Pradžios pabaiga

Baigiasi. Diena, kita ir baigiasi atostogos. Taip ilgai lauktos ir svajotos... Baigiasi. Tačiau nesiskundžiu – jos išties buvo geros. Tiek daug nuveikta: užtvankos, kryžiaus keliai Berčiūnuose, nors į juos eita ir ne pėstute, šeimos bičas ir neaiškios kilmės, bet skani sriuba su juo, žalias laumžirgis ir keistieji vokiečiai, senvagės grožio nesuprantantys; šokiai ir poilsis, šokiai ir poilsis... Kiaušinių dažymo technologija vyniojant juos apelsino žievele, raudonai mėlyni ir mėlynai raudoni pirštai, paskubomis plautos rankos ir aukščio baimė stebint minią iš viršaus. Džiaugsmingi šūksniai nebegalint tylėt ir apkabinimas draugų. Karališki močiutės pietūs ir kiaušinių ridenimas šunį laikant už durų. Margučių pirkimas lizingu ir saldus pergalės jausmas pirmąkart per metų septyniolika. Dar truputis torto ir baimė pasilenkti po to. (Ne)ilga kelionė namo ir žalia arbata „Trys kiniečiai“. Miegas sapnuojant (ne)suvalgytus kiaušinius ir ankstyvas saulutės žadintuvas. Dviejų „tupčiukų“ prie apatinio stalčiaus mankšta ir Kelias Atgal. Važiavimas pas močiutę užsinorėjus nevalgyto kiaušinio, besiprausiančios katės filmavimas ir oro paieška degalinėse. Autostrada laiptinėje ir namai. Atostogų ir pavasario pradžios pabaiga.

Žemiau keletas Velykų akimirkų. Nuotraukas dar reiktų redaguoti, bet...

Before

love it.

no comments

looks tasty

after

Atsipalaidavusi

Kaip gera sulaukti atostogų! Kaip gera matyti besišypsančią saulę danguje ir šviečiančius žmones parkuose. Kaip keista matyti žmones parkuose... Žiemą tie parkai priklauso, rodos, tik tau vienam - kitą žmogų tokiu metų laiku čia sutiksi retai. O net jei ir praeina, tai greitai, paskubomis, nesidairydamas. Pavasarį gi viskas kitaip. Atgyja gamta, atgyja ir žmonės. Kur tik eisi: parke, miškelyje, net girioje pilna žmonių. Žibučių metas... Tokios grakščios ir lengvos, tokios mėlynos... Lyg dangus. Kaip gera vaikščioti samanų kilimais, kaip gera pamatyti seną gerą draugą, taip seniai nematytą, kaip gera jausti bėgančio vandens jėgą ir norėti pajausti dar didesnę, kaip gera mąstyti apie Zahirą neskubant, kaip gera kepti kotletus ir obuolių pyragą, kaip gera, kai atidarai pomidorų stiklainį... Kaip gera žiūrėti į dangų, kvėpuoti gaiviu pavasario oru, neskubėti keltis iš lovos ir mėgautis Didžiąja Savaite. Kaip gera sulaukti atostogų...

Mane graužia kirminas. Neįmanoma

Mane graužia kirminas. Noriu valgyti. Iš tikrųjų, koks nuostabus dalykas yra maistas! Paviršutiniška? Ne. Maistas nėra tik kirminėlio pasotinimas. Šaunu ir įdomu yra gaminti. Ir pats patiekalas skanesnis, kai pati pasidarai... O jei dar jį gražiai į lėkštę įdėsiu, gražiai ant stalo patieksiu, draugę kartu pavalgyti pasikviesiu... Gaila, bet šį malonumą patirsiu tik vakare. Arba ne...
Neįmanoma visur suspėti. Mokykla, šokiai, grupelės visokios – tiek daug aš veiklos turiu! O kur dar namų ruošos darbai... Labiausiai nemėgstu indų plauti. Tai šį rytą ir nesuspėjau. Palikau broliui... Dabar mano vidų graužia dar vienas kirminas. Sąžinės gal. Na, gerai, rytoj indus plausiu aš. Ir už brolį. Reiktų ir spintą susitvarkyti... Pakutinį kartą prieš Nepriklausomybės dieną tai buvo... Susitvarkysiu. Ir dar seniai knygą beskaičiau, guli ant stalo ji. Prie kitų... Apdulkėjusi jau turbūt. Taigi važiuosiu namo, paruošiu pamokas, išplausiu indus, susitvarkysiu spintą, pabaigsiu skaityti knygą... Ir į lovą? Ne, nenoriu... Noriu dar pažiūrėti žinias, filmą kokį... Ir dar noriu prisiskinti žibučių. Ir močiutę aplankyti... Kaipgi tas norų kirminėlis? Jis juk irgi mane ėda. Galbūt net stipriau nei anie du.
Bet norėti juk nėra blogai. Juk jeigu aš dabar, pavyzdžiui, noriu ilgo megzto šaliko su „kutosais“ , o tokio pirkti nėr (o, be to, lėšų tam irgi nėra), tai.... Tai reiškia, aš važiuosiu į kaimą pas močiutę siūlų, virbalų, o paskui megsiu. Vadinasi, būsiu aplankiusi močiutę , turėsiu šaliką, apie kokį svajojau, taip pat sutaupysiu pinigų. O jeigu net ir patingėsiu ir šalikas liks tik svajonė, tai vis vien nieko neprarasiu. Norėti juk nekenkia...
Pirmasis kirminas vėl reikalauja maisto. Bet tai neįmanoma. Dabar turiu skubėti, o be to, šios dienos dienpinigiai nukeliavo į „klasės fondą“, nes... Neįmanoma. Teks tam kirminui pakentėti. Gal nepragrauš gi skrandy skylės... Ne, mano kirminas draugiškas, jis iškęs iki vakaro. Visados iškenčia.
Aptingau. Tinginio kirminas? Taip, pasirodo, būna ir tokių. Bet šitam irgi teks palaukti. Iki vasaros atostogų. Gulėsiu tada sau Šventosios paplūdimy, kepinsiuos prieš saulutę, snausiu... Patenkintas kirminėlis bus... Oi. Tai neįmanoma. Aš vasarą dirbsiu juk... Vadinasi, kirminėli, iki kitų metų. Arba iki artimiausio sekmadienio. Nesugraužk manęs.
Keista. Anksčiau mąstydavau tik apie pilvo kirminą. O dabar... Kiek daug aš jų turiu! Lyg kirmėlių gūžta kokia. Ir tos gūžtos gyventojai (kirmėlės ir kirminai) mane ėda. Kiekvienas vis kitko reikalaudamas... O aš negaliu, nemoku, nespėju jų visų norų patenkinti. Tik ne iš karto. Neįmanoma.

Mano (ne)ypatinga diena

Ankstyvas rytas, žadintuvas, skambantis kelis kartus ir vis nustatomas vėlesniam laikui, tingulys, pagalvės gniaužtai ir staigus pasiryžimas iš jų išsivaduoti. Šuolis iš lovos koja ne ta, šaltas dušas sumaišius krano rankenėles bei karšta juodai žalia ir žaliai juoda "Afroditės" arbata kvepia šokoladu... Dar truputis pasiruošimų ir Pavasario analizė pakeliui į mokyklą. Šešios pamokos, penki kontroliniai, etika ir KDDD tyrimas per ją. Ilgai lauktas paskutinės pamokos skambutis ir pusvalandis namo "White stripes" ritmu. Laiškų peržiūrėjimas lipant laiptais ir pasiilgusi Nindzė namie. Godus ir greitas šaldytuve (n)esančių produktų naikinimas ir sultys apelsinų. Buteliukas vandens į kuprinę ir bėgimas į autobusą. Paskui autobusą... Laimei, vairuotojas pasitaiko draugiškas. Poilsis. Netrukus tenka išlipti; jau pusė penkių. Ilgai laukta valanda draugų, tikėjimo, ramybės ir šviesios akys po to. Atsisveikinimas ir bėgimas vėl. Ketvirtas aukštas, persirengimas (ne)malonioje aplinkoje. Pati kalta - vėluoju... Persirengus sinchronai ir choreografijos, įkvėpimo sėmimasis iš Skruzdėliuko bei geros emocijos juokaujant arba žiūrint į besijuokiantį. 7 valanda - aš laisva. Dar trupučiukas veiklos ir (ne)ypatingi pamąstymai pakeliui namo. Įvairialypio mėnulio stebėjimas ir energingas mojavimas mergaitei, gyvenančiai jame. Namai... Keptos bulvės ir pokalbiai su plunksnučiu ir Marijus Žiedas puse devynių. Mankšta Sielai ir visokie kitokie pasi(nu)sišnekėjimai. Namų darbai, kol nebėra jėgų ir finišo skelbimas plaktuku. (Ne)trumpa dienos įvykių peržvalga, "ramių blusų" linkėjimas artimiems ir miegas. Miegas ir sapnai...

Pirmas blynas

Štai. Štai ir aš, pradedu savo dienoraštį. Na, gal ne visai dienoraštį, šiaip ar taip dienoraštis juk labai intymus dalykas, o čia tokių tikrai ne publikuosiu. Vis dėl to čia bus gana daug mano minčių, įspūdžių, džiaugsmų, svajonių ir užrašytų liūdesio akimirkų. Paskutiniu metu dažnai liūdžiu... Gal toks amžius? Na, bet liūdėti nėra jau taip blogai. Kažkur girdėjau, kad liūdesys ateina ir drasko širdį tam, kad joje tilptų daugiau džiaugsmo, ir man patinka ši mintis. Juk kai liūdesys praeina, būna taip nuostabu! Daug geriau pastebime mažus gražius dalykus, daug didesnį džiaugsmą tie dalykai mums atneša. Ir šiaip gera kartais paliūdėti, paverkti, apvalyti sielą... Vis dėl to tai nebus liūdesio puslapis. Čia susipins prisiminimai ir svajonės, išgyvenimai ir viltys, draugystė, meilė, kartais gal ir pyktis. Čia būsiu aš... Tokia, kokia esu.