„Metų laikai“ Šokio teatre

Vakar buvau tokiam be galo spalvingam, be galo jaunatviškam šokio spektaklyje „Metų laikai“. Jame šoko Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos mokinukai, skambėjo A. Vivaldi muzika. Nors šiek tiek trūko kažkokio tai siužeto ir buvo nedidelių griuvimų bei klaidelių, apskritai buvo visai nieko. Jau minėta muzika, spalvingi kostiumai, be galo dailiai vaizduojamas lietus bei sniegas labai patiko. Na, o apie ką buvo spektaklis, nesunku suprasti ir neperkant teatre platinamos knygelės - šiame spektaklyje metų tėkmė scenoje gretinama su moters gyvenimu: maža mergytė virsta mergele viliokle, patirtį kaupiančia motina ir galiausiai – pasaulio paslaptis pažinusia žiniuone ragana. Pasakojama apie moteris - visas ir kiekvieną. 

Apie moterį, kurioje slypi maža mergaitė, mergelė, vilioklė, motina ir ragana žiniuonė. Moterį, kurios jėga – žemėje, įsiklausyme į gyvenimo ritmą, gamtos ciklus ir gyvybines energijas.

Moteris gali būti ir švelni, ir žiauri tuo pačiu metu. Jos paslaptis – jos pačios nenuspėjamume ir begalinėje stiprybėje, kuri dažniausiai atsiskleidžia netikėtu momentu. Jos planeta – Mėnulis, kuris valdo potvynius ir atoslūgius, žmogaus vidinę savijautą, augalų augimą bei gyvūnų elgesį.

Galbūt šis šokis net ne apie tai. Gal jis apie tas mergaites, merginas ir moteris, kurios yra šalia mūsų kasdien – apie mūsų mamas, dukteris, seseris ir žmonas. Apie mažus stebuklus, kuriuos diena iš dienos jos kuria. Kartais tai skaniausias pasaulyje obuolių pyragas, kartais – dukrai iš nieko pasiūta nuostabi suknelė. Stiprybė, kuri leidžia dienom naktim rūpintis savo vaikais arba tėvais. Šiluma, kurią moteris atneša į namus kaip žmona. Grožis, kuris priverčia pasukti galvą gatvėje.

Kadangi kaina nebuvo didelė (pigiausi bilietai 15Lt), spektaklis ne per ilgas (apie 45min), o emocijos išėjus - geros, tai džiaugiuosi, kad buvau, rekomenduoju ir tau. Galų gale, juk ten šoka, turbūt, būsimos Lietuvos baleto ir modernaus šokio žvaigždutės. Jei tik neemigruos.

p.s. nuotraukas pasiskolinau iš čia.

Tiramisu

Šįmet švęsdami Naujus paragavom nerealaus skonio draugės gaminto Tiramisu. Sužinoję, kad šitas reikalas jai užtruko tik pusvalandį ir sužinoję receptą, pasigaminti pabandėm ir mes. 
Pradžiai - apie tai, ko reikia:

* 4-6 kiaušinių;

* 500g maskarponės sūrio;

* ½ stiklinės cukraus;

* 1 pakelio biskvitinių sausainių 

* kakavos pabarstymui (pigiausios, pvz. “Močiutės kakavos”)

* tirpios kavos (pvz. “Inkos”)

* 40g brendžio (mes nenaudojom)


Kaip gaminti:

1. Pasigaminti kavos, maždaug 0,5-0,7 litro dubenėlyje, kad būtų patogu mirkyti sausainių pirštelius. Palikti, kad atvėstų.
2.  Atskirti kiaušinių trynius nuo baltymo.
3. Trynius sumaišyti su cukrumi ir gerai ištrinti. Tada įdėti maskarponės sūrį ir irgi gerai išmaišyti. 
4. Išplakti baltymą ir jį įdėti į bendrą masę. 
5. Biskvitinių sausainių pirštelius nežymiai pamirkyti kavoje (kad neištežtų - greitai įkišti ir ištraukti) ir kloti juos į indo dugną. Realiai, turi gautis biskvitas. 
6. Užpilti masės sluoksnį. Užberti šiek tiek kakavos ant viršaus. 
7. Tada vėl dedamas pirštelių sluoksnis, užpilama masė, užbarstoma kakava ir taip iš viso kokius 3 kartus. 

Nieko kepti nereikia. Tiesa, pagaminę šitą gėrį mes įkišom dar į šaldytuvą pastovėti valandėlei, bet spėju, net tai nėra būtina. Ir galiausiai, buvo labai skanu. Pasigamink ir tu!

Kuprelis

Buvom vakar Kameriniam Teatre, „Kuprelį“ žiūrėjom. Muzikinis toks spektaklis, o pagrindinius vaidmenis atliko Justas Lapatinskas ir Ingrida Žiliūtė. Visai nieko tokie. Ir pats spektaklis visai nieko toks. Lyg ir norėjosi daugiau veiksmo ar daugiau dialogų, ar stipresnių balsų, ar dar kažko tokio... Bet užtat nebuvo, kad kažkas labai nepatiktų. Spektaklis, tiesa, vėlavo 15min., bet tai ne dėl aktorių kaltės. Tualetų mažai, siauručiai laiptai, nedidelės erdvės, tai ir užtruko, kol žmonės susirinko, į savo vietas susėdo.

Apie meilę, apkalbas, lenkus,  „Aušrą“, fizinę negalią. „Kuprelis“ – pirmasis ir bene ryškiausias impresionizmo krypties romanas lietuvių literatūroje. Tai jausminga istorija apie gyvenimo malūną, kuriame susipina meilė, išgyvenimai ir viltis. Tai idealistinis kūrinys, vaizduojantis įgimtą ydą turinčio žmogaus, kuproto malūnininko Olesiaus ir gražuolės Gundės meilės istoriją.
Spektaklio nuotraukos iš čia.

201401

Be galo jaukiai ir smagiai sutikti 2014, atrodo, jau įsibėgėjo kaip reikiant. Ir aš jau visą mėnesį gyvenu naujomis svajonėmis ir tikslais. Bandžiau visą sausį negert kavos - nelabai išėjo, „nusidėjau“ kokius 6 kartus (nelemtas kavos aparatas darbe), ir dar bandžiau kasdien po nuotrauką padaryt - nelabai išėjo... Fotkinau gal tik kokias 7-8 dienas, ir tai, veikiant kažką įdomesnio. Paprasčiausiai nepatogu nešiotis fotoaparatą (nusipirkau!), tai reiktų arba tokio mini, arba daugiau valios...
Tai taip po truputį įgyvendindama (arba ne visai) metinius ir mėnesinius tikslus, judu pirmyn, arba bent jau plius minus į tą pusę, kur noriu būti metų gale. Kad nereiktų nejaukiai jaustis, kad va, metai prabėgo, o nieko ypatingo lyg ir neįvyko, nieko gero lyg ir nenuveikiau. Ne, kažkaip norisi, kad šių metų pabaiga būtų iš tiesų šventė - galėčiau švęsti ne tik faktinį metų galą, draugus šalia ir fejerverkus, bet švęsti ir tai, jog kažką padariau, pamačiau, atradau.

Ta proga jau džiaugiuosi nupirktais lėktuvų ir hostelių bilietais į Paryžių, naujomis pažintimis ir bilietais į Rygą, visa tai įamžinti turėsiančiu fotoaparatu. Atšventėm Ugnės gimtadienį Šiauliuose ir jau žinau, kad kovo 2d. bus „Ana Karenina“, kovo 8d. „Romeo ir Džiuljeta“, o balandžio 13 pamatysiu savo sesę. Ir tai dar ne viskas. Planuose ir Lenkija, ir Budapeštas... Pamažu pildosi mano kalendorius, ir vis labiau laukiu vienos ar kitos dienos. Nors gerai ir šiandien. Ir baseinas, ir žydintys narcizai ant palangės. Kartais jau kvepia pavasariu. Net makiažą mokiausi darytis. Ir smagu matyti, kad savo svajonių link juda ir artimiausi aplinkiniai: persikrausčius mamai pasikeitė mano(?) adresas Panevėžyje, viena draugė tekės, o kita susilauks vaikelio. Sesė gavo geresnį darbą ir gimtadienį švęs JAV, o V pakėlė algą. Valio.