Namelis medyje

Kam man jis?
Kad turėčiau, kur nuo visko pasislėpti, kai noriu pasislėpti, kad ta vieta būtų žinoma (ne)tik man ir turėtų stogą.
Kur jis stovėtų?
Pirma mintis, ateinanti į galvą - pamiškė, kur kadaise su seneliu stebėjome Šernus. Tačiau iš tiesų namelis turėtų būti kažkur netoli namų. Kad namai man matytųsi, o aš jiems ne.
Ar ten gyventų (dar) kas nors?
Šiąnakt sapnavau, kad visur vedžiojuosi ožkytę. Po miestą, pro Drugel namus.

Mažą, išsigandusią, vilnoniu siūlu vietoj grandinės pririštą. Bet realiai auginčiau žuvytes.
Kaip atrodytų namelis?
Balkonas aplink visą namelį, teleskopas. Durys ir keturi langai - visoms pasaulio šalims po vieną. Gal tik šiaurinį retkarčiais užstatyčiau spinta.
Namelio viduryje šiltas kilimas, palei sienas - akvariumas mano žuvytėms, supamoji kėdė, knygų lentyna, stalas. Pagal kitas dvi sienas stovėtų sofa, pianinas, molbertas. Ant sienų kabėtų nuotraukos, ant lubų išdėliočiau fosforinį Persėjo žvaigždyną arba visą žvaigždėlapį.
Dar namelyje būtų arbatinukas ir dekoratyvinių pagalvėlių bent penketas. Ir patefonas. Ir...

Nebūtų ten viso to, namelis būtų mažas.

Redaguoti šabloną

Dalykas tas, kad negaliu pakęsti rudos spalvos savo blog'e. Šiaip jau spalva visai nieko, tinka mokyklų uniformoms, baldų paviršiams ar niūrioms rudens nuotaikoms. Tačiau kad ir kokia tai puiki spalva, noriu mėlynos žiemai ir žalios šiltajam sezonui.
Bėda ta, kad IQ yra žemiau nulio ir niekaip nepavyksta savo norų patenkinti(nors dabartinis vaizdelis ne itin koks, kiek sugebėjimai leido, ruda jau tapo mėlyna).
Paskutinė viltis - jūs, ištikimieji ir ne tokie ištikimi rudojo dienoraščio skaitytojai.
Tad jei kas nors žino ar bent nujaučia, kad gali žinoti, kaip atsikratyti rudos ir pereiti prie mėlynos, lauksiu jūsų laiškų su pasiūlymais ir patarimais. Visgi artėja Kalėdos... Rašykit, rašykit.
Ačiū.

Mokslinink.

Ir dar tai yra pokalbis su Dievu, kurio metu Vilniaus universitete tau ir tavo grupiokėms tenka po keturis vaikinus.

Laukia sunki savaitė ir nė nežinau, ką tokioj situacijoj veikiu čia. Juolab, kad ryt - bene pati sunkiausia sunkiosios savaitės diena. Hm, kyla įtarimas, kad veikiu kažką vien tam, kad neveikčiau ko kito ir dar turėčiau įtikinamą pasiteisinimą. Tik pasiteisinimą kam? Sau? Iš to ir išplaukia bemiegės naktys.

3

Viena dienų, kai nieko nežinau, kas bus ir ar bus. Ar važiuosim į parduotuves, ar eisim į gimtadienį, ar susitiksiu su drauge ir ar tas susitikimas bus malonus. Pastaruoju metu brangiausieji yra linkę persistengti, po ko net matyt jų nebegaliu. Todėl meluočiau, jei sakyčiau, jog nebuvo abejota draugyste, kas lėmė „mažiau atvirumo ir daugiau atsargumo“ su tam tikrais žmonėmis. Nesidžiaugiu tuo, bet bent jau jaučiuosi saugi, kas šiuo metu man itin svarbu.

***

Už lango taip smarkiai sninga. Argi negražu? Baltos, tyros, sidabrinės žiemos rūbo spalvos. Pasakiški jos ledo raštai, išrašyti languose. I gilų miegą panirusi žemė. Žėrinti eglės skara, geltonas zylės rūbelis, raudona sniegenos prijuostė! Debesys pūkų, kuriuose taip knieti išsivolioti ir dangų papuošti angelais. Nulipdyti pirmąjį sniego senį, sukelti Pirmąjį Sniego Karą. Galbūt bus proga tam šį vakarą. Bet kad taip dabar!

***

3 metai, Drugel.
Ir šiandien nieko negali būti svarbiau.

Latte

Vos tik paskutiniai automobilio galą žymintys žibintai pasislepia už kampo, naktiniai „latte“ pasisedėjimai tęsiasi. Ir tikriausiai tęsis dar ilgai, na, nebent sveikata pasakytų griežtą ne arba prarasčiau savo žibintus.
Be įprastų kavos gėrimo, rašinėjimo ir skaitymo ritualų, šiąnakt dar ir žvaigždžių lietų užsigeidžiau pamatyti. Juk taip gražu, neįprasta ir net romantiška. Vis dėlto, pora valandų, praleistų užvertus galvą „ad astra“, pasibaigė tik mojavimu mėnulio mergaitei(išmuškit man tą kvailą pasaką iš galvos) ir nuosprendžiu pačiam mėnuliui: jis tikrai visai nieko. Jei nugalėsiu aukščio baimę, vieną dieną(ar naktį) aš ten nukeliausiu.

Sninga! Garbės žodis.

Stogai cukrum nubarstyti ir, nors grožio tame dar nedaug, vis dėlto sniegas yra būtent tai, ko aš šią savaitę laukiau, dėl ko galvą guldžiau, kad bus, ir net kirtau lažybų. Nugalėjau.(Vytautai, esi laukiamas Panevėžyje ryt)
Sniegas reiškia rudens sezono pabaigą ir, nors artimiausiu metu dar daugiau lis nei sniego bus, sniegas reiškia ir žiemos pradžią. Ir Mirgutės gimtadienį. Ir artėjančias Kalėdas. Ir... Ir šaltas dienas, ir tamsius vakarus, ir dar daug daug dalykų. Taip ir įsivaizduoju besmegenius, angelus ir sniego karą. Raudoną nosį, sušalusias kojas ir karštą arbatą „Japonų lobiai“ po to. mmm. Kad tik to sniego daugiau būtų...
O net jei ir ne. Svarbu, kad dabar sninga. Nors ir trumpai, nors tik šiandien. Svarbu, kad tai įvyko.

Ekvus

Net jeigu ant tavęs griūva lavina įvairiausių meno reiškinių, patirti katarsį yra taip reta, kad tuomet, kai tai nutinka, kai, pamatęs spektaklį, paveikslą, kino filmą, ką nors perskaitęs arba išgirdęs, netikėtai dalyvauji skausmingoje ir drauge šviesioje apsivalymo, pakylėjimo, išganymo šventėje – ilgai negali tuo patikėti. Kitąsyk net neleidi sau patikėti, kad nebūtum suniekintas, apšauktas neišmanėliu ar pernelyg egzaltuotu. „Na ir kas, - tariu sau, - svarbiausia, kad tai nutiko“.
„Ekvus“ - tai pasaulinio garso dramaturgo(P.Šeferio) pjesė, parašyta prieš 40 metų, tačiau šiandien aktuali kaip niekad. Septyniolikmetis jaunuolis, nuo vaikystės dievinęs žirgus, šešiems iš jų išbado akis. Kodėl? Tai ir bando išsiaiškinti psichiatras. Nežinomybės, kaltės, atsakomybės jausmas užgriūva ne tik jį, bet ir jaunuolį, tėvus. Kas atsitiko? Per iki beprotystės keisto nusikalstamo poelgio psichoterapinį nagrinėjimą žingsnis po žingsnio tolstama įvykių labirintu ieškant atsakymo. Pjesėje žvelgiama į pirmapradį ryšį su gamta, šeimos tarpusavio santykius, aistros ir geismo užgimimo paslaptį, Dievo ir meilės absoliuto paieškas.
Pjesė parašyta dviem žmonėms – psichiatrui Martinui(jo vaidmenį atlieka Vidmantas Fijalkauskas) ir pagrindiniam veikėjui Alenui(Paulius Pinigis(buvęs balčikonietis:)). Kūrinys itin drastiškas, čia dominuoja 70-ųjų dvasia, kuomet visuomenėje buvo daug prieštaravimų. Pavyzdžiui, pjesės herojus auga auklėjamas itin pamaldžios motinos ir valdingo, tačiau ateisto, tėvo. Pagrindinis pjesės veikėjas - Alenas - dirba arklidėje ir turi erotinių ryšių su arkliais.
Pjesėje svarbi tiesos tema. Ji neturi vieno išraiškos būdo. Ji daugiabriaunė. Svarbu, kaip šią figūrą pasuksi. Žodžiu, pjesėje apstu aštrių kampų. Be to, keliami ir kiti nemažiau svarbūs klausimai: „kaip galima demokratinėje visuomenėje skverbtis į asmeninį gyvenimą?“, „O kurgi yra žmogaus apsinuoginimo, kaltumo be kaltės, pasinaudojimo kitu žmogumi ribos?“
Puikūs aktoriai, įspūdingi garso bei vaizdo efektai, šauni kompanija ir ta mažytė teatro salė paliko įspūdį, kokio nesitikėjau ir nė sapnuot nesapnavau. Dar ir dabar akyse matau Aleną su psichiatru, menu jų hipnozės seansą - girdžiu balsus, stingdantį žirgo žvengimą ir užuodžiu cigaretės kvapą.

Mirga

Buvo linksma, buvo skanu ir aš pagaliau išmokau žaisti boulingą. Ir net nugalėjau, che che. Buvo daug juoko, apkeistų šampano taurių ir net suplyšusios pėdkelnės. Buvo gera. Ir nors Mirgutei iki teisybės dar keturios dienos, ale vis dėlto jubiliejus. Pagaliau ir tu užaugai :)
Mirga, Ieva, Lina, Neringa, dvi Evelinos, besigardžiuojančios pica, ir aš.

Mintis gi žody taps melu,
O melas žodyje tiesa.
Sapnuoju draugą, jąją - juos abu,
Nes vis dėlto vis dar basa.

Parduoti gebam aš ir tu,
Pardavinėji tu, o aš ilsiuos. -
Nors naktį dirbame kartu,
Atgal negrįšim niekados.

Ir eisiu aš per basą tylą,
Draugai tik pravardes žinos.
Smagu bus kartais pasijuokti
Iš pravardžių ir prakeiktos žaizdos.