Alfredo Germontas, neseniai atvykęs į Paryžių iš Provanso, įsimyli kurtizanę Violetą Valery. Besilinksmindamas jos namuose, jis pakelia tostą už meilę (it." Libiamo ne' lieti calici" lietuviškai verčiama "Pakelkim pakelkim mes taurę linksmybių"),o likęs vienas su ja, kviečia drauge pradėti naują gyvenimą. Iš pradžių Violeta tik juokiasi, bet ją sužavi tyra jaunuolio meilė, ir jie apsigyvena Paryžiaus užmiestyje.
Po kurio laiko Violetą aplanko Alfredo tėvas. Jis priekaištauja merginai dėl sūnaus ir visos šeimos garbės suteršimo ir maldauja ją palikti Alfredą. Violeta žino, kad ji beviltiškai serga, kad išsiskyrimas gali ją visiškai sužlugdyti, tačiau, pasiaukodama dėl mylimojo šeimos garbės, duoda senajam Germontui pažadą. Ji, palikusi atsisviekinimo laišką, sugrįžta pas savo buvusį gerbėją - baroną.
Floros namuose kaukių balius. Čia kortomis lošia Alfredo. Pasirodo Violeta, lydima barono. Alfredo lošia su baronu,paskui visų akivaizdoje meta Violetai į veidą pinigus, dėkodamas už meilę. Visų apleista serganti Violeta jaučia artėjančią mirtį. Ji jau žino,kad senasis Germontas prisipažino sūnui apie savo pokalbį su Violeta. Įbėga Alfredo - jis myli Violetą, jie visą gyvenimą bus drauge, niekas nebegali sutrukdyti jų meilei. Tačiau jau per vėlu - Violeta miršta ant mylimojo rankų.
Iš esmės opera didelio įspūdžio nepaliko. Trūko ir įdomesnių dekoracijų, ir daugiau veiksmo, ir kažkokio tai gyvumo. Viktorija Miškūnaitė kaip Violeta visai patiko, užtat E. Seilius kaip Alfredas - nelabai. Jo balsas skambėjo silpnokai ir vis nuvildavo tam tikruose momentuose. Norėjosi išgirsti kažką panašaus kaip čia:
Bet... deja. Kita vertus, nebuvo ir labai tragiška viskas - bent jau man opera neprailgo ir labai smarkiai nenuvylė (kaip buvo „Otelo“ atveju). Tad ypatingai nerekomenduoju, tačiau lietui lyjant ir turint laisvo laiko - kodėl gi ne? :)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą