 |
| 23-as Ąžuolas |
Vakar, netikėto Linutės pakvietimo sulaukusi ir besivadovaudama pora naujų savo principų ( 1. - neatsisakyk susitikti su seniai matytais draugais, 2. - neatsisakyk įdomių renginių/naujų potyrių), mečiau visus savo mokslus ir patraukiau į Šv. Kazimiero bažnyčią (rūsio salę), kur vyko pož(i)eminiai skaitymai - savo poeziją ir prozą skaitė įvairaus plauko studentai, keli svečiai, taip pat grojo niekada lig šiol negirdėta grupė „23 ąžuolas“.
Visų pirma kas įstrigo - tai tas „rūsys“, kuris taip priminė Panevėžio Kristaus Karaliaus Katedros kriptą ir viską, kas ten buvo patirta, išgyventa. Žvakės, gitara, baltos sienos ir daugybė jaunų žmonių - na, kaip neprisiminsi... Pažadėjau sau būtinai dar kada nors ten apsilankyti.
O patys skaitymai labai įvairūs, nuo keistų pasakojimų apie XX ir XY, gyvenančius ant raudono žveries kailio, įsiminusio eilėraščio „Šį vakarą tiktų įrėmint“, iki žavingos Indrės Valantinaitės kūrybos ar linksmo(?) Karolio Klimo pasakojimo "Kur pradingo Tomas Morisonas?“, kurį gali paskaityti čia.
Vis dėlto, nors renginys turėjo trukti tris valandas, išbuvau to laiko tik trečdalį - šalta ir nepatogu buvo sėdėti ant to „rūsio“ laiptų, o ir kai kurių „menininkų“ kūrybos beklausant atrodė, jog arba tai pamišėlio (girto žmogaus) parašyti kliedesiai, arba aš jau visai nieko nebesuprantu...
O gal ne tai, gal aš tiesiog jokiam renginy iki galo išbūti nebegaliu?..
Nuo galvojimo didėja galva, didelė galva nemadinga, o kas nemadinga - kaip ir nereikalinga.
Nuotrauka iš čia.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą