šeštadienis, lapkričio 24

Opera: The Shoemaker from Delft

Apsilankius balete reikia apsilankyti ir operoje. Kadangi Zagrebe vienu periodu rodo tik vieną operą, pasitaikė, kad operą, į kurią ėjom, vadinosi „The Shoemaker from Delft“. Gan ilgai ieškojau siužeto ar kažko panašaus, kas leistų spektaklio metu suprasti, kas vyksta. Siužeto neradau, bet  sužinojau, jog ši opera pastatyta pagal H.K.Anderseno 1838 m. parašytą pasaką „Laimės kaliošai“. Kaip bebūtų keista, pasakos lietuvių kalba internete irgi neradau - užtat aptikau žavų animacinį filmuką, kurtą pagal tą pačią pasaką. Jei turėsi laiko, būtinai filmuką pažiūrėk čia.
Kalbant apie pačią operą, tai apie arijas, deja, neatsimenu nieko. Nei patiko, nei nepatiko turbūt... Užtat kostiumai vėl nuostabūs! Ir masinės scenos puikiai padarytos, ir spalvų be galo daug. Juokingų scenų taip pat netrūko, tik tas juokas toks iš tragikomiškų situacijų, mat tiek pasaka, tiek filmukas, tiek pati opera - su gan rimtu moralu.
Kas nepatiko, tai kad sėdint pačioje viršutinėje - studentų ložėje angliškų titrų matėsi tik pusė. Viršutinę jų dalį uždengė scenos užuolaida, todėl, norint įžiūrėti, reikėdavo vis kažkiek pasilenkti. Be to, prieš prasidedant naujam veiksmui išeidavo vienas iš aktorių šiek tiek apie pasaką ir apie operą pakalbėti (nežinau, kaip teisingai tokį dalyką reiktų pavadint), bet kalbėdavo jis...aišku, kroatų kalba! Tai užsieniečiui nors po lapais lįst - jauti, kad ką sako, įdomu, bet nesupranti nieko.



 O pats Nacionalinis Teatras toks senove šiek tiek dvelkiantis ir žavus, bet vėlgi - kai kurie dalykai man Lietuvoje patinka daug labiau. Pavyzdžiui, jei Vilniuje į operą ateisi 20 minučių anksčiau, gali net neabejoti, jog sėkmingai pateksi vidun, pasikabinsi paltą ir dar su draugais pabendrausi. Zagrebe gi tenka stovėti už durų ir tik likus, em, kokiai dešimčiai minučių iki pasirodymo pradžios žmonės suleidžiami vidun.
Maža to, per pertraukas Zagrebo teatre nepasivaišinsi nei šampano taure, nei vilniečių pamėgtu karštu šokoladu. Tokia paslauga ten paprasčiausiai neteikiama. Tiesa, kavinė yra ir kavos ten gauti galima. Bet gali būti tikras, kad per 10 minučių pertrauką tarp veiksmų, tu į tą kavinę neisi. Vien dėl to, jog ji - pastato rusy ir ,pvz., iš ketvirto aukšto leistis žemyn, lėkti skubėti, o po to kopti atgal...atrodo truputį nesąmonė. Ir galiausiai, išėjęs iš pagrindinės salės į teatro koridorius ir menes, tu nerasi nė vienos sofutės atsisėsti. Jei nori, gali eiti į balkoną, kuriame buriuojasi rūkoriai, arba į tualetą, arba...nežinau. Nustebino kažkaip.


Bet. Pliusas tame, kad eilėje po baleto ar operos norint pasiimti paltą dar nė karto neteko ilgiau laukti nei vieną minutę! Žinant, kokios eilės susidaro Vilniuje, tai tiesiog nuostabu!
Bet. Teatro darbuotojai tvarkytis pradeda vos spektakliui pasibaigus - taigi, jei aktoriams nusilenkus nesuskubsi išėjimo link, gali būti, kad durys, pro kurias paprastai išeinama, jau bus užrakintos! Kitaip sakant, pusė žmonių dar rengiasi, pusė dar bendrauja, o tu, greitas studentas, eini link durų ir tau prieš nosį jas užrakina! Atseit, visi, kam reikėjo, pro šitas duris jau išėjo, o tu, gerbiamasis, gali eiti va ten, pro pagrindines... Atrodytų, kabinėjuosi prie smulkmenų, bet bent jau man operos ir baleto teatras - jei ne visų teatrų „karalius“, tai bent jau viena iš tų vietų, kurioje viskas turėtų būti daugiau mažiau tobula ir kuri turėtų rodyti pavyzdį kitiems. Na, o Zagrebui dar tikrai yra kur pasitempti.

Komentarų nėra: