pirmadienis, spalio 17

Dvilypė

Ar tau taip nebūna, kad prausiesi duše ir randasi mintys su kiekvienu lašeliu, nubėgančiu per tavo kūną. Ir kuo karštesnis vanduo, tuo daugiau tų minčių. Kaupiasi, sukasi galvoj, ramybės neduoda. Dėliojasi ištisos eilutės, sakiniai. Ar tau taip nebūna, kad tada pamiršti ir šampūną, ir dušo želė, per šiltus garus brendi link chalato ir į kambarį. Ir skubi įjungt pc, kad tik užkrautų jį greičiau, ar kokį lapelį pagriebi, kad tik pasiliktų dar tos mintys trupučiuką, nenuplauktų kaip nuplaukia vanduo užtvankoj. Ar tau taip nebūna, kad panašios mintys įkyruolės lenda kitais netinkamiausiais momentais - mokantis skaitykloje arba per egzaminą...

***

Galvojau šiandien ir kitom dienom, tik nežinojau, kaip įvardint. Tačiau prisiminusi paauglystės dainas ir pastebėjusi žmones, supratau. Aš kitokia. Naujiena, nusijuoksi, juk visi skirtingi mes. Tačiau tikrai. Aš kitokia. Ir to mano kitoniškumo kituose man trūksta. Kadaise buvo Katedriečiai, atrodo, žmonės kaip ir aš. Buvau pleputė, jaučiaus suprantama. Buvau kitokia tarp kitokių ir niekad nesijausdavau prastai. Po to kažkas nutiko. Išnyko Katedra, draugai supanašėjo. Į tuos, į visus Kitus. Prarado kitoniškumą. O jei dar ne visai prarado, tai kasdien praranda vis labiau. Ir nervina mane, jaučiu, kad nebepasakoju tiek, o tyliu vis dažniau. Sakoma, tam ir duotos ausys dvi, kad klausytume daugiau, tačiau taip liūdna, keista. Jaučiu, visai viena likau.
Ir nesuprasi, ar vis dar paauglystėj, ar subrendau jau per daug...

***

Vis galvoju apie prasmę ir laimę. Kuo jos skiriasi, kokia manoji. Ir nežinau. Vieną dieną noriu pagal specialybę darbo, aktyvaus gyvenimo, pietų jaukiose kavinėse, buto senamiestyje ir atostogų keliaujant. Artimų draugų ir Naujų metų su jais, Kalėdų su šeima.
Kitą dieną trokštu ramybės. Namelio prie jūros, darbo namuose. Visiškos laisvės, jokių automobilių, nuosavo žirgo ir atostogų keliaujant. Kalėdų su šeima. Kodėl draugų čia nebeliko? Žiūrėk aukščiau.
Suderint visko neišeina. 

***

Gal todėl tos kavinės reikia. Kavos, jaukaus kampo, ramybės. Atsigaut be priežasties.
Gal todėl norisi į Erasmus. Pažiūrėt, o kaip kitur?
Gal todėl vis pagalvoju apie rašytojus, poetus. Menininkus apskritai. Ivanauskaitę, Marcinkevičių. Mylimi šimtų, vieniši tarp milijonų.

5 komentarai:

Kirstone rašė...

Nežinau ką tiksliai pasakyti, tačiau kiek tave žinau, tiek tau galiu sakyti, kad tu žmogus, kuris gal ir pasikeitęs, tačiau tikrai ne į blogą. O visi žmonės keičiasi, nes bręsta, nes formuojasi asmenybė. Matyt ir nenustoja ji.

Aušra rašė...

Gyvenimas išmokina rinktis žodžius, kuriuos pasakai garsiai... nes dabar jua žinai, ką reiškia būti įskaudinta, palikta, ką reiškia tik savo jėgomis pasikliauti. Paaglystėje daug kam atrodo, kad jų gyvenimai bus aktyvūs, kad kiekviena diena busiššūkis, kad kažką iš tiesų didingo sukursi.. o dabar vis dažniau susisupus žvelgi pro langą ir supranti, kad gyvenime nori ramybės, jaukių namų ir šeimos...
Mudu su vyru vis dažniau kalbamės, kad laikas labai keičia ir net ir nesinorėtų lėkti per pasaulį... amžius daro savo.. ir tai labai malonu galų gale suprasti. ;)

Labai gražus šis Tavo įrašas. ;)

Hem. rašė...

Pažįstamos jausenos...

WaWa rašė...

Same situation. Profesijos,gyvenimo prasmės atžvilgiu. Truputėlį ne į temą – koks tavo zodiakas?

just rašė...

liūtas :)