Atmintis ir mind map'as

Šiandien buvau dviejų valandų seminare apie atmintį ir mind map'ą. Likau sužavėta, tad trumpai papasakosiu apie tai ir tau. Sesija tai artėja...
Taigi seminaras susidėjo iš dviejų dalių - dalies bendrai apie atmintį ir iš antros dalies - apie mind map'ą. Apie atmintį kalbėjo MRU psichologas, lektorius A.Kuzinas, o apie Mind Map'ą - A.Šarakojis - vienas Lietuvos π čempionato laimėtojų, taip pat Konstitucinio egzamino laureatas. Abi personos labai charizmatiškos, tačiau šis įrašas ne apie juos.

Atmintis – tai individo gebėjimas įsiminti, sisteminti, išlaikyti tai, kas patirta ir prireikus vėl grąžinti šią informaciją į sąmonę, ja remtis mąstant ir elgiantis.
Atmintis gali būti trumpalaikė (kelių sekundžių trukmės) ir ilgalaikė (iki kelių dešimtmečių trukmės).
Atmintis taip pat skirstoma į deklaratyvinę - sąmoningą (kurią galima išreikšti žodžiais) ir nedeklaratyvinę - nesąmoningą (pvz. gebėjimas važiuoti dviračiu).
Atminčiai ypatingą reikšmę turi kartojimas, kuris gali būti

• mechaninis, liaudiškai tariant „kalimas“ ir
• detalusis kartojimas - siejimas su jau turima patirtimi.

Mechaninio kartojimo dėstytojas nerekomenduoja, kadangi toks kartojimas „sunkiai patenka į ilgalaikę atmintį“, o jei ir patenka, tai dažniausiai labai trumpam.
Tačiau pagrindinė taisyklė yra ta, kad kuo informacija apdorojama giliau, tuo ji ilgiau išlaikoma. Paprastai tariant, jei „kali“, ko nesupranti, tai iškaltą informaciją greitai užmirši.
Paties užmiršimo lygis priklauso nuo laiko. Jei tą pačią dieną po informacijos gavimo atsimenama pakankamai daug, tai jau antrą dieną atsimenama 50% mažiau, o po mėnesio...
Kodėl žmonės užmiršta? Kaip pagrindinės, išskiriamos trys priežastys: informacijos nykimas, informacijos slopinimas ir užuominų nebuvimas. Aš čia per daug neišsiplėsiu, tad jei tau įdomu, teks pasidomėti - pagooglinti.
Įdomus dalykas yra tai, kad jei informacija ir atsimenama, ji dažnai atsimenama klaidingai. Kodėl atsiranda tos klaidos? Pagrindinės priežastys, anot A.Kuzino, yra šios:

• Prisiminimai ne tiksliai atgaminami, o sukonstruojami;
• Konstruojant remiamasi jau turimomis žiniomis, įsitikinimais ar net emocinėmis būsenomis.

Paprastai tariant, norėdami atsiminti, kokiu autobusu šįryt važiavome, tikriausiai autobuso vaizdo neprisiminsime, o tiesiog sukursime: juk puikiai žinome, kaip atrodo tie autobusai: kokios jų spalvos, kad dažnai juose būna nešvaru ir pan. Juolab, jei šįryt važiuodami autobusu buvome blogos nuotaikos, tikėtina, kad ir autobuso vaizdą kursime ne šviesų, o gerokai tamsesnį, niūrų.
Tai kaipgi atsiminti geriau ir išvengti klaidų? Pagrindiniai principai yra šie:

• Dirbti su informacija:

1. Kartoti,
2. Struktūrizuoti (mind map'as?),
3. Naudoti užuominas (pavyzdžiui, atsiminti, kad mokantis svarbią fizikos formulę, pro langą praskrido paukščiukas),
4. Pasitelkti vaizduotę (kuo keistesnius dalykus įsivaizduosi, tuo geriau),
   
5. Analizuoti (vienas būdų - „kabinėtis“ prie skaitomo teksto),
6. Sieti su patirtimi;

• Nepasilikti visko paskutinei nakčiai(!!! - pasilikęs viską paskutinei nakčiai negalėsi įgyvendinti visų kitų čia išvardintų punktų, kurie yra labai svarbūs geriems rezultatams pasiekti);
• Valgyti („normalų“ maistą, tačiau ne mokymosi metu);
• Miegoti (A.Kuzinas siūlo prieš egzaminus pamiegoti bent 10 valandų. O jei taip atsitiko, kad visą naktį mokeisi - bent valandėlę.)
  

Apie kiekvieną šitų punktų galima kalbėti plačiau, tačiau gal geriau paliksiu tai specialistams. Juk ir šio įrašo tikslas - ne išdėstyti psichologijos paskaitą apie atmintį, o tiesiog sudominti, nurodyti kažkokias tai gaires ir skatinti domėtis patiems.
Kaip teigia specialistai, dėmesys išlaikomas 0,5-1h, tačiau visai naudinga daryti tam tikras pertraukėles. Kita vertus, kai kuriems žmonėms reikia gan daug laiko „įsivažiuoti“, tai tada jiems rekomenduojama tų pertraukėlių nedaryti arba daryti rečiau.
A. Šarakojis parodė įdomų filmuką iš savo praktikuojamo sporto. Žiūrim:

Awesome Memory: German Speed Cards Record

Tiesa, šis 27,36 laikas dabar jau yra pagerintas, beje, to paties žmogaus, ir pasaulio rekordas šiuo metu yra 21,90 s. Video filmuką apie šitą pasaulio rekordą gali pamatyti čia.
Manai, negalėtum to pakartoti? Tu labai klysti! Tu gali. Ir dar geriau!
Kaip tai padaryti? Ogi sujungti savo kairiojo (atsakingo už logiką, žodžius, sąrašus...) ir dešiniojo (atsakingo už ritmą, spalvas, vaizduotę...) smegenų pusrutulių darbą.
Tam yra pasitelkiamos įvairios sistemos: grandinės, "loci" (kelionės)...
Pakalbėkime apie kelionės sistemą. Kaip ją naudoti?
Tu turi susikurti kelionės maršrutą, įsimenant objektus paeiliui. Kad geriau suprastum, apie ką aš čia kalbu, štai tau dar vienas filmukas:



Gražiai viskas atrodo, bet nemanai, kad tai veikia? Mes irgi nemanėm, kol neišbandėm! A. Šarakojis liepė sugalvoti 10 bet kokių žodžių, paskui pritaikėm minėtą kelio metodą.
Žodžiai buvo tokie:

• Stalas
• Gėlė
• Katalizatorius
• Špinatai
• Transformeris
• Multiplikatorius
• Signifikatas
• Nuobodyla
• Rūgštus
• Pikachu (pokemonas toks)

Susikūrėme sau maršrutą: Gedimino pilis -> Katedra -> Kudirkos aikštė -> McDonaldas -> Seimas.
Kas toliau?
Istorija keliaujant: Gedimino pilyje stovi stalas, ant stalo gėlė. Prie Katedros stovi mašina, kur masiškai dalinami špinatai. Kudirkos aikštėje piešiami transformeriai. McDonalde mums tenka pavaduoti nuobodylą, o Seime priimamas „negeras“ įstatymas ir todėl rūgštimis spjaudosi Pikachu.
Sukūrus šią istoriją, toliau tęsiamas seminaras.
Tai kaipgi vis dėlto įsiminti visą kortų kaladę? Ogi paversti kortas žmonėmis ar daiktais (pvz dešimt būgnų - šaldytuvas) ir išdėlioti juos maršrute. Paprasta, tiesa? :) Faktas, kad pasiekti 20s greitį įsimenant visą kortų kaladę iškart nepavyks, o ir kam tą kaladę įsiminti? Atrankos į Lietuvos Talentus jau baigėsi, o tam, kad pasipuikuotum prieš draugus, reiktų įdėti (per)daug pastangų. Tačiau, o čia ir visas gėris, šį metodą galima panaudoti savo kasdieninėje veikloje - pavyzdžiui, mokantis ar įsimenant naujų pažįstamų vardus.
Kaip tuos vardus įsiminti? A. Šarakojis siūlo naują vardą

• susieti su žmogumi, kuris turi tokį patį vardą - įsivaizduoti tuos du žmones atliekant kažkokią tai bendrą veiklą;
• susieti su to vardo reikšme (Petras kažkokia kalba reiškia akmenį. Tad, jei žinai šitą reikšmę, susipažinęs su Petru, tiesiog įsivaizduok jį ridenantį Puntuką);
  
• susieti vardą ir tuo pačiu žmogų su aplinkybėmis;
• susieti su veido bruožais;
• susieti su vardo ar pavardės šaknimi (pavyzdžiui, Almantas - alimentas).

Vienas iš būdų įsiminti - konspektavimas. Tačiau jis dažniausiai naudingas tik pačiam konspektuojančiam, o ir šiaip turi daug minusų: sunku atsiminti, sugaištama daug laiko, mums nusibosta ir mes pavargstame, mažėja dėmesys, dėl ko progresas yra lėtas, prarandama motyvacija. Ką daryti? Pasitelkti mind map'ą!


Pagrindiniai mind map'o principai pagal A.Šarakojį yra šie:

• Kuo daugiau spalvų;
• 3D efektas;
• Būtina visada naudoti centrinį paveikslėlį + tame paveikslėlyje turi būti mažiausiai 3 spalvos;
• Kuo daugiau paveikslėlių visame mind map'e;
• įgyvendinti struktūrizacijos ir klasifikacijos principus;
• kuo įvairesnis raidžių dydis ir forma;
• naudoti tik spausdintas raides;
• žodžio ilgis turi atitikti linijos ilgį;
• šaka turi savo spalvą;
  
• pagrindinės šakos - storiausios.
  

Taip pat svarbu vystyti savo stilių, naudoti numeraciją, simbolius ir griežtą hierarchiją.
Kodėl mind map'as gerai? O todėl, kad

1. sutaupomas laikas,
2. koncentracija išlieka ilgiau,
3. įsiminti yra lengviau.

Veikia tai ar ne, nežinau. Tačiau A. Šarakojis teigia, kad šį metodą naudoja pats ir tai sėkmingai leidžia jam turėti 8 ir mokytis nemokamai. O ko daugiau reikia?..
O vis dėlto, jei tau reikia daugiau, gali pasiskaityti Tony Buzan knygą „Lavinkite atmintį“, kuri, tiesa, jau truputį atgyvenusi arba parašyti pačiam A.Šarakojui. Jo kontaktų taip viešai neskelbsiu, na, bet tu visada gali parašyti man ir tų kontaktų paprašyti. Na, o lektoriaus A.Kuzino kontaktus taip pat nesunkiai gali rasti MRU interneto tinklalapyje.
Na, ir pabaigai, kaipgi pasibaigė mūsų kelionės metodo bandymas? Ogi puikiai! Tiesa, ne visi, bet dauguma iš mūsų po seminaro sėkmingai atsiminėme visus 10 žodžių. Ura!

Kėdainiai

Šiandien ryte sėdau į traukinį Vilnius - Klaipėda ir atvažiavau į Kėdainius. Ten mane pasitiko V ir po to visą dieną stengiausi susipažinti su šiuo miestu. Bendrą vaizdą susidariau - tai gražus ir ramus dieną bei toks pat gražus, tačiau ne toks ramus naktį miestelis kažkur tarp Vilniaus ir Šiaulių, netoli Panevėžio.
Pirmiausia, ką verta aplankyti tik išlipus iš traukinio - Kėdainių miesto parką ir jo pakraštyje esantį minaretą.


Minaretas - unikalus statinys, kurį XIX a. pastatė rusų generolas E. Totlebenas, kaip manoma, sėkmingoms kovoms su turkais atminti. Iš minareto tuometinis Kėdainių ir jų apylinkių savininkas rodydavo svečiams parką ir savo valdas. Dar ir šiandien yra išlikę „laiptai į niekur“, tačiau į patį minaretą užlipti galimybių, deja, nėra.
Vėliau pasivaikščiodami priėjome senamiestį ir Didžiosios rinkos aikštę, kur netikėtai papuolėme į karių dienos minėjimą: įvairaus lygio karininkams buvo teikiami kažkokie apdovanojimai, grojo muzika, buvo galima apžiūrėti įvairius šautuvus ir kitą karinę atributiką, taip pat paskanauti kareiviška koše ir arbata. Tai mes, nė kiek nesivaržydami, visa tai ir padarėme.
Kiek vėliau, nusprendę, kad po kareiviškos košės būtinai reikia ir deserto, užsukome į „Auksinius malūnėlius“, adresu Senoji g. 7, kur sėstis ant sofučių mums uždraudė (?...), o kėdės - metalinės, nelygiom kojelėm ir jau baisiai sunkios - rimtai, vos pakėliau. Pro langus malūnėliuose nepamatysi nieko - jie, taip sakant, užspalvinti. Kavinėje populiariausios grupės „Bavarija“ ir televizijos projekto „Kelias į žvaigždes“ dainos, padavėja nepatiko ne tik man, bet ir „kaimynams“, na, o maistas irgi neidealios kokybės - kepta duona su sūriu ir majonezu pasirodė besanti sudegusi duona didelėmis riekėmis su lydyto sūrio gabalais. Nelabai kokybiška, bet užtat gana daug (nors to „daug“ nelabai ir norisi, kai tokia kokybė...).
Taigi, nusprendę daugiau (ne)auksiniuose malūnėliuose nebesilankyti, patraukėme toliau.
Kėdainių senamiestis labai ramus, kažkuo kartkartėmis primena Vilniaus senamiestį, tik šviesesnį ir be žmonių, o Kėdainių Šviesiosios gimnazijos pastatas - lyg JBG pastato Panevėžyje pusbrolis. Ir dar vienas labai įdomus pastatas Kėdainiuose yra. Tai režisieriaus Felikso Paulausko sukurta instaliacija po atviru dangumi - Pirklio Keidangeno užvažiuojamieji namai (Senoji g. 12).


Nelabai suprantu, kokia tos „instaliacijos“ prasmė ir reikšmė, bet namas atrodo išties įspūdingai (kažką panašaus esu mačiusi tik kažkur Austrijoje).


Daugiau nuotraukų čia.

Dar truputį pavaikštinėję po senamiestį atsiduriame Senojoje rinkoje, šalia Kėdainių Daugiakultūrio centro, o paskui ir pačiame centre. Pasirodo, šiandien čia koncertuos ironiško roko grupė „Atika“ (Darius Žvirblis, Audrius Šalnis ir Artur Mamin). Dainų kūrėjas ir vokalas, akustine gitara grojantis D. Žvirblis šiandien buvo visai be nuotaikos (o gal jis visada toks?) - dainavo užsimerkęs, kalbėjo, o ir dainavo taip, kad vos ėjo suprast žodžius ir apskritai, jautėsi, kad skuba. Kur? Na, tikriausiai į „Bix“ barą Vilniuje, kur po kelių valandų turėjo koncertuoti... Šiaip jau45 minutes trukusio koncerto metu buvo pagrota pora dainų iš naujojo grupės albumo „Geriausia Ką Turime. Iš To, Kas Liko“, taip pat jau daugeliui gerai pažįstamos dainos, kaip „Kaligula Laisvai“, „Balerina Ant Pastolių“ ar „Tu esi“.


Apibendrinant, koncertas buvo visai neblogas (V netgi nusipirko „Atikos“ naują albumą), tačiau trūksta „Atikai“ to gebėjimo bendrauti su publika, to nusiteikimo, kad „štai, esu scenoje - turiu elgtis šiek tiek kitaip nei per repeticijas kažkur tai garaže“. Kita vertus, gal toks šitos grupės stilius...
Ką veikėme po „Atikos“ atsimenu lyg pro rūką - ėjome daug, kalbėjomės daug... Ypač po tuo dideliu medžiu kitapus gatvės nei „Vikonda“... Šiaip ar taip, galiausiai dar nusprendėm cepelinų pavalgyti, mat buvom akciją užmatę kavinėje-bare „Savas kampas“ (Didžioji g. 39). Cepelinų nebebuvo, šašlykų nieks nebenorėjo kept, tai valgėm bulvikes su daržovėm, bet esmė ne ta: esmė, kad, nors ir baras, aptarnavimas šitoj vietoj buvo puikus - nepalyginsi su tais malūnėliais. Dar kartą pasitvirtino faktas - išorė apgaulinga.
Na, o pavalgius atėjo metas važiuoti namo. Kad tai padaryčiau, pirmiausia turėjau pasiekti traukinių stotį. Ne bet kaip, ne bet kuo, o autobusu! Taip taip, nenustebk, Kėdainiuose autobusai važiuoja. Ir ne vienas, ir net ne du, o visi septyni! Aš važiavau pirmu numeriu:


Ir nors bilietų tokių popierinių ten niekas neparduoda, važiavimas kainuoja kaip tikrame didmiestyje - net 1Lt! Ai, nu bet tinginiams taip ir reikia - jei tokiame miestely tau per toli eiti pėstute, prašom - važiuok. Ir, jei važiuoji vakare, nesistebėk, jei su tavimi dar važiuos koks girtas diedas ar „užvartoję“ paaugliai - vakarais Kėdainiai ne tokie ramūs...
Užbaigiant norisi pasakyti, kad Kėdainiai - ne tik „agurkų miestas“: čia teka trys upės, yra kelios bažnyčios, užtvanka, vienintelis normalus Lietuvoje mauzoliejus, nemažai „žaliųjų zonų“ ir pakankamai ramybės. Labai skubant galbūt ir galima miestą apžiūrėti per dieną, tačiau jei pažindinantis su juo pamažu, kaip mano atveju, vienos dienos tikrai mažoka. Būtent todėl jau sėdėdama traukinyje pasižadu sau -
aš čia dar sugrįšiu.

baletas „Silfidė“

Silfidė - antgamtinė būtybė su sparneliais, tyra ir suteikianti vilties, kažkuo panaši į nimfą.
Baletas būtent apie ją ir apie ir jos ir jauno škoto Džeimso meilę. Ta meilė, o tiksliau - nepaprastas susižavėjimas, tragiška: Džeimsas praranda visa, ką turi, o Silfidė...miršta.
Tačiau baletas, kuris iš esmės pasakoja liūdną istoriją, žiūrovo liūdnai nenuteikia (na, galbūt tik pačioje pabaigoje): žiūrovą prajuokina ne tik senolė Madžė, bet ir „maža mergaitė“ ar tai, kaip Džeimso sužadėtinę Efę įsimylėjęs jaunuolis Gurnas plasnoja rankomis lyg vaizduodamas didžiulį erelį - ne, jis iš tiesų bando nupasakoti, kaip atrodė gražioji silfidė.
Negana to, baletas pilnas ir „specialiųjų efektų“ - silfidė, kaip tikrų tikriausia antgamtinė būtybė, tai pranyksta židinyje, tai iš tiesų pakyla į orą.
O kur dar visų silfidžių šokis, balerūnų kojų dailumas, škotiški sijonai, charizmatiškas dirigentas ir nuostabi muzika viso baleto metu...
Trumpai tariant, baletas ne tik kad nenuobodus, vietomis net linksmas, bet ir pasakoja istoriją su gan rimtu moralu: trokšdamas to, kas nepasiekiama, žmogus gali prieiti prie to, kad praras viską, ką turi.

Studentų diena muziejuje

Tarptautinė studentų diena - puiki proga išlįsti iš po vadovėlių krūvos ir pasimokyti šiek tiek kitaip. Mes ta proga „nusiplovėme“ nuo paskaitų ir aplankėm Signatarų namus ir Viktorijos laikų madas Taikomosios dailės muziejuje. Taigi trumpai apie viską - kad aš nepamirščiau, o tu... Na, tikiu, kad tau kažkokios naudos šitai perskaičius irgi bus. Juk kitaip neskaitytum, tiesa?
Signatarų namai - iš išorės niekuo neišsiskiriantis pastatas Vilniuje, Pilies gatvėje. Įėjus į vidų pasitinka maloni moteris, kuri iškart patiki, jog už bilietą mums mokėti nereikia todėl, kad esame studentės. Vėliau kita maloni moteris mus palydi į kitą patalpą, kur ne ką mažiau maloni gidė jau pradėjusi ekskursiją. Netikėtai sutinku draugus iš universiteto ir nuo to nuotaika tik pakyla. Mes vaikštome po namus, kur kažkada vaikščiojo ne tik Jonas Basanavičius, bet ir kitos, nepaprastai daug dėl Lietuvos nuveikusios, asmenybės. Apžiūrime jų daiktus, išgirstame jų gyvenimo istorijas... Keista kažkaip. Galiausiai atsiduriame mažučiame kambarėly - pirmininko A.Smetonos kabinete trečiame aukšte, kuriame ir buvo pasirašytas Nepriklausomybės Aktas.


Kodėl toks svarbus Lietuvai dokumentas buvo pasirašytas tame „mažučiame kambarėly“, o ne kokioje kitoje, didesnėje ir prabangesnėje patalpoje? Priežastis labai paprasta - pasikūrenti didesnę patalpą Lietuvos Tarybai tiesiog...neužteko malkų.
Keista tai, kad Signatarų namuose nepamatysi svarbiausio - Nepriklausomybės Akto. Kaip teigė gidė, Nepriklausomybės Aktas buvo pasirašytas dviem egzemplioriais - vieną, pasirašytą ant labai brangaus popieriaus, iškart po pasirašymo paslėpė Jonas Basanavičius, na, o kitas pasimetė kažkur Europoje - kaip teigiama, ieškoti reiktų pradėti Švedijoje. Kita vertus, neatmetama galimybė, jog kada nors šis dokumentas atsiras - juk yra tiek daug įvairiausių versijų apie jo buvimo vietą, ir toli gražu dar ne visos, net pakankamai pagrįstos, yra patikrintos. Na, o kol kas Signatarų namuose galima pamatyti šio akto kopiją - kaip teigiama, „juodraštį“, parašytą ir Lietuvos Tarybos pasirašytą Vasario 16-tosios išvakarėse.
Muziejuje praleidome gerą valandą ir, mano galva, tikrai buvo verta.
Kitas muziejus - Taikomosios dailės muziejus taip pat Vilniuje, Arsenalo gatvėje. Čia, sumokėję po simbolišką 1Lt ir pasikabinę paltus, gavome apžiūrėti iš esmės dvi ekspozicijas - „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų radiniai“ ir „Karalienės Viktorijos laikų mada 1830–1900 m.“ iš Aleksandro Vasiljevo kolekcijos. Pirmoji paroda labai didelio įspūdžio nepaliko, bet, jei tau ji įdomi, pasiskaityk čia, na, o antroji - apie Viktorijos madas - paliko didelį įspūdį.
Anot A. Vasiljevo, „ši paroda – tai unikali galimybė pamatyti, kaip rengėsi moterys aštuonioliktame amžiuje. Galite manęs paklausti, kodėl būtent karalienės Viktorijos epocha? Atsakymas paprastas – Nepaisant visų politinių aplinkybių, kurios pabrėžė šios moters unikalumą, svarbu paminėti tai, jog jos gyvenimo epochoje mada keitėsi daugybę kartų ir ji buvo to liudininkė. Mano kolekcijoje yra keli tūkstančiai eksponatų, tačiau čia bus pristatytos tik 50 suknelių. Viktorijos laikų moteriški drabužiai ypatingi tuo, jog vyrai matydavo tik grakštų siluetą ir dekoltė ir nieko panašaus į mūsų laikų madą nebuvo. Tai buvo labai morali mada“.



Įdomu tai, kad ano meto moterų diržai ir korsetai tokie, kad niekaip neišeina patikėti, kad į juos kažkada tilpdavo suaugusios moterys - vidutinė talijos apimtis karalienės Viktorijos laikais siekė 55cm, lieknų moterų - 50cm. Na, bet tai jau daug kartų esam girdėję ir nors realiai pamačius įspūdis didžiulis, dar sunkiau atsistebėti parodoje eksponuojamais moterų bateliais - o trumpumas, o siaurumas kojų buvo... Kaip rašo zebra.lt, anais laikas moterys buvo daug žemesnės nei šiandien ir 36 dydžių bateliai, pagal anų laikų supratimą, buvo skirti didelei kojai, mat įprastas dydis buvo – 33, 34. Ar gali tuo patikėti? Suaugusių moterų bateliai - mažyčiai kaip šiuolaikinių 3-4m. mergaičių!
Ne mažiau įspūdingi ir kiti parodoje demonstruojami aksesuarai - vėduoklės, skėčiai, skrybėlės, papuošalai, rankinės, liemenės ir kiti, dabar jau užmiršti, drabužių priedai. Parodoje taip pat galima išvysti ir išdidintų antikvarinių fotografijų, darytų 1855-1900 m. bei prancūziškus portretus taip pat iš A. Vasiljevo kolekcijos. Nuostabu! Tikriausiai todėl paroda jau aplankė Paryžių, Londoną, Briuselį, Stambulą, Maskvą, Sidnėjų, Honkongą, Tokijų, Santjagą ir Rygą. Na, o jei parodoje nuspręsi apsilankyti ir tu - nekartok mūsų klaidos ir šiai parodai skirk ne pusvalandį, o gerą valandėlę. Pažadu - nepasigailėsi.

___
Nuotraukos pasiskolintos iš delfi.lt, zebra.lt ir ldm.lt..

Šiam pasauly visko būna

Šiam pasauly visko būna,
Šiam pasauly bus dar visko,
Daug labai keistų dalykų
Atsimerkęs pamatai.

Jaučiuos kartais gerokai nenormali, kad nemėgstu devyniais sluoksniais prisipudravusių merginų, kurių rankinukas su tūkstančiais blizgučių, ir kurios leidžia sau sėdėti svetimame kambary, prie svetimo interneto, šūkauti ir rėkauti, planuoti orgijas svetimame kambaryje, kalbėtis telefonu ir kas antras žodis ištarti "blet, nachui, achujenai pyze". Be visa ko dar čiupinėti ne savo daiktus ir ne tik ant visų tų daiktų bet ir ant tavęs atseit paslapčia "varyti".
Juk tokių oranžinių mergų - masės.
Ir joms pochui kiti, jos turi savo dolče gabbana už 180Lt ir joms gerai.

Blake & just

Pagaliau, pagaliau aš tave pamačiau :D
Jau taip savosios Blakės pasiilgus buvau, kad ai, ai, maniau, kad gal jau ir nebepažinsiu. Bet ot ir ne - pažinau ir dar iš gan toli - ta eisena, ta pasivėlus miela plaukuosena ir žavios lyg žiburėliai raudonos pirštinės šioj pilkoj dienoj.
Bandelės, šerbetas, Gedimino pilis, kiniečių paieškos ir sėkmingi rezultatai (Blakei pirmas kartas buvo!), kremukų ir kitų šudukų pirkiojimas, senamiestis ir pasivaikščiojimai visokie. Dovanos! Nuotraukos :)

myl.♥

The Mentors‘ Day

What our mentees have done today was absolutely unexpected and awesome.

Asked to show their gratitude and love, they forced us to run up and down the stairs and around the cars, told as to string their shoes, to kiss the dorm keeper and asked to sing in the rain. Gave us a sufficient amount of alcohol and then showed an amazing play with the fire.

After that showed us a short movie and charged with all the “tortures” they experienced because of mentors. Some of us were “tormentors” because of taking sick Erasmus students to the hospital, someone wasn’t good enough by organizing a lot of events, someone was charged with making a breakfast to bed. How she could do that?..

They gave us roses, to each one of us, and mine Erasmus student gave me a special second one. ♥ We took tons of photos and there was a kitchen party after that.

Now – Woo club and after party there. Some of us are already absolutely drunk.

God help to survive till sunrise.