokiu pat pavadinimu. :)

iš 2008 į 2009

Man šalta, skauda kojas, nugarą ir galvą, dar šiek tiek skrandį. Jaučiuosi truputį negyva ir beprotiškai tingiu kalbėti. Bet viskas, patikėkit, buvo super, o prisiminimui kelios foto:


Ai, ir dar aplankėm Salduvę.