trečiadienis, vasario 11

Šypsena gatvėje

Šypsena gatvėje

Ilgai stebėjau vieną žmogų:
jisai stovėjo ir šypsojos.
Gatve važiavo, ėjo žmonės.
O jis stovėjo ir šypsojos.

Kaip keista, ne tiesa?
Vidur dienos
kad taip stovėtų ir šypsotųs…

Aš pasekiau jo žvilgsnį -
rodos, nieko.
Paskui į veidą pažiūrėjau -
kiek pavargęs
ir šiandien nesiskutęs.

Kaip keista, ne tiesa?
Vidur dienos
kad taip stovėtų ir šypsotųs…

Nejučiom
ir aš ėmiau šypsotis.
Nuostabu!
Jūs pabandykit:
vidury dienos
sustokit gatvėj ir, lyg niekur nieko,
šypsokitės.
Be galo gera.

Paskui aš priėjau prie jo:
- Atleiskit…
jūs visą laiką šypsotės.
Ar negalėtumėt paaiškinti -
kodėl?

Jis pažiūrėjo į mane -
akimirka -
ir šypsena prapuolė:
- Šypsausi? Aš?
Tai jums tik pasirodė…
O, be to,
koks jūsų reikalas?

Ir jis nuėjo.
Aš likau jo vietoj.
Bet jau nei jis, nei aš
nesišypsojom.


Justinas Marcinkevičius

1 komentaras:

Vakaro žara prieš saulėlydį rašė...

:D
J. Marcinkevičius rašo apie protą išardantį grožį. Na bet šis eilėraštis sukonstruotas protu man gana gražus.
Taigi ne kėkvienas protas gali būti kaip rūgštis ardantis grožį.
:D