Mažasis princas truputį nuliūdęs išrovė ir paskutinius dar užsilikusius baobabų daigus. Jis manė, kad niekada nebegrįšiąs. Bet visi šie įprastiniai darbai šįryt jam atrodė nepaprastai malonūs. Ir, kai paskutinį kartą palaistė gėlę ir ruošėsi pridengti gaubtu, pajuto, kad jam norisi verkti.- Lik sveika, - tarė jis gėlei.
Bet ji nieko neatsakė.
- Lik sveika, - pakartojo jis.
Gėlė nusikosėjo. Bet ne dėl slogos.
- Buvau kvaila, - tarė ji pagaliau. – Prašau man atleisti. Pasistenk būti laimingas.
Mažasis princas nustebo, neišgirdęs priekaištų. Jis stovėjo suglumęs, laikydamas rankose gaubtą. Šis ramus švelnumas buvo jam nesuprantamas.
- Na taip, aš tave myliu, - tarė jam gėlė. Tu nieko apie tai nežinojai, aš dėl to kalta. Tai nesvarbu. Bet ir tu buvai toks pat kvailas kaip aš. Pasistenk būti laimingas... Padėk į šalį gaubtą. Nenoriu aš jo...
- Bet juk vėjas...
- Aš ne taip jau sloguoju... Man bus gera nuo gaivaus nakties vėjo. Aš esu gėlė.
- Bet visokie gyvūnai...
- Nuo dviejų ar trijų vikšrų aš nepražūsiu, užtai pamatysiu peteliškes. Sako, jos tokios gražios. O šiaip kas gi mane lankys? Tu būsi toli. O dėl stambiųjų gyvūnų – nieko nebijau. Turiu ir aš nagus.
Ir ji naiviai parodė savo keturis dyglius. Paskui pridūrė:
- Ko tu taip delsi, tiesiog pikta! Juk nutarei išvykti. Tai ir keliauk.
Ji nenorėjo, kad jis ją matytų verkiant. Ji buvo tokia išdidi gėlė...
*
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą