Opera Zagrebe: Hamletas

Dar viena opera Zagrebe, šį kartą ne tokia spalvinga - per kelias valandas pamatėm vos vieną šviesesnį - baltą - kostiumą, kurį vilkėjo Ofelija, kai...
Bet nors ir tamsūs, negali sakyti, kad kostiumai negražūs ar neįspūdingi. Štai kad ir karalienės - Hamleto mamos kostiumas (nuotraukoje) - nuostabus! Plazda, blizga - kaip tikros karalienės apdaras.
Ir balsai solistų nustebino, ir ypač patiko vyrų choro intarpai. Taip galingai skambėjo! Ir muzika nuotaiką superinę kūrė, labai atitiko siužetą.
Bet. Buvo gal keturios mini pertraukėlės - kai veiksmas pasibaigia, uždanga nusileidžia, muzika nustoja groti ir...nieko. Ir šviesos neužsidega, ir girdisi, kaip po sceną laksto artistai, ir tu galvoji, kad na, gerai, juk galima duoti minutėlę artistams atsipūsti. Bet minutė prasitęsia į ilgas ir nuobodžias kelias minutes ir kai uždanga vėl pakyla, tu pamatai, kad...kad niekas iš esmės nepasikeitė. Ir taip spektaklio metu ne kartą, o net keturis kartus! Nežinau, sugalvota čia specialiai taip, ar kroatai tiesiog nemoka gražiai tų pauzių pateikti, bet visai nepatiko. Žiūri stebi susikaupęs įsijautęs, o tau pimp - ir nusileidžia uždanga. Ir žiūrėk į lubas, kol ji pakils. Fe. Ir tik vieną vienintelį kartą per tokią pauzę Ofelija išėjo ir nuostabią ariją atliko - net nustebau, kad arija, atliekama moters, gali skambėti taip gražiai.
Nepatiko ir kai kurios perspaustai juokingos scenos - pavyzdžiui, kai Hamleto tėvo šmėkla išlįsdavo. Mirt iš juoko galima vien pasižiūrėjus į ją, bet kai ištaria, kad „aš esu tavo tėvo šmėkla...“, vos susilaikiau nesusijuokus.
Ir vis dėlto. Hamletas - kol kas geriausia, ką mačiau Zagrebe. Ir pabaiga nustebino, ir arijos, ir choras, ir nuostabus šokio intarpas ir tas šmėklų gaudesys, rodos, sklindantis tau visai už nugaros. Super! Ir kroatams patiko - kaip keista bebūtų, šį kartą ir jie jau plojo atsistoję.

Opera: The Shoemaker from Delft

Apsilankius balete reikia apsilankyti ir operoje. Kadangi Zagrebe vienu periodu rodo tik vieną operą, pasitaikė, kad operą, į kurią ėjom, vadinosi „The Shoemaker from Delft“. Gan ilgai ieškojau siužeto ar kažko panašaus, kas leistų spektaklio metu suprasti, kas vyksta. Siužeto neradau, bet  sužinojau, jog ši opera pastatyta pagal H.K.Anderseno 1838 m. parašytą pasaką „Laimės kaliošai“. Kaip bebūtų keista, pasakos lietuvių kalba internete irgi neradau - užtat aptikau žavų animacinį filmuką, kurtą pagal tą pačią pasaką. Jei turėsi laiko, būtinai filmuką pažiūrėk čia.
Kalbant apie pačią operą, tai apie arijas, deja, neatsimenu nieko. Nei patiko, nei nepatiko turbūt... Užtat kostiumai vėl nuostabūs! Ir masinės scenos puikiai padarytos, ir spalvų be galo daug. Juokingų scenų taip pat netrūko, tik tas juokas toks iš tragikomiškų situacijų, mat tiek pasaka, tiek filmukas, tiek pati opera - su gan rimtu moralu.
Kas nepatiko, tai kad sėdint pačioje viršutinėje - studentų ložėje angliškų titrų matėsi tik pusė. Viršutinę jų dalį uždengė scenos užuolaida, todėl, norint įžiūrėti, reikėdavo vis kažkiek pasilenkti. Be to, prieš prasidedant naujam veiksmui išeidavo vienas iš aktorių šiek tiek apie pasaką ir apie operą pakalbėti (nežinau, kaip teisingai tokį dalyką reiktų pavadint), bet kalbėdavo jis...aišku, kroatų kalba! Tai užsieniečiui nors po lapais lįst - jauti, kad ką sako, įdomu, bet nesupranti nieko.

 O pats Nacionalinis Teatras toks senove šiek tiek dvelkiantis ir žavus, bet vėlgi - kai kurie dalykai man Lietuvoje patinka daug labiau. Pavyzdžiui, jei Vilniuje į operą ateisi 20 minučių anksčiau, gali net neabejoti, jog sėkmingai pateksi vidun, pasikabinsi paltą ir dar su draugais pabendrausi. Zagrebe gi tenka stovėti už durų ir tik likus, em, kokiai dešimčiai minučių iki pasirodymo pradžios žmonės suleidžiami vidun.
Maža to, per pertraukas Zagrebo teatre nepasivaišinsi nei šampano taure, nei vilniečių pamėgtu karštu šokoladu. Tokia paslauga ten paprasčiausiai neteikiama. Tiesa, kavinė yra ir kavos ten gauti galima. Bet gali būti tikras, kad per 10 minučių pertrauką tarp veiksmų, tu į tą kavinę neisi. Vien dėl to, jog ji - pastato rusy ir ,pvz., iš ketvirto aukšto leistis žemyn, lėkti skubėti, o po to kopti atgal...atrodo truputį nesąmonė. Ir galiausiai, išėjęs iš pagrindinės salės į teatro koridorius ir menes, tu nerasi nė vienos sofutės atsisėsti. Jei nori, gali eiti į balkoną, kuriame buriuojasi rūkoriai, arba į tualetą, arba...nežinau. Nustebino kažkaip.

Bet. Pliusas tame, kad eilėje po baleto ar operos norint pasiimti paltą dar nė karto neteko ilgiau laukti nei vieną minutę! Žinant, kokios eilės susidaro Vilniuje, tai tiesiog nuostabu!
Bet. Teatro darbuotojai tvarkytis pradeda vos spektakliui pasibaigus - taigi, jei aktoriams nusilenkus nesuskubsi išėjimo link, gali būti, kad durys, pro kurias paprastai išeinama, jau bus užrakintos! Kitaip sakant, pusė žmonių dar rengiasi, pusė dar bendrauja, o tu, greitas studentas, eini link durų ir tau prieš nosį jas užrakina! Atseit, visi, kam reikėjo, pro šitas duris jau išėjo, o tu, gerbiamasis, gali eiti va ten, pro pagrindines... Atrodytų, kabinėjuosi prie smulkmenų, bet bent jau man operos ir baleto teatras - jei ne visų teatrų „karalius“, tai bent jau viena iš tų vietų, kurioje viskas turėtų būti daugiau mažiau tobula ir kuri turėtų rodyti pavyzdį kitiems. Na, o Zagrebui dar tikrai yra kur pasitempti.

baletas Zagrebe: Don Kichotas

Zagrebo nacionalinis teatras

Nebūčiau aš, jei studentiškų baletų/operų tradicijos nebūčiau pratęsusi ir būdama Kroatijoje, Zagrebe. Pirmas aplankytas spektaklis - baletas „Don Kichotas“.
Siužetas panašus kaip ir Lietuvoje, gal tik daugiau meilės ir mažiau juoko scenų, bet šiaip supratau, kad Lietuvoje turime nuostabias balerinas ir balerūnus. Čia gi kažkaip nelabai man buvo... Trūko kažkokių įspūdingesnių figūrų - buvo lyg baleto mokyklos kokiame pasirodyme. Kostiumai irgi pernelyg nesužavėjo, spalvų lyg ir užteko, bet...
Užtat patiko pats teatras. Nuostabus ir išsiskiriantis tiek išore, tiek vidumi. Besipuikuojantis tiesiai prieš mano universitetą, teatras yra pačiame Zagrebo centre. Ir nors angliškai informaciją apie pasirodymus galima rasti tik internete (meluoju - nors kasose sėdintys angliškai ir nešneka, visgi pasidairius galima sutikti vieną jauną apsauginį...), labai smagu pabūti tokiam senoviniam teatre su daugybe balkoniukų kaip per filmus rodo.

Scena iš baleto „Don Kichotas“

Museum Of Broken Relationships

Broken ralationship, but not mine.

Daug pasakoti apie šią vietą nesinori, o tai, įkėlus nuotraukas ir papasakojus istorijas, Tau gali dingti noras šį muziejų aplankyt - manysi, jog matei ir žinai jau viską. O aplankyti muziejų tikrai verta - muziejus originalus, įdomus, vietomis prajuokinantis, vietomis pravirkdantis. Viena geriausių vietų Zagrebe turistui turbūt.
Vaikštinėjome ten gerą valandą - manau, pats tas aukso viduriukas, kai jau truputį nuvargsti, bet dar nenusibosta.
Beje, tai vienas iš nedaugelio muziejų Zagrebe, kur be jokių problemų visą informaciją galima rasti angliškai... Na, kitaip tariant, labai patiko!
Muziejaus puslapis internete čia.

Zagrebas: botanikos sodas, nacionalinė biblioteka ir ZOO

Zagrebas - Kroatijos sostinė ir didžiausias miestas, esantis šiaurinėje Kroatios dalyje, Medvenicos kalno papėdėje. Sakoma, kad Zagrebo apylinkėse gyvena kiek daugiau nei 1 000 000 gyventojų, o tai, turint omeny, kad Kroatija, kaip ir Lietuva, nėra didelė valstybė (čia gyvena apie 4mln. žmonių), daug ką pasako. Bet beveik viską apie tai galima paskaityti wikipedijoje ar bet kokiame kitame puslapyje apie Zagrebą, tad aš apie tai neišsiplėsiu.
Kas man yra Zagrebas? Namai pusei metų. Apskritai jau, namai - labai jau reliatyvi sąvoka, bet tiek jau to šįkart. Gyvenu čia viename iš Cvjetno Naselje bendrabučių, mokausi Zagrebo universitete (įkurtas 1669 metais, Zagrebo universitetas yra seniausias ir didžiausias pietryčių Europoje), laisvalaikiu, kurio kol kas turiu pakankamai daug, tyrinėju.
Tyrinėju gana daug, todėl tau apie tai pasakosiu dalimis. Taip ir nuotraukų daugiau parodysiu, ir skaityti neatsibos. :) Tad pradžiai apie botanikos sodą, nacionalinę biblioteką bei zoo.
Bonatikos sodas Zagrebe - nedidelis, bet jaukus. Kadangi yra centrinėje miesto dalyje ir nieko nekainuoja, tapo mėgstama pasivaikščiojimų vieta. Ir nors augalų rūšių čia daug (palyginus su sodo dydžiu), kažkokio tai įspūdingo vaizdo užėjęs nepamatysi. Verčiau gražų parką su tvenkinyje plaukiojančiais vėžliukais, kavamedžiu, banano medžiu, palmėmis ir bambukais. Jei supratimo apie augalus turi daugiau, dar atpažinsi lelijas, lotosus, ginkmedį ir...viskas. Visa kita eiliniam vaikštinėtojui atrodo lyg kažkur matyta, lyg ir ne, pažįstama, bet nelabai. Angliško stiliaus parkas ir gera atmosfera.

 

 

  

Nacionalinė biblioteka Zagrebe didelė ir moderni. Dirba nuo ankstaus ryto iki vidurnakčio ir čia studentai iš esmės gali rasti viską, ko jiems reikia - nuo įprastų interneto ir paprastų skaityklų iki mums taip patikusių muzikos ir žemėlapių kambarių. Viršutiniame bibliotekos aukšte yra jauki kavinukė, o į ją lipti net smagiau nei važiuoti liftu - lipant laiptais galima stebėti superinę Zagrebo panoramą - tereikia įsikibti turėklų ir pakelti galvą aukštyn - veidrodžių ar tai dar kažkokių technologijų pagalba su kiekvienu žingsniu atsiveria vis kitas vaizdas. Tiesa, už naudojimąsi biblioteka reikia mokėti - apie 20lt per metus, tačiau, pripažinkime, tai nėra labai didelė suma. Beje, beveik visi darbuotojai puikiai kalba angliškai! :)

Zoologijos sodas Zagrebe ne pats didžiausias, drįsčiau teigti, kad kažkas panašaus kaip Kaune. Tačiau čia Zagrebe zoologijos sodas labai jaukus, su daug takelių ir ežerėlių ir visokių egzotinių gyvūnų - krokodilų, begemotų, raganosių, udrų, mangustų, o kas labiausiai nustebino, tai krokodilo ir vėžlio mišrūnas. Jau makalius jį minėjo, bet gyvūnas tikrai įspūdingas. Tiesa, matėm zoologijos sode ir gandrą. O ką aš sakiau, tikra egzotika! Šiaip nu kaip, smagu žiūrėti kaip šeria ruonius ir jūrų liūtus, smagu pasivaikščioti ir t.t., bet vis tiek - su Berlyno zoologijos sodu nepalyginsi. Ten ir plotas didžiulis, ir dramblių yra! O čia - tradicinės žirafos, tigrai, liūtai, meškos, pelėdos ir papūgos. Bet kaina su ISIC nesikandžioja, o ir šalia esantis Maksimiro parkas nuostabus, tad kodėl gi ne? Ypač jei diena saulėta ir graži.

 

Cerovac caves & Zadar

Pirmoji ir bene labiausiai laukta kelionė atvykus į Kroatiją. Uolos ir Zadaras - vienas iš tų nuostabių Dalmatijos miestų prie Adrijos jūros, taip išgirtas atostogavusių lietuvių.
Ankstus rytas, kelionė iki uolų. Sako, kad Cerovac caves - didžiausias uolų kompleksas Kroatijoje. Vis dėlto, kad ir kaip bebūtų gaila, bent jau aš tai nusivyliau. Visiškai nieko įspūdingo - šlapia, uolos, kelios įmantresnės vietos turistams ir...viskas. Nepalyginsi nei su Slovėnijos, nei su Slovakijos urvais.
Kitaip tariant, jei išvis niekada nebuvai - gal ir verta apsilankyti, bet jei jau esi buvęs, tai į Cerovac caves nevažiuok, geriau jau susirask jaukią kavinukę ir pasimėgauk taip vietinių mėgstama kava.

Zadaras.
Zadaras - labai senas ir labai jaukus, romantiškas miestelis. Buvom jame paskutinėmis rugsėjo dienomis ir abi dienas buvo labai šilta! Taip šilta, kad net dukart maudžiausi jūroje! Sunku tik priprast prie to akmenuoto paplūdimio, bet užtat vanduo beprotiškai skaidrus, kalnai, žavios kriauklytės, nuo medžio ką tik nuskinti granatai... Nuostabi vieta. O ką jau kalbėt apie jūros vargonus (sea organs) ir greetins to the sun! Kažkas nepakartojamo! Buvau be galo maloniai nustebinta, kad žmogus vis dėlto sugeba sukurti kažką tokio nuostabaus, kas taip puikiai tinka prie akmenimis grįstų Zadaro gatvelių, palmių, Adrijos jūros ir tos vasariškos atmosferos.

Ir iškart dalinuosi video apie greetings to the sun - dar vieną labai smagų traukos centrą Zadare:

Gražu, tiesa?
Bet Zadare grožio dar daugiau: gatvės, namai, bažnyčios... Net pats Kalėdų Senis!

Atrodo, praleidom dvi dienas, o džiaugsmo buvo tiek daug. Visiškas atsipalaidavimas, saulė, šypsenos, nuostabūs žmonės. Jei dabar reikėtų patarti draugui, kur Kroatijoje vasarą važiuoti atostogų, turbūt net nesuabejočiau - į Zadarą! Aišku, daug Kroatijos dar nemačiau, bet turbūt ne veltui Zadaras - vienas mylimiausių miestų ir pačių kroatų tarpe. :)