baletas: Raudonoji Žizel

„Raudonoji Žizel“ - baleto spektaklis, skirtas Olgai Spesivcevai, vienai žymiausių XX amžiaus balerinų. Ši balerina buvo geniali Žizel. Ji taip susitapatino save su vaizduojamu personažu, įsijautė į tikrosios Žizel likimą, kad nebeturėjo jėgų sugrįžti į tikrovę - paskutiniuosius 20 metų praleido psichiatrinėje klinikoje netoli Niujorko, likusi visiškai viena ir neveiksni... Žizel istorija tapo bačios balerinos istorija.

Pirmas veiksmas pasakoja apie tai, kaip Petrograde (Sankt Peterburge), revoliucijos metu, atrodo klasikinio baleto pamoka. Mokytojas iš visų šokėjų išsirenka vieną, kuri savo šokiu sužavi publiką, o ypač Čekistą - slaptosios policijos agentą. Čekistas jėga ir šiurkščiomis glamonėmis priverčia paklusti Baleriną savo valiai, atveria visiškai naują ir nepažįstamą pasaulį, padaro revoliucingų masių puotos karaliene.
Tačiau dvasinės vertybės, kurias Balerinai diegė Mokytojas priverčia ją sugrįžti į teatrą. Tik čia - jau naujasis režimas, kur visi privalo paklusti raudonajam režimui... Čekistas leidžia Balerinai palikti Tarybų Sąjungą.

Antrasis veiksmas jau Paryžiuje, ant scenos - Grand Opera teatro baleto klasė - žymus šokėjas ir choreografas vadovauja repeticijai. Pasirodo Balerina, tampa šokėjo partnere, susilaukia didžiulės sėkmės. Tačiau Balerinos meilė Partneriui - be atsako... Todėl ji jaučiasi vieniša, jai pakrinka nervai, klysta šokdama. Atsipalaiduoti bando mėgaudamasi Paryžiaus malonumais, tačiau nesėkmingai: šokėjai vaidenasi Čekistas, paskui Mokytojas. Pasaulinę šlovę atnešęs Žizel vaidmuo neleidžia užsimiršti, ir Baleriną ištinka Žizel likimas - ji išprotėja. Veidrodžiai atspindi sužalotą Balerinos sąmonę, o išsivadavimas randamas pasaulyje iš kitos veidrodžių pusės.

Pats baletas, bent jau pirmame veiksme, tamstus ir kuria grėsmės įspūdį, vyrauja įtampa nuolatinė, kurią dar labiau sustiprina muzika ir apšvietimas. Olga Konošenko kaip visada nuostabi - atrodo, kad Raudonosios Žizel vaidmuo sukurtas būtent jai. Nuostabūs kostiumai, išraiškingai šokantis Čekistas - A. Daraškevičius. Antras veiksmas apskritai nepakartojamas. Vieni įvykiai keičia kitus, daugybė kostiumų, nuolat stebina dekoracijos, Olgos solo, kabareto scena. Ir viskas taip modernu, o sukuriamas puikias figūras nuolat norisi fotografuoti - kad tik nesibaigtų, kad tik nepasimirštų.
„Raudonoji Žizel“. Nueik.


nuotraukos iš čia, čia ir čia.

baletas: Romeo ir Džuljeta

Labai ilgas (net 3val. trukmės) baletas visiems puikiai žinomu siužetu - neapykanta tarp dviejų galingų šeimų - Montekių ir Kapulečių, Džuljetos tėvų noras ją ištekinti už nemylimo vyro, tos pačios Džuljetos ir Romeo uždrausta meilė, mirtys...
Patiko kostiumai šiame balete, graži muzika. Labai graži ir jaunutė atrodė Džuljeta. Visai patiko ir šokėjas, vaidinantis Romeo.
Nepatiko tas orkestras ant scenos - įdomu, bet kažkaip neefektinga, ir labai girdėjosi garsiai, na, kaip šokėjai pašoka ir nusileidžia, neliko to tokio baleto sudaromo įspūdžio, kad šokėjai - lengvi kaip plunksnelės. Nepatiko, kad šiek tiek per daug ištęsta viskas, labai daug dažnai visai nereikalingų solo pasirodymų...
Šiaip, jei labai trumpai, tai nerekomenduočiau eiti į šį baletą, jei tau jis būtų pirmasis. Na, o jei kažką jau esi matęs, tai taip, nueik. Visgi, klasika.

nuotrauka iš čia.

baletas: Ana Karenina

Turiningas šis spalis baletų. Šiandien buvau nacionaliniame operos ir baleto teatre pastatytame balete „Ana Karenina“.

Ana Karenina, kurią šiandien nuostabiai įkūnijo balerina Olga Konošenko, - ištekėjusi aukštuomenės dama, mama. Su vyru jos gyvenimas saugus, ramus, užtikrintas. Ne problema deficitiniai žaislai vaikui ir žirgų lenktynės, pokyliai ar kitokios pramogos.

Tačiau ramus gyvenimas ilgai netrunka, Ana įsimyli jaunikaitį grafą Vronskį ir toliau visą spektaklį bando apsispręsti, kas jai svarbiau, mieliau, priimtiniau - aistra Vronskiui ir laisvė, ko taip trokšta Anos širdis, ar sūnus, kartu su atitinkama padėtimi visuomenėje.

Kaip nekeista, viskas baigiasi tragiškai - Ana nusižudo.

***

Kas labai patiko šiandien, tai nuostabi O.Konošenko, ji tokia tobula šiam vaidmeniui, kad jokios kitos balerinos neįsivaizduoju net. Taip pat puikios dekoracijos, ypač tas traukinys. Kostiumai nerealūs. Stipri muzika. Patiko balerina, kuri vaidino Vronskį įsimylėjusią merginą Kitę (ar koks ten tas vardas).

Kas nepatiko, tai tas šokėjas, kur atliko Vronskio vaidmenį. Jis šoka gal ir gerai, tačiau atrodo, kad tik apie šokį, techniką ir tegalvoja. Jokių emocijų, jokių jausmų, vien sunkaus žingsnio nulemtos grimasos... Taip norėjau Juškos šiam vaidmeny... Nepatiko ir judantys vaizdai - na, ta besisukanti biblioteka.
Taip pat, nežinau, ar patiko, ar ne, bet šis baletas įdomus tuo, kad jis lyg ir neprailgsta, tačiau gal dėl to, kad vienas veiksmas nuolat keičia kitą, ir visų įvykių tiek daug, tai atrodo, kad jau tą spektaklį ne 2, o kokias 4 valandas stebi. Įdomus jausmas.

Apskritai, „Ana Karenina“ - vienas iš tokių įdomesnių baletų, kurį turbūt įrašyčiau į kokią 3-4 vietą iš visų savo matytų. Tai taip per viduriuką išeina. Kitaip sakant, būna ir geriau, bet vis tiek labai rekomenduoju.

nuotrauka iš čia.

Dvilypė

Ar tau taip nebūna, kad prausiesi duše ir randasi mintys su kiekvienu lašeliu, nubėgančiu per tavo kūną. Ir kuo karštesnis vanduo, tuo daugiau tų minčių. Kaupiasi, sukasi galvoj, ramybės neduoda. Dėliojasi ištisos eilutės, sakiniai. Ar tau taip nebūna, kad tada pamiršti ir šampūną, ir dušo želė, per šiltus garus brendi link chalato ir į kambarį. Ir skubi įjungt pc, kad tik užkrautų jį greičiau, ar kokį lapelį pagriebi, kad tik pasiliktų dar tos mintys trupučiuką, nenuplauktų kaip nuplaukia vanduo užtvankoj. Ar tau taip nebūna, kad panašios mintys įkyruolės lenda kitais netinkamiausiais momentais - mokantis skaitykloje arba per egzaminą...

***

Galvojau šiandien ir kitom dienom, tik nežinojau, kaip įvardint. Tačiau prisiminusi paauglystės dainas ir pastebėjusi žmones, supratau. Aš kitokia. Naujiena, nusijuoksi, juk visi skirtingi mes. Tačiau tikrai. Aš kitokia. Ir to mano kitoniškumo kituose man trūksta. Kadaise buvo Katedriečiai, atrodo, žmonės kaip ir aš. Buvau pleputė, jaučiaus suprantama. Buvau kitokia tarp kitokių ir niekad nesijausdavau prastai. Po to kažkas nutiko. Išnyko Katedra, draugai supanašėjo. Į tuos, į visus Kitus. Prarado kitoniškumą. O jei dar ne visai prarado, tai kasdien praranda vis labiau. Ir nervina mane, jaučiu, kad nebepasakoju tiek, o tyliu vis dažniau. Sakoma, tam ir duotos ausys dvi, kad klausytume daugiau, tačiau taip liūdna, keista. Jaučiu, visai viena likau.
Ir nesuprasi, ar vis dar paauglystėj, ar subrendau jau per daug...

***

Vis galvoju apie prasmę ir laimę. Kuo jos skiriasi, kokia manoji. Ir nežinau. Vieną dieną noriu pagal specialybę darbo, aktyvaus gyvenimo, pietų jaukiose kavinėse, buto senamiestyje ir atostogų keliaujant. Artimų draugų ir Naujų metų su jais, Kalėdų su šeima.
Kitą dieną trokštu ramybės. Namelio prie jūros, darbo namuose. Visiškos laisvės, jokių automobilių, nuosavo žirgo ir atostogų keliaujant. Kalėdų su šeima. Kodėl draugų čia nebeliko? Žiūrėk aukščiau.
Suderint visko neišeina. 

***

Gal todėl tos kavinės reikia. Kavos, jaukaus kampo, ramybės. Atsigaut be priežasties.
Gal todėl norisi į Erasmus. Pažiūrėt, o kaip kitur?
Gal todėl vis pagalvoju apie rašytojus, poetus. Menininkus apskritai. Ivanauskaitę, Marcinkevičių. Mylimi šimtų, vieniši tarp milijonų.

Andriaus Kaniavos koncertas

Vakar buvom Panevėžio Muzikiniame teatre, kur vyko „vyresnio amžiaus bardo“ Andriaus Kaniavos autorinių dainų vakaras. Keista tai, kad pasakius mamai, kad einu į Kaniavos koncertą, ji net nepagalvojo apie Andrių, o visą laiką, kol kalbėjom, įsivaizdavo, kad tai bus Eduardo Kaniavos koncertas. Ir ne tik mano mama, bet ir V mama, ir jo sesė - visi vieningai teigė, kad eisim į vyresniojo Kaniavos koncertą. O visgi ne.
Nors Andrius nebe jaunas jau, tačiau vis tiek labai šiltas, nuoširdus ir jaukus. Būtent tokia atmosfera buvo vakar koncertų salėje. Aišku, ne be kompozitoriaus Sigito Mickaus pagalbos. :)
Žinoma, ne viskas buvo super - salėje buvo šalta ir trukdė galybė techninių nesklandumų (nors iš kiekvieno jų Andrius sugebėjo padaryti po smagų anekdotą), o ir dainų žodžius ne visus pavyko suprast - tiesiog bardas taip neaiškiai juos taria... Bet, kita vertus, jei nesupratom žodžių, tai klausėmės muzikos, jei per tą gaudimą muzikos nebegirdėjom, tai juokdavomės iš anekdotų. Taip ir praėjo vakaras.
Labiausiai man patikusios dainos čia, čia ir čia.

Graikas Zorba

Naujas sezonas prasidėjo ir aš vėl buvau balete. Šįkart - Lorca Massine 2 veiksmų balete apie visame pasaulyje garsų graiką Zorbą iš Nikos Kazantzakio apysakos arba pagal šią apysaką sukurto filmo.

Aš, prisipažinsiu, nei filmą buvau mačiusi, nei knygą skaičiusi, bet mane patraukė pats pavadinimas. Lyg šiltas kažkoks, lyg girdėtas. Taigi, nuėjau į Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro puslapį, kur pasiskaičiau apie džiaugsmo filosofiją ir šokio svaigulį, kuris priverčia pamiršti visas bėdas ir rūpesčius ir nusprendžiau, kad viskas, eisiu. Jei reikės, tai ir viena. Be viso ko, juk dar Juška šoka... 

O Juška (kuris vaidino Džoną) šoka puikiai. Taip lengvai, taip švelniai, taip elegantiškai. Tikras aristokratas!
Be to, tai baletas, kuriame dalyvauja choras ir net solistė!
Antras veiksmas nepakartojamas savo smagumu ir gražiai atliekamu sirtakiu.
O Zorba toks išdykėlis, toks "pritampantis", toks tikras draugas. Toks nei šioks nei toks, bet mėgiamas visų.

Ir dar, balete net 3 pabaigos (bisai)!!! Gal kas žino, KODĖL čia taip?:) Google atsakymo neduoda, o baisiai įdomu...
Pati muzika, kostiumai, dekoracijos - nieko įspūdingo, bet ir ne taip, kad nepatiko. Tiesiog šio baleto esmė - šokiu išreiškiami jausmai, sirtakis, choras ir tie 3 bisai pabaigoje, dėl ko, viską sudėjus, išeina puikus reginys. Na, o visokių smulkmenų aptarinėti turbūt neverta. Geriau pažiūrėk kelias ištraukas ir apsispręsk pats, eiti ar ne: