Mane graužia kirminas. Noriu valgyti. Iš tikrųjų, koks nuostabus dalykas yra maistas! Paviršutiniška? Ne. Maistas nėra tik kirminėlio pasotinimas. Šaunu ir įdomu yra gaminti. Ir pats patiekalas skanesnis, kai pati pasidarai... O jei dar jį gražiai į lėkštę įdėsiu, gražiai ant stalo patieksiu, draugę kartu pavalgyti pasikviesiu... Gaila, bet šį malonumą patirsiu tik vakare. Arba ne...
Neįmanoma visur suspėti. Mokykla, šokiai, grupelės visokios – tiek daug aš veiklos turiu! O kur dar namų ruošos darbai... Labiausiai nemėgstu indų plauti. Tai šį rytą ir nesuspėjau. Palikau broliui... Dabar mano vidų graužia dar vienas kirminas. Sąžinės gal. Na, gerai, rytoj indus plausiu aš. Ir už brolį. Reiktų ir spintą susitvarkyti... Pakutinį kartą prieš Nepriklausomybės dieną tai buvo... Susitvarkysiu. Ir dar seniai knygą beskaičiau, guli ant stalo ji. Prie kitų... Apdulkėjusi jau turbūt. Taigi važiuosiu namo, paruošiu pamokas, išplausiu indus, susitvarkysiu spintą, pabaigsiu skaityti knygą... Ir į lovą? Ne, nenoriu... Noriu dar pažiūrėti žinias, filmą kokį... Ir dar noriu prisiskinti žibučių. Ir močiutę aplankyti... Kaipgi tas norų kirminėlis? Jis juk irgi mane ėda. Galbūt net stipriau nei anie du.
Bet norėti juk nėra blogai. Juk jeigu aš dabar, pavyzdžiui, noriu ilgo megzto šaliko su „kutosais“ , o tokio pirkti nėr (o, be to, lėšų tam irgi nėra), tai.... Tai reiškia, aš važiuosiu į kaimą pas močiutę siūlų, virbalų, o paskui megsiu. Vadinasi, būsiu aplankiusi močiutę , turėsiu šaliką, apie kokį svajojau, taip pat sutaupysiu pinigų. O jeigu net ir patingėsiu ir šalikas liks tik svajonė, tai vis vien nieko neprarasiu. Norėti juk nekenkia...
Pirmasis kirminas vėl reikalauja maisto. Bet tai neįmanoma. Dabar turiu skubėti, o be to, šios dienos dienpinigiai nukeliavo į „klasės fondą“, nes... Neįmanoma. Teks tam kirminui pakentėti. Gal nepragrauš gi skrandy skylės... Ne, mano kirminas draugiškas, jis iškęs iki vakaro. Visados iškenčia.
Aptingau. Tinginio kirminas? Taip, pasirodo, būna ir tokių. Bet šitam irgi teks palaukti. Iki vasaros atostogų. Gulėsiu tada sau Šventosios paplūdimy, kepinsiuos prieš saulutę, snausiu... Patenkintas kirminėlis bus... Oi. Tai neįmanoma. Aš vasarą dirbsiu juk... Vadinasi, kirminėli, iki kitų metų. Arba iki artimiausio sekmadienio. Nesugraužk manęs.
Keista. Anksčiau mąstydavau tik apie pilvo kirminą. O dabar... Kiek daug aš jų turiu! Lyg kirmėlių gūžta kokia. Ir tos gūžtos gyventojai (kirmėlės ir kirminai) mane ėda. Kiekvienas vis kitko reikalaudamas... O aš negaliu, nemoku, nespėju jų visų norų patenkinti. Tik ne iš karto. Neįmanoma.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą