just: 2013

2013 m. gruodžio 31 d., antradienis

2013

2013 m. gruodžio 1 d., sekmadienis

Pyragas su manais ir šokoladinis keksas

Kokia žiema be pyrago! Juk skanu ir namus taip jaukiai pakvepina. O kur dar visas gaminimo smagumas! Tad dalinuosi dviem itin paprastais ir greitais būdais pagaminti du labai skanius ir kvapnius pyragą bei keksą - juos prasidėjus žiemai namuose skanaujame mes - tai gal ir Tu susiviliosi!
Pyrago su manais receptą gali rasti čia, na, o šokoladinis keksas šiandien buvo gaminamas „greituoju būdu“, t.y. naudojant Malsenos „mišinį šokoladiniam keksui“.

2013 m. lapkričio 29 d., penktadienis

Obuolių pyragas

Receptas čia. Aš tik papildomai dėjau riešutų, kakavos ir cinamono. :)

2013 m. lapkričio 24 d., sekmadienis

spektaklis „Nuodėmių miestas“

Neseniai buvau Domino teatro spektaklyje „Nuodėmių miestas“.
Spektaklis komiškas, ne ilgas, vaidina penki aktoriai.
Tačiau įspūdžiai prasideda anksčiau. Šį kartą labai kliuvo, jog atvykę nurodytu adresu ne iš karto susigaudėm, kur tas teatras yra. Vėliau nepatiko nepatogios teatro kėdės ir net gongas, kviečiantis žiūrovus greičiau rinktis į salę.
Pats spektaklis iš tiesų juokingas, lengvas, toks paprastas ir neįpareigojantis. Atsipalaiduoji ir žiūri. Tik...Domino teatro tinklapyje pristatant spektaklį teigiama, kad „spektaklyje siekiama atskleisti Niujorko autentiką, miesčionišką metropolio dvasią“, tačiau nežinau, ar keli garsai, įrašyti Niujorko mieste ir paleisti spektaklio metu ar kažkokie garsūs barniai bei intrigos iš tiesų ją atskleidė. Galbūt. Juk spektaklio statymą ir Niujorko dvasios atskleidimą, teigiama, prižiūrėjo net specialiai tam iš Amerikos atvykusi Vudžio Aleno agentūra...
Na, taip, nerūpestingam vakarui spektaklis visai nieko. Nueini, pažiūri, pasijuoki ir, skambant teatro užleistai Lily Allen - Fuck You dainai, išeini.

2013 m. lapkričio 15 d., penktadienis

Opera: Traviata

„Traviata“ (it. puolusi moteris, paleistuvė) - dviejų veiksmų G. Verdi opera pagal A.Diuma kūrinį „Dama su kamelijomis“.
Alfredo Germontas, neseniai atvykęs į Paryžių iš Provanso, įsimyli kurtizanę Violetą Valery. Besilinksmindamas jos namuose, jis pakelia tostą už meilę (it." Libiamo ne' lieti calici" lietuviškai verčiama "Pakelkim pakelkim mes taurę linksmybių"),o likęs vienas su ja, kviečia drauge pradėti naują gyvenimą. Iš pradžių Violeta tik juokiasi, bet ją sužavi tyra jaunuolio meilė, ir jie apsigyvena Paryžiaus užmiestyje.

Po kurio laiko Violetą aplanko Alfredo tėvas. Jis priekaištauja merginai dėl sūnaus ir visos šeimos garbės suteršimo ir maldauja ją palikti Alfredą. Violeta žino, kad ji beviltiškai serga, kad išsiskyrimas gali ją visiškai sužlugdyti, tačiau, pasiaukodama dėl mylimojo šeimos garbės, duoda senajam Germontui pažadą. Ji, palikusi atsisviekinimo laišką, sugrįžta pas savo buvusį gerbėją - baroną.
Floros namuose kaukių balius. Čia kortomis lošia Alfredo. Pasirodo Violeta, lydima barono. Alfredo lošia su baronu,paskui visų akivaizdoje meta Violetai į veidą pinigus, dėkodamas už meilę. Visų apleista serganti Violeta jaučia artėjančią mirtį. Ji jau žino,kad senasis Germontas prisipažino sūnui apie savo pokalbį su Violeta. Įbėga Alfredo - jis myli Violetą, jie visą gyvenimą bus drauge, niekas nebegali sutrukdyti jų meilei. Tačiau jau per vėlu - Violeta miršta ant mylimojo rankų.

Iš esmės opera didelio įspūdžio nepaliko. Trūko ir įdomesnių dekoracijų, ir daugiau veiksmo, ir kažkokio tai gyvumo. Viktorija Miškūnaitė kaip Violeta visai patiko, užtat E. Seilius kaip Alfredas - nelabai. Jo balsas skambėjo silpnokai ir vis nuvildavo tam tikruose momentuose. Norėjosi išgirsti kažką panašaus kaip čia:

Bet... deja. Kita vertus, nebuvo ir labai tragiška viskas - bent jau man opera neprailgo ir labai smarkiai nenuvylė (kaip buvo „Otelo“ atveju). Tad ypatingai nerekomenduoju, tačiau lietui lyjant ir turint laisvo laiko - kodėl gi ne? :)

2013 m. lapkričio 8 d., penktadienis

baletas: Žizel

Scenoje nuostabiai lengvai ir grakščiai šoka balerinos, plazdenančios baltais sijonai. Bet neapsigaukite, tai - mirusios nuotakos, paslaptingos šokėjos vilisos, negalinčios ramiai gulėti kapuose, kurioms belikęs vien šokio troškimas, nenumaldytas gyvenime. Vidurnaktį pakylančios iš kapų, jos šoka, ir vargas jaunuoliui, jas sutikusiam – nesibaigiančiame šokio siautulyje jis kris negyvas.

Ši H. Heinės užrašyta legenda tapo pagrindu neblėstančio grožio romantiniam baletui. Nuostabi choreografija, puiki muzika lėmė, kad „Žizel“ iki šių dienų yra vienas populiariausių baletų teatrų repertuare, o pagrindinis Žizel vaidmuo - labiausiai trokštamas kiekvienos balerinos vaidmuo, ir kartu - rimčiausias jos talento išbandymas bei įvertinimas.

Taip jau sutapo, kad kai nuėjau pamatyti šio baleto, pagrindinius vaidmenis atliko Švedijos baleto primabalerina Jurgita Dronina bei Paryžiaus operos baleto trupės primarijus Mathias Heymannas. Abu jie buvo nuostabūs. Kaip rašė viena kritikė:
„Kai Žizel-Dronina pasirodo scenoje, iš karto pagalvoji: būtent tokią Žizel matė Adolphe’as Adamas, kai kūrė savo baletą – švelnią, moterišką, ne tik lengvą, bet besvorę, vos prisiliečiančią prie žemės, lyg žemės trauka jos neveiktų. Dronina savo partiją pripildė tokiu veriančiu psichologizmu, kurio paprastai balete nerasi, tuo ji priminė garsią rusų baleriną Galiną Mezincevą. Mathias Heymannas – sukrečiantis Albertas! Jam partnerė yra dalis jo sceninės egzistencijos. Labai muzikalus, su fenomenaliai galingais, tačiau drauge ir polėkio kupinais šuoliais, Heymannas kiekvieną savo judesį, pozą, žingsnį pripildo emocijomis. Kai Žizel dvasia išnyksta, Albertui einant iš jo rankų byra gėlės, kurias jis nešė ant Žizel kapo...“
Visiškai pritariu kritikės nuomonei. Tiek J.Dronina, tiek M.Heymannas buvo tiesiog kerintys nuo pat baleto pradžios iki galo. Žiūrėdama baletą dar nežinojau, kad abudu jie baleto žvaidždės, tačiau, kad talentingi - pasimatė iš karto. Turbūt todėl taip nekantriai laukiau pasirodant jų scenoje, turbūt todėl tokios nuobodžios atrodė vietos, kai šokdavo kiti. Turbūt todėl baleto pabaigoje akyse susikaupė ašaros ir taip neapsakomai ilgai plojo žiūrovai, kaip dar niekada nebuvau mačiusi, ir tokios didžiulės puokštės gėlių buvo įteiktos šokėjams.

Iš baleto išėjau nusprendusi, kad dabar „Žizel“ - jei ne pats mėgstamiausias, tai bent jau garbingą antrą vietą mano širdyje užimantis baletas, o Jurgita Dronina ir Mathias Heymannas bus tie šokėjai, kuriuos turėdama galimybę būtinai norėsiu pamatyti dar ir dar kartą. Ir taip buvo gaila tų tuščių vietų salėje, ir tų žmonių, kurie tiek daug prarado, nepamatė... Kaip ten bebūtų, jei dar niekada nebuvai balete, arba buvai, bet nusivylei, nueik į „Žizel“! Negaliu susilaikyti nepareklamavusi, kad dabar artimiausias „Žizel“ bus jau kitais metais, vasario 28 dieną. Bilietų dar yra!

pagrindinius vaidmenis šoks Švedijos baleto primabalerina Jurgita Dronina bei Paryžiaus operos baleto trupės primarijus Mathias Heymannas.
Visą straipsnį galite rasti http://www.balsas.lt/naujiena/759625/balete-zizel-soks-j-dronina-ir-paryziaus-baleto-primarijus-m-heymannas

2013 m. lapkričio 3 d., sekmadienis

Tinginių SPA namuose: alyvuogių aliejus

Pagalvojau, kad jei jau sąžiningai kasdien geriu nakvišų aliejų ir gražinu savo kūną iš vidaus, tai reik juo pasirūpint ir iš išorės. Tam puikiai tinka šeštadienis, kai nereikia į darbą ir nėra baimės, kad jei kažkas nepavyks, nespėsiu susitvarkyti. Prisiskaičiau receptų supermamose, susiradau alyvuogių aliejaus, to iš Maximos, šalto spaudimo, nerafinuoto, nedezodoruoto, nu visokio ten labai gero. Pasišildžiau ir pirmyn:

Rankytės ir nagučiai. 10min. mirkiau nagus, po to dar visas plaštakas išsitepiau ir laikiau dar 20min. Nusiploviau šiltu vandeniu. Rezultatas: rankų oda kažkuo tai nepasikeitė, bet gal dėl to, kad ir šiaip su ja problemų nėra, - sudrėkinau ir tiek. Užtat nagučiai tapo švelnūs, gražūs, turbūt ilgiau naudojant galima pasiekt gerų rezultatų.
Veidukas. Pamirkiau vatos tamponėlį pašildytame aliejuje ir užtepiau ant šiek tiek drėgnos ir švarios veido odos, neaplenkiau ir akių srities. Palaikiau pusvalandį ir nuploviau šiltu vandeniu. Rezultatas: tam kartui pamaitinta veido oda, nieko labai teigiamo, nieko labai neigiamo.
Plaukai. Pašildytą aliejų kaip kaukę tepiau ant šlapių plaukų nuo ten kur kasa susiriša link galiukų, neliesdama galvos odos. Palaikiau pusvalandį ir išsiploviau galvą dukart šampūnu. Rezultatas: toks pat kaip pasinaudojus plaukų balzamu, tik man buvo būtina perplauti šampūnu ne vieną, o du kartus. Kad neliktų plaukai riebaluoti. Galų gale dar plaukus labai smagu perplauti obuolių actu, tada jie labiau žvilga ir yra lengviau šukuojami.
Kūnas. Arbatinį šaukštelį aliejaus sumaišiau su kavos tirščiais ir pasigaminau kūno šveitiklį. Rezultatas super, svarbu nepadauginti aliejaus, kad neliktų riebumo jausmo. Tokiu šveitikliu mėgaujuosi ne dažniau nei kartą per savaitę, beje, jis nuostabiai tinka ir plaštakoms.
Pėdos. Švarias drėgnas pėdas įtryniau šiltu alyvogių aliejumi, apsimoviau medvilnines kojines ir ėjau miegoti. Ryte kojas nuploviau šaltu vandeniu, rezultatas - švelni ir puikiai sudrėkinta pėdų oda. Beje, turint medvilnines pirštinaites, šitas receptas galioja ir rankoms.

Ir viskas. Aišku, receptų, į kurių sudėtį įeina alyvuogių aliejus - daugybė. Moterys jį naudoja išsimaudžiusios vietoj kūno sviesto (beje,man šis variantas visiškai netiko), o į plaukų, nagų bei rankų kaukes įlašina dar ir citrinos, taip pat labai populiaru alyvuogių aliejų maišyti su medumi + kiaušiniu ir naudoti kaip kaukę plaukams. Šį būdą ketinu išmėginti ateityje (reikia nugalėti tinginį), bet net ir paprastai, vien aliejumi išsitepliojusi jaučiausi puikiai. To šito jaukaus savaitgalio proga linkiu ir Tau. :)

2013 m. lapkričio 1 d., penktadienis

baletas: Čiurlionis

Pažiūrėjus filmą „Laiškai Sofijai“, nejučia kilo noras apie Čiurlionį sužinoti daugiau. Todėl pasitaikius progai apsilankyti gana naujame, tik šių metų pavasarį LNOBT pasirodžiusiame Giedriaus Kuprevičiaus dviejų veiksmų balete „Čiurlionis“, iš karto ta proga ir pasinaudojom.
Baletas modernus - šokėjai šoka be puantų, kas iš pradžių atrodo kiek keista. Kita vertus, spektaklis apie tikrus žmones: Čiurlionį, pirmąją meilę Mariją, draugą iš Lenkijos – Eugenijų. Spektaklyje taip pat figūruoja Bronislava, kuri Čiurlionį rėmė Varšuvoje, ir, aišku, žmona Sofija.

Spektaklyje atskleidžiama sudėtinga Čiurlionio asmenybė, pasakojama jo gyvenimo istorija. Nes ką mes iki šiol žinojome apie Čiurlionį? Kad jis buvo kompozitorius, dailininkas, vedė rašytoją ir mirė jaunas. Mokykloje nutylėdavo apie psichikos ligas ir gyvenimo būdą - buvome per jauni. Na, o vėliau prie šių temų lyg ir nebuvo poreikio grįžti, atrodė, viskas jau žinoma...
Taigi balete - Čiurlionio asmenybės dvylipumas: menininkas ir beprotis, taip pat genijaus moterys, psichiatrinė ligoninė Pustelnike ir žaidimo mirties šachmatais scenos.
Gaila, bet didelio įspūdžio spektaklis nepaliko. Gyvenimo ir mirties šachmatų scenos pasirodė nuobodžios kaip ir visa pirmojo veiksmo antroji pusė. Šiek tiek pektaklį pagyvino Sofijos pasirodymai, tačiau vis tiek vis atrodė lyg kažko trūktų. Ir net ir pati baleto pabaiga, kuri dažniausiai įstringa bent kuriam laikui, buvo gana blanki ir.. šiek tiek nuvalkiota. Lietus, skėčiai ir juodais kostiumais apsirengę bei žvakutes rankose laikantys gedintieji atrodė gerai, tačiau vis tiek nebuvo kažkokio oho, dėl ko norėtųsi ateityje aplankyti šį baletą dar ir dar.