original
1
2
3
Šiandien ryte, eidama į mokyklą, pamačiau štai ką:
Pražydo! Pražydo! Sušukau. Pagaliau pažydo! Tai mano mylimiausias augalas. Ir kvepia kaip... Ir iškart nuotaika pasitaisė, toliau ėjau išsišiepusi plačiai, iki pat ausų. Ir ši naujo žiedo žinia pradžiugino ne mane vieną - Linut, ši nuotrauka tau. Už tai, kad buvau tokia nekantri ir tavęs nesulaukiau. Štai tie žiedai:)
„Kodėl žmogaus sielos esmė yra ilgesys? Kodėl žmogus, nutvėręs tai, ką buvo vijęsis, apsivylęs sako: ne, tat ne tai! Kodėl žmogaus sieloje žydi gėlės, kurių kvapu niekas nesigėri? Kodėl viso ko galas yra mirtis? Kodėl „šiam pasauly mirtis viską nušluoja, kirminas tūno ir gėlėj puikiojoj?“
***
- Ne, mamate! Ji nemirs! Juk mes tiek meldėmės už jos sveikatą. Aš dabar dar karščiau prašysiu poną Dievą.
- Ne visados išklauso mus Dievas, Irusia. Jis pats geriausiai žino, ko mums reikia ir ko nereikia.
- Bet kaip gali reikti, kad Kazelė mirtų, mamate?
- Nežinau, Irusia, nežinau. Bet jei mirs, tai taip reikėjo.
***
- Ar atmenat, vaikai, kaip vasarą auginote kirvarpas? Kaip iš lėlučių ritos drugiai? Lėlutės liko tuščios, nebegyvos, ir metėt jas laukan, o gražūs drugiai lėkė kažkur tolybėn. Lėlutė – tai žmogaus kūnas, o drugys – siela. Išsiritus iš savo lėlutės, lekia sau pas „Dijvulį“. Žinot, kokie nevienodi yra drugiai. Taip pat ir žmonių sielos. Vienos gražios, spindžios, kitos pilkos, šlykščios.
- Aš žinau, - tarė Nika, - gerų žmonių sielos yra gražios, kaip tas drugys, atmeni, mamate, kur buvo toks spalvotas, puikus, kaip vaivorykštė, ir turėjo tokius auksinius taškelius?
- O vienas buvo toks pilkas, lyg nešvarus. Tai negeros sielos tokios, - tariau.
- Taip, vaikeliai. Kiekviena graži mintis, kiekvienas geras darbas, kiekvienas susivaldymas auksu ir vaivorykšte varsoja jūsų sielos sparnelius.
- Mamate, tai Irusios sielos sparnuose šiandien užaugo viena auksinė plunksnelė, kai ji atidavė Kazelei savo gražiausiąjį rūbelį? – paklausė Nika.
- Užaugo graži aukso plunksnelė, nes Irusia nepasigailėjo to, kas jai buvo brangu, - atsakė mamatė.
***
„Grožis tai begalės atspindys. Tai nujautimas Dievo.
Begalė atsispindi grožyje, ir dėl to jis taip pagauna sielą. Nes kaip gėlė įtempia visas jėgas, stengdamos sugauti nors vieną saulės spindulėlį, be kurio negali gyvuoti, taip mūsų siela, šiame netobulybių pasaulyje būdama, veržias sugauti nors mažutę kibirkštėlę absoliuto, kurį nujaučia, kurio trokšta ir be kurio negali gyvuoti.“
***
„Mėgstu vaikščioti po kapines. Niekur kitur tokia gili ramybė nevaldo mano sielos, kaip čia, toje ašarų vietoje. Taip ivaizdžiai stovi prieš akis nepastovumas visų žemės daiktų, tas amžinasis faktas, kad viskas tik irios formos ir nykstantieji šešėliai. Kaipgi kvaila ir juokinga iš visų jėgų kibtis į irias formas ir nykstančius šešėlius! Kaip kvaila ir juokinga dėti savo širdį į tai, kas turi savyje mirties grūdą, gaudyti nykstančius šešėlius!
...
Ir štai aš, pelenas ir dulkė, tarp pelenų ir dulkių vaikščiojanti, jaučiu savyje amžinybę ir begalę; jaučiu savyje galią nepabaigiamąją ir nepraeinamąją, kuri visus tuos išbarstytus po pasaulį atomus kada nors vėl surinks į tą patį pavidalą, amžiną, vienintelį, kokio nebuvo ir nebus.
Iš kur manyje, pelene ir dulkėje tarp pelenų ir dulkių, tas amžinybės jausmas?“
***
– Žinai, mamate, ką aš pamąsčiau, - tarė Nika. – Mes čia sėdime, susitūpę į krūvelę prie tavęs, kaip tik paukščiai lizdelyje.
– Tiesa, Nika, - tarė mamatė. – Esat mano brangiausieji paukšteliai, ir kaip mums gera drauge! Tai mūsų laimingiausi laikai – ir mano, ir jūsų. Bet ateis laikas – laikas taip greit lekia! – ir išskrisite iš lizdelio... ir tuščias paliks lizdelis...
– Kur mes skrisime, mamate?
– Kiekvienas sau. Mokytis, paskui darbuotis sau ir kitiems.
– O mes ir vėl parlėksime, mamate.
– Taip, bet jau nebegyvensim taip, kaip dabar. Tuščias ir liūdnas liks lizdelis. Ir tik mudu su tėveliu – du senu paukščiu – nuliūdę betupėsime. Ir kuomet nors parlėkę neberasit nė mudviejų... O gal rudens viesulas kurią juodą naktį sugriaus ir patį lizdelį... Norėčiau kartais sustabdyti tą beširdį laiką, vaikeliai, kad ilgiau būtumėt tokiais mažais paukšteliais ir ilgiau galėčiau jus laikyti apgūžusi.
– Ar nenori, mamate, kad mes užaugtume?
– Žinoma, kad noriu! Noriu ir nenoriu. Būsite tie patys, bet ne tokie pat. Ir mylimos jūsų akelės, kurias dabar bučiuoju, bus tos pačios, bet nebe taip žiūrės, ir jūsų šilkiniai plaukeliai nebe taip minkštai raitysis mano pirštuose.
– Mamate, kodėl sakei, kad, sugrįžę į lizdelį, gal nei tavęs, nei tėvelio nerasime? – paklausė Nika.
– Nes seni paukščiai išlekia ten, iš kur niekas nebegrįžta. Į tėvų dausas. Taip yra, vaikeliai. Ak, bet esti ir kitaip...
Ūmai antrame kambario gale kažkas stipriai pabarškino į langą. Mamatė krūptelėjo, visi išsigandę pašokome iš vietos ir nubėgome žiūrėti. Už lango juodavo naktis, ir nieko nebuvo matyti nei girdėti.“
Aš šiandien labai tingiu. Atsikėliau 4val. ir tingiai mokiausi istoriją. Tingiai kėliausi ir tingiai ėjau į mokyklą. Pakeliui tingiai stiebiausi ir tingiai uosčiau alyvos žiedus. Penkialapio neieškojau... Matyt, tingėjau. Vėliau tingiai rengiausi rūbinėje ir lėtai slinkau į matematiką. Chemijos „skaidruolės“(:D) buvo blankios ir kėlė tingulį. Informatikos pamoką linksmino kun. Pavelo sąmojai ir aš tingiai šypsojausi. Per biologiją sužinojau, kaip dauginasi paleistuvės. Pridėtiniais pumpurais... Vėliau buvo lietuvių kalbos pamoka ir tamsta mokytoja pyko, kam tingim knygas nešiotis (jau nekalbant apie jų skaitymą), nes juk jos laikais... Aš daug žiovavau. Vėliau sužinojom, kad išsvajotąjį istorijos kontrolinį rašysim tik rytoj ir aš labai tingiai, bet labai daug tuo gyriausi draugams. Po pamokų tingiai keliavau namo, nors pasivijusi Miglė ir sakė, kad ėjau gana greitai. Namie labai tingėjau daryti želė ir kepti blynus, o paskui labai tingiai juos valgiau. Užmigau. Pabudau. Skanus bananas. Varčiau. Dariau testą. Tingiai, nes vėl. Universitetų man nerasta. Brolis pamatęs antraštę juokėsi, kad būsiu generolas. Net Plunksnius juokėsi. Nepatiko tas puslapis. Įjungiau. Skaičiau. Atrašyti tingiu. Atsiprašau. Noriu... Tingiu. Bėgu! Gera... Tulpės vis dar kvepia. Pabučiavau Plunksnių. Pabučiavo. Dar norėčiau papasakoti... Turiu mintį. Idėją. Rašysiu gal. Bet dabar tingiu. Nesijuok. Labanakt.
Nuo Tauro kalno
Monika ir Marius
Simona
love this picture.
pufaika
vakarėjant
Taip, matyt, taip ir yra. Mokykla, namų darbai ir visa ta rutina tikriausiai mane išvargino. Savaitgaliai, tiesa, visada vis kitokie, bet... Vakar vakare turėjau įtemptą pokalbį, po kurio dar ilgai neužmigau. Ir naktis buvo tokia tyli, tokia paslaptinga, tokia tinkama apmąstymams. Ir aš mąsčiau, ir gan ilgai, kol galų gale nuovargis padarė savo. Sapnavau draugo(?) sesę. Laikiau rankose fotoaparatą ir stovėjau prie scenos, ant jos - kažkoks keistuolis dainininkas. Hmm... Sapnavau dar šokius. Keista kažkaip be jų...
Pabudau anksti ir labai nerami. Viskas ėjosi puikiai, tik kažkas, kažkas didelis ir svarbus neleido man džiaugtis. Ir nors pasivaikščiojimas su Plunksnučiu, gėlių gausybė ir įvairovė šildė mane, taip pat apsipirkti buvo smagu, tačiau... Ir štai dar vienas pokalbis, visai ką tik įvykęs, mane pribaigė galutinai. Pastaruoju metu brangūs žmonės mane skaudina. Nežinau, ar jie to nesupranta, ar jiems nerūpi, tačiau tai vis tiek gana nemalonu. O gal ne, gal aš tik pavargus...
Pabandysiu pailsėti. Po to bus matyt.