2009-tųjų išvakarėse

O tose išvakarėse nieko ypatingo nevyksta. Nors ir pačios išvakarės formaliai tik ryt, bet ryt vakare išvažiuoju, taigi tikriausiai nebus laiko rašinėt.
Pirmą kartą dėl Naujų nakties esu visiškai rami, niekuo pati nesirūpinu(na, gal tik labai truputį) ir net nesistengiu to daryti. Gal išmokau vertinti kiekvieną dieną, o gal tiesiog šiaip. Žinau, jog bus įdomus vakaras, kupinas nuotykių ir atradimų. Žinau, kad būsiu saugi, stebėsiu taip mėgstamą fejerverkų lietų, o atsidžiaugusi sveikinsiu šeimą ir draugus. Žinau, jog ateinantys metai bus ne mažiau svarbūs nei šie, tik gal kitoj srity. Žinau... Nežinau, bet tikiu. Viskas bus gerai ir tik į gerą.

Trumpai apie sapnus

Neįtikėtina, kaip veikia Raudonieji Drakonai ir detektyvai! Jau antrą naktį sapnuoju, kaip aiškinuosi paslaptis ir didvyriškai kaunuosi su blogiečiais. Vakarykščio ir šios nakties sapnų skirtumas tik tas, kad šiąnakt mano super stebuklingos galios dingo ir pabudau ne nugalėtoja, o skausmingai prisiplojusi prie asfalto iškart po to, kai mylimo ir gerbiamo Žemaičių namo ketvirtam aukšte mane vijosi toks didelis didelis, piktas ir baisus.


Ką gi, svarbu, kad pabudau!

Burtai Kūčių vakarą

Metai baigiasi ir štai išaušta stebuklų diena. Apmąstau praėjusius metus, svajoju, ką veiksiu ir kur būsiu kitąmet. Taip smalsu, kas manęs laukia! Nejučia prisimenu senolių pasakojimus ir vaikystės tradicijas, plačiai knygose aprašomas: Kūčių vakarą - stebuklų laiką - įmanoma itin tiksliai išsiburti ateitį!

Iš kurios pusės šunys loja?
Kūčių naktį reikia išeiti į kiemą ir paklausyti iš kurios pusės šunys loja. Iš kurios pusės išgirsit pirma - tai reikš kad jūsų busimas vyras / žmona bus kilęs iš to krašto. jeigu neloja - gal tais metais dar nesutiksit savo antros pusės. (itin naudinga man, mat Kūčias sutiksiu pas močiutę kaime, o ten - net trys šunys! O pas kaimynus dar kiek...)

Ar ilgas bus gyvenimas?
Kūčių vakarą po staltiese reikia padėti pluoštą šieno. Kiekvienas šeimos narys traukia po vieną. Kuo ilgesnis šiaudas, tuo gyvenimas bus ilgesnis. (aš tai darydavau vaikystėje!)

Ar šiais metais susirasi mylimajį?
Kūčių vakarą merginos pasiima saują kučiukų ir skaičiuoja. Jei lyginis skaičius - taip, šiais metais susirasi mylimąjį, jei nelyginis - deja teks laukti kitų Kūčių. Burta reikia naudoti tik per Kūčias. Tuos kučiukus po būrimo reikia suvalgyti.

Malkų glėbys
Kūčių vakarą į namus atneši glėbį malkų. Jei porinis skaičius - ištekėsi ar vesi šiais metais, jei neporinis - vadinasi dar metus liksi netekėjus (nevedęs).

Kokie bus metai?
Kūčių vakarą paimkite 4 mažas lėkštutes ir apverskite. Po viena padėkite saldainį, po kita - raktą, po trečia - trintuką ar parkerį, po ketvirta - centą (monetą). Tada kas nors išmaišo (kad tas, kuriam buriama nematytų) ir kitas renkasi lėkštutę. Jei randa saldainį - daug saldainių valgys, jei raktą - daugiausia sėdės namuose, jei trintuką ar parkerį - tai daug mokysis ar dirbs, o jei centą - tai bus turtingas.

Norit tikėkit, norit - ne, o nuo pabandymo dar niekam ragai neužaugo. Išsipildys burtas ar ne, parodys likimas, tuo tarpu pats procesas gali virsti smagia pramoga, kuri vakarui suteiks dar daugiau žavesio ir paslapties. Aš pabandysiu! Bent vieną tai tikrai. O tu?

Pora pastebėjimų iš filmo, kuris mane pravirkdė Kūčių rytą (nesakau, kad tam įtakos negalėjo turėti nuovargis):
* neskubėk gyventi - džiaukis akimirka.
* šeima.

2008-tuosius apmąstant

Planavau rašyti daug ir plačiai, bet apsigalvojau. Pakaks pasakyti, kad 2008-tieji man buvo permainų metas. Dar iki galo neišsiaiškinau, kurių (teigiamų ar neigiamų) pasikeitimų buvo daugiau, vis dėlto stengiuosi mąstyti pozityviai.

Nors praradau net du brangius žmones
(Vienam jų dar ir šiandien negaliu atleisti, negaliu į tą asmenį net žiūrėti. Liūdna, nes Kalėdos - atleidimo metas, bet tokia realybė. Vis dėlto, tikiuosi, kad išsaugotas žiedas ir prisiminimus sukeliančios vietos padės atleisti, o paskui ir primiršti. Ta kryptimi nebenoriu jokių emocijų.
Kitą žmogų visad prisiminsiu, visad būsiu jam dėkinga. Prisiminsiu rudas akis, kalną pajūryje ir viską viską. Ir man nebus skaudu - tai buvo nuostabu, aš tai išgyvenau ir dėl to esu laiminga),
teigiamų dalykų irgi buvo daug
(darbo patirtis, teisės, šėlionės ir šachmatai ligoninėje, naujai atrasti mokslai ir pomėgiai, naujos pažintys ir nauji draugai, Saulės miestas ir bene gausiausi fejerverkų metai...).

2008-tuosius būtų galima suskirstyti į kelis konkrečius etapus, kurių vieni pilnai pateisintų ir paaiškintų kitus. Ir nors žinau, kad didelę dalį potyrių būtinai pamiršiu, etapai visados liks atminty ir man primins. Primins pavasarį, vasarą ir rudenį, dalį žiemos. Primins tai, kad aš augu.
Augu, keičiuosi, tobulėju.

Testai

1. Imagini VisualDNA - asmenybės testas pagal paveiksliukus.

(apie mane šio testo rezultatai čia)

2. MBTI charakterio testas
3. 41 questions
4. Vandens asmenybės testas
5. Trys psichologiniai asmenybes testai
6. Sumanumo testas
7. IQ testas
8. Testas „Pasitikrinkite, kaip vertinate save“
9. Linksmas testas vairuotojams ir ne tik
10. „Psichologija Tau“ testai

Kai visus juos atlieki, pasidaro bloga. O vis dėlto... įdomu!

JBG (4e) Kalėdos + J.Miltinio mokyklos abiturientų teatro įskaita

Jaučiuosi pavargusi, bet laiminga. Paskutinės dienos prieš atostogas buvo kupinos įvykių tiek mokykloje, tiek ir už jos ribų. Įsimintiniausi - klasės „žiburėlis“ ir Panevėžio Juozo Miltinio mokyklos abiturientų menų įskaita.

Klasės žiburėlio vieta: senasis pastatas, auklėtojos kabinetas.
Laikas: 15:35 (po 7 pamokų)
Tikslas: pasveikinti vieniems kitus.

Ir viskas prasidėjo. Ir valgėm valgėm valgėm, ir grojom, ir šokom. Bučiavom meškiuką ir rašėm palinkėjimus vieni kitiems. Ir dovanėlėm keitėmės. Ir šiaip buvom tokie beprotiškai fantastiškai geri, kad kitą dieną(t.y. šiandien) mūsų pasveikinti atvyko pats Kalėdų senelis!




Juozo Miltinio mokyklos abiturientų menų įskaita.
Vieta: Panevėžio Muzikinis Teatras.
Laikas: 18:00val.
Tikslas: gerai praleisti laiką!

Šokis, dailė, teatras ir muzika suėjo draugėn ir atliko vaidinimą pagal Landsbergio pasaką „Arklio Dominyko meilė“. Istorija tokia: Mažas vaikas negali užmigti, todėl iš palovio išlindę stebuklingi žmogeliukai jam seka pasaką. Pasaką apie arklį Dominyką, kuris pamilo rugiagėlę. Deja, artinasi ruduo - rugiagėlė gali žūti. Kad taip nenutiktų, Dominykas ją sudžiovina ketindamas pavasarį ją vėl pasodinti, ir, ilgėdamasis jos kvapo, išvyksta į Afriką perduoti linkėjimų mylimosios sesėms ir pusseserėms - kitoms rugiagėlėms...

http://www.youtube.com/watch?v=7O2oGt1eG_M
http://www.youtube.com/watch?v=ESe4Job-CkE

Blakės dovana šv. Kalėdų proga.


Ačiū!

Kažkas ne taip. Ar vėl pokštus krečianti sveikata, ar egzaminų nujautimas, ar kasmetinis nerimas prieš šventes... Kažkas ne taip.
O tempas vis didės, o aš dar tiek daug turiu nuveikti. Ir taip neramu. Ir tai net ne moteriška nuojauta, aš tik vaikštau iš kampo į kampą, aš nerandu sau vietos. Net pradėjau galvoti, jog tikra sesė manęs nemyli.
Tai lyg...


O vakar taip džiūgavau apsnigtu kompiuterio ekranu. Ir eglute. Ir Rudolfu.

12mėn 12dieną...

Numerologai nagrinėja skaičių reikšmę. Jų įsitikinimu, kiekvienas skaičius turi įtakos žmonėms ir jų likimui. Ypač daugiareikšmis yra skaičius 12. Susiduriame su juo ir kasdienybėje - diena trunka 12 valandų, metai dalijami į 12 mėnesių, - ir prakilniuose dalykuose: žinome 12 apaštalų ir 12 zodiako žvaigždynų, lemiančių mūsų gyvenimą nuo pat užgimimo. Šiandien gi skaičius 12 irgi buvo lemtingas: 12val 12min dvyliktokai atšventė(tarp kurių buvau ir aš, tortus valgiau, midų gėriau, per smarkrą varvėjo...) savo dvyliktąjį gimtadienį. Valio valio!♥


















http://www.youtube.com/watch?v=l9-F9qOSaYI

Nepasirinkimas nuveda į niekur

Kaip įeiti pro mums skirtus vartus?

Prie Įstatymo vartų stovi durininkas. Ir ateina pas šį durininką sodietis ir prašosi įleidžiamas į Įstatymą. Tačiau durininkas sako negalįs jo dabar įleisti. Sodietis pagalvoja ir klausia, ar galės kada vėliau įeiti. „Galbūt, - atsako durininkas, - tiktai ne dabar“. Kadangi Įstatymo vartai yra atviri kaip visada, o durininkas stovi šalia jų, sodietis pasilenkia dirstelėti pro vartus į vidų. Tai pastebėjęs, durininkas nusijuokia ir sako: „Jeigu taip nekantrauji, pamėgink įeiti vidun, neklausydamas mano draudimo. Tačiau įsidėmėk: aš esu galingas. O juk aš – tik pats žemiausias durininkas. Ten prieš kiekvieną menę stovi durininkai, vienas galingesnis už kitą. Net aš nedrįstu pažvelgt jau į trečią iš jų“. Tokių sunkumų sodietis nesitikėjo, juk Įstatymas turi būti prieinamas kiekvienam ir bet kuriuo metu, galvoja jis, tačiau dabar, atidžiau apžiūrėjęs kailiniuotą durininką, išvydęs jo didelę smailą nosį, jo ilgą retą totorišką barzdą, vis dėlto nusprendžia geriau palaukti, kol gaus leidimą įeiti. Durininkas duoda jam suolelį ir leidžia atsisėsti šalia vartų. Taip sodietis ir sėdi ten dienų dienas, metų metus. Daugel kartų bando gauti leidimą įeiti ir kamuoja durininką savo prašymais. Durininkas dažnai tardo jį, klausinėja apie tėviškę ir daugybę kitų dalykų, tačiau tai tik iš aukšto, vis prabėgomis mesti klausimai, kaip visada klausinėja dideli ponai, o galiausiai vis pakartoja kol kas negalįs sodiečio įleisti. O šis, leisdamasis į kelionę, buvo pasiėmęs aibes visokio turto, tad dabar, norėdamas papirkti durininką, atiduoda jam viską, net pačius brangiausius daiktus. Durininkas, tiesa, viską priima, tačiau visada sako: „Imu tik todėl, kad nepamanytum, jog ko nors nepadarei“. Per tuos daugelį metų sodietis beveik be perstogės stebi durininką. Jis užmiršta kitus durininkus, jam atrodo, kad šitas pirmasis yra vienintelė kliūtis kelyje į Įstatymą. Pirmaisiais metais sodietis garsiai keikia šį nelemtą sutapimą, o vėliau, kai pasensta, tik murma sau panosėje. Jis visai suvaikėja, o kadangi, ilgus metus tyrinėdamas durininką, išmoko pastebėti net blusas ant sargo kailinių apykaklės, tai ir jas prašo padėti jam perkalbėti durininką.
Galų gale sodiečio akys apsiblausia, ir jis nė pats nežino, ar iš tikrųjų sutemo, ar tik akys jį klaidina. Tačiau dabar, tamsoje, jis aiškiai mato spindesį, nepaliaujamai trykštantį pro Įstatymo vartus. Po to jis nebeilgai tegyvena. Prieš mirtį visa sukaupta patirtis pavirsta jo galvoje vienu vieninteliu klausimu, kurio jis iki šiol dar nebuvo davęs durininkui. Jis pamoja šiam, nes stingstantis jo kūnas jau nepajėgia pasikelti. Durininkas turi žemai pasilenkti, nes ūgių skirtumas labai pasikeitė sodiečio nenaudai. „Na, ką gi tu dar nori sužinoti? – klausia durininkas. – Tu nepasotinamas“. – „Juk visi veržiasi į Įstatymą, - sako sodietis. – Tai kodėl per tokią daugybę metų niekas neatėjo paprašyti įleidžiamas?“ Durininkas mato, kad sodietis jau vos gyvas, ir rėkia, kad pasiektų jo silpstančią klausą: „Niekas daugiau negalėjo būti pro čia įleistas, nes šie vartai tau vienam buvo skirti. Dabar nueisiu ir juos užrakinsiu“.
(pagal F. Kafką)

Pasirinkimas yra būtinas. Nors žmogui patogu tiesiog būti ir nieko nekeisti, nepasirinkimas nuveda į niekur.

Ką gali mano akys pasakyti apie mane?

Nuo senų senovės girdime: „akys – sielos veidrodis“. Akių spalva gali daug pasakyti apie charakterį, vidinę energetiką ir netgi apie tai, kokia turėtų būti antroji pusė. Astrologija tai papildo sakydama, kad mūsų akyse atsispindi visa gimimo horoskopo planetų paletė. Jei akys rudos – tu melagis, jei mėlynos, tikriausiai esi paviršutiniškas svajotojas, jei žalios, tai „Jums būdinga dviejų energetikų – donoro ir vampyro – pusiausvyra“. Ir tai tik dalis to, ką apie mus pasako mūsų akys. Juk be spalvos dar yra forma, nuotolis nuo nosies, blakstienų ilgis ir net skaičius. Apie tai mąstant nejučia iškyla klausimas: „O ką mano akys pasako apie mane?“ Į šį klausimą ir užsimaniau
atsakyti.
Turiu rudas akis. Tačiau manoji ruda gan sodri ir neprimena nei fekalijų, nei dar ko nors neigiamo. Greičiau jau naujai surinktus kaštonus. Ne itin didelius, tačiau pakankamus, kad galėčiau matyti plačiau už vyrus ir jautriai suvokti spalvas. Jei reikėtų nusakyti formą, atkakliai teigčiau, jog manosios akys taisyklingai primena migdolus, kadangi nėra nei per daug apvalios, nei siaurutės, kaip rytuose gyvenančių. Bandžiau išmatuoti, kaip toli jos yra nuo nosies ar bent jau viena nuo kitos, tačiau kaip dvi sesutės per kalnelį nesueina, taip tas kalnelis trukdė ir mano liniuotei, tad pasitenkinsiu pasakydama, kad nuo nosies jos yra netoli, netoli ir viena nuo kitos. Dar liko blakstienų ilgis ir kiekis, tačiau paprašius brolio man padėti ir teigiamo atsakymo pro juokus taip ir nesulaukus, šitų skaičiavimų atsisakiau. Juolab, kad kiti rezultatai padėjo suprasti tik tiek, jog esu panaši į savo mamą, tėtį, senelius ir prosenelius ir dar keliolika tūkstančių pasaulio gyventojų.
Turėdama šitokią informaciją, aiškinuosi toliau. Būdama geros nuotaikos, susiraukiu ir stebiu, kaip elgsis aplinkiniai. Neilgai trukus, sulaukiu dėmesio: „Kas atsitiko?“, - klausia kaimynė, - „Su *** susipykai?“. Ne, nesusipykau. Argi to neatskleidžia spindinčios mano akys? (irgi įdomu. Jei akims spindint žmogus traktuojamas ir kaip sergantis, ir kaip įsimylėjęs, tai meilė – liga?) Tą patį, ar panašų, bandymą pakartojusi kelis kartus, suprantu: žmonės nė velnio nežiūri į akis. Kur kas daugiau jiems pasako paakiai, nosies suraukimo lygis ar lūpų parabolė. Kokio velnio vargt ir žiūrėt į akis? Juolab, kad tai taip nepatogu...
Nusprendžiu patikrinti dar vieną tiesą: meluojantys žmonės į akis nežiūri. Visgi jau pačioje patikros pradžioje prisimenu draugę, kuri, kai nori, žiūrėdama į akis meluoja net itin įtikinamai... Žiūrim, kaip sekėsi man. Kadangi paprastai meluodama iš tiesų į akis nežiūriu, tai šįkart gan dažnai imdavau šypsotis. Ir išsiduodavau, žinoma. Bet vėlgi... Parabolė, ne akys! Nors kartais pavykdavo. Vien dėl to, jog kalbėdavau žiūrėdama į akis, vien dėl paties veiksmo, ne dėl akių.
Vis dėlto yra žmonių, kurių neapgausi. Nors tenka pripažinti, kad dažniausiai tai mane jau kurį laiką pažįstantys žmonės, tačiau jų neklaidina nei šypsena, nei tušu optiškai pailgintos blakstienos. Yra tokių ir su tokiais gera. Maža to, su tokiais žmonėmis nebereikia žodžių ir galima mėgautis tyla. Ir „taip“ tada aš sakau dar papraščiau. Mirkt.
Čia reikėtų padaryti išvadą. Žmogaus kūnas iš tiesų veidrodis, akys tuomet - viena jo dalelių. Dalis labai slapta, ne visiems pastebima, kaip ne visi pastebi ir viso kūno siunčiamus signalus. Kita vertus, kuo daugiau žmonės bendrauja, tuo daugiau stebi kūno kalbą, žiūri į akis ir susipažįsta su jų gelmėmis. Ką gali pasakyti mano akys? Tą patį, ką mano kūnas, arba ginčytis su juo. Ir tai priklauso ne nuo blakstienų kiekio ar rainelės spalvos. Priklauso nuo įgytos patirties, aplinkos, to, kaip gyvenu, ir ką matau. Dėl ko liūdžiu ir kuo džiaugiuosi. Kad mano akys pradėtų kalbėti, reikia mane pažinti.
Mirkt.

Eglutė.

Šįmet pirmą kartą buvau Kalėdų eglutės įžiebimo šventėje. Na, gal esu buvusi vaikystėje, bet tikriausiai ta vaikystė buvo labai jau seniai, mat nieko nebepamenu. Taigi kol įspūdžiai dar neišblėso, skubu jais dalintis.
Atvirai kalbant, vakar, mąstant apie šį bei tą, ši diena nežadėjo nieko gera: nuolat lijo, o ir jaučiausi nelabai kaip. Visgi ketvirtadienis man - viena bjauriausių dienų savaitėje, pavargstu.
Tačiau pamažu vakarėjant savijauta(kartu ir nuotaika) taisėsi, o kai nustojo lyti, jau buvau visai linksma ir nusiteikusi. Susitikome tradiciškai prie fontanų, apėjome tradicinį garbės ratuką Senvagėje ir lygiai 18:00val. prasidėjo renginys.
Renginį vedė trys: Grinčas (tas, kur Kalėdas kažkada vogė), Kalėdų senis ir piratas toks, Flintas gal. Ir man jie visi nepatiko. Flintas buvo „ne į temą“, Kalėdų senis buvo ne žilas, o tamsiais ilgais garbanotais plaukais ir pasipuošęs ne tradiciniu raudonu, o prisirpusios vyšnios nubluksiu kostiumu. Na, o Grinčas... Buvo juokinga stebėti jį šokantį ir jo baltus dantis, kurių nenudažė samaninė žalia - tokios spalvos buvo jo veidas ir rankos. Ir dar man visai patiko jo nosinė, kuri vėlgi buvo visai „ne į temą“. Didelio įspūdžio nepadarė nei ale Kalėdinės dainos, nei mero Povilo Vadopolo pasakyta kalba, kurios, tiesą sakant, niekas nė nesiklausė(nors gana gausiai plojo po to).
Užtat eglutė pagaliau gyva! Ir berods net ne kreiva, kaip Panevėžyje buvo įprasta. Taip pat Įžiebimą lydėjo fejerverkai, tikriausiai vieni gražiausių mano matytų. Prie to dar prisidėjo Kalėdų eglutės gimimo istorija, parodyta pačioje šventės pradžioje, ir žmonės, su kuriais būtent norėjau padalyvaut tokiam renginyje(nors kas ten žino, kaip ten būtų buvę be jų). Taip pat bulvytės, sultinys ir iškalbėtos temos, apie kurias mąstau mąstau mąstau...
Šiaip jau, nors gal labiau vaikams skirta, šventė buvo gan padori. Juolab, kad minusiukus atpirko gyva eglutė ir nuostabūs fejerverkai. Maža to, dabar jau žinau, ką reiškia dalyvauti Kalėdų eglutės įžiebime, kaip visa tai vyksta ir kokius jausmus sukelia - bus pamatas stebėti, lyginti ir formuoti požiūrį į tokias šventes ateityje.

Žiemos pasaka.

Wikipedija: „Žiema yra vienas iš keturių metų laikų vidutinio klimato zonose. Ji pasižymi žemesne oro temperatūra ir trumpesnėmis dienomis, nei kituose metų laikuose. Tolėliau nuo pusiaujo žiemą dažnai iškrenta sniegas.“

Lietuvių kalbos žodynas: „Šalčiausias metų laikotarpis, einantis po rudens iki pavasario“
Vytenis: „Tai metų laikas, kuomet Saulė yra arčiausiai žemės. Plius baltas sniegas ir apšerkšniję medžiai...“
Kamilė: „Žiema - tai metų laikas, be kurio negalėčiau gyventi, bet per kurį man visada depresija. :D“
Remigijus: „Tai puikus metų laikas, kada galiu išmaudyti tave sniege.“
Rita: „Kontrastinis dušas, kartais liūdinantis mus niūria pilkuma ir vėjais, kartais pradžiuginantis vaikystės prisiminimais ir baltais pūkeliais, visa aplinkui nuklojančiais.“

Ir man žiema. Ir šerkšnas ant medžių, ir vėjas, ir trumpos dienos bei ilgi vakarai. Angelai sniege, gniūžtės už kaklo, sniego senis ir gražiausias močiutės šalikas ant jo. Rogutės, sniego kasimas ir dailusis čiuožimas po to, ledo ritulio praktika. Paukščių maitinimas. Įraudę skruostai ir karšta arbata šildantis prie židinio. Ir krosnis, nukabinėta pirštinėm, kojinėm, šalikais ir kepurėmis... Viskam reikia išdžiūti. Kartu tai sunkaus darbo ir brangiausių gimtadienių metas.
Ir metas, kada aš daug galvoju. Užsibrėžiu naujus tikslus, susikuria naujos svajonės. Metas, kada noriu būti apkabinta be priežasties ir pamatyti krentančią žvaigždę.
Metas, kai kvėpavimas tampa matomas, o gyvulių kalba girdima. Metas, kai...