Futbolo kamuolys.

Ruduo, lietus... Žolė suvargus
Ir pulkas augalotų vyrų.
Kas nori, tas mane ir spardo
Ir aš lekiu tenai, kur spiria.

Aš nežinau, kodėl, už ką
Mane iškart keliese puola,
Neėstų nė viena ožka
Žolės, kurioj randu aš guolį.

Sakykit, kaip man apsiginti?
Vėl vienas aš prieš visą būrį.
Visi akiplėšos žibintai
Tik į mane šįvakar žiūri.

Padovanokit man sparnus,
Dangaus žydrynę, žalią girią.
Tik smūgis, riksmas nedarnus
Ir aš lekiu tenai, kur spiria

Bet aš tyliu, aš gero būdo,
Tik va kaip skauda margus šonus...
Lyg džiunglėse paklydęs liūtas
Riaumoja kreivas stadionas.

Aikštės gale ne aukso vartai,
Pro juos pasprukt esu mėginęs,
Tačiau budrus pakrypęs sargas
Tų vartų man neatrakina.



Liūdnų slibinų dainas galite atsisiųsti čia.

Nuo kalniuko.

Vos pabudusi supratau, kad jau bus. Apsirengiau, mamytės Vytauto paraginta įsimečiau trejetą porų pirštinių, šiltas kojines bei fotoaparatą ir nė nepajutau, kaip atsidūrėme Žaliojoje girioje. O ten - būrys gerai nusiteikusių žmonių, aikštelė, kalniukas... Ir viskas prasidėjo: gamta, grynas oras, naujos pažintys ir įspūdžiai. Ir buvo smagu.









http://www.youtube.com/watch?v=I_fGbL4v24U

Iš taško K į tašką P.

Šiandien aš prisimenu tą kelionę. Nežinomybę, netgi baimę judant. Jaudulį. Girgždantį smėlį ir jūros ošimą. Sakų kvapą ir gaivų vėją. Naglio kalną. Pakeleivius... Tą saldų jausmą, kai esi nepažįstamoje vietoje ir su ja bei aplinkiniais tavęs niekas nesieja. Laisvės ir nepriklausomybės akimirką. Dieną ir naktį, kai bet kada galėjo atsitikti bet kas. Aš buvau taip toli... Aš buvau pavojuje. O tačiau tai buvo viena laimingiausių dienų mano gyvenime.

Šypsena gatvėje

Šypsena gatvėje

Ilgai stebėjau vieną žmogų:
jisai stovėjo ir šypsojos.
Gatve važiavo, ėjo žmonės.
O jis stovėjo ir šypsojos.

Kaip keista, ne tiesa?
Vidur dienos
kad taip stovėtų ir šypsotųs…

Aš pasekiau jo žvilgsnį -
rodos, nieko.
Paskui į veidą pažiūrėjau -
kiek pavargęs
ir šiandien nesiskutęs.

Kaip keista, ne tiesa?
Vidur dienos
kad taip stovėtų ir šypsotųs…

Nejučiom
ir aš ėmiau šypsotis.
Nuostabu!
Jūs pabandykit:
vidury dienos
sustokit gatvėj ir, lyg niekur nieko,
šypsokitės.
Be galo gera.

Paskui aš priėjau prie jo:
- Atleiskit…
jūs visą laiką šypsotės.
Ar negalėtumėt paaiškinti -
kodėl?

Jis pažiūrėjo į mane -
akimirka -
ir šypsena prapuolė:
- Šypsausi? Aš?
Tai jums tik pasirodė…
O, be to,
koks jūsų reikalas?

Ir jis nuėjo.
Aš likau jo vietoj.
Bet jau nei jis, nei aš
nesišypsojom.

Justinas Marcinkevičius

Šimtadienis.

Taigi atsibudus rengiuosi paskubomis ir lekiu į mokyklą. Nykštukų namelyje jau šurmuliuoja draugės



bei kaip bitutės dūzgia nespėję trečiokai. Mokykloje gera, visur džiugi nuotaika. Mes


susitinkame, apsikabiname, keliaujame, atrandame.



Mokykla pilna šieno, vaikiškų dviračių


ir arkliukų, burtų lazdelių, šikšnosparnių



ir net nusikaltėlių!


O muilo burbulai skraido aplink. Nuskamba skambutis ir mes traukiame į pamokas, pirmoji - lietuvių. Atsiverčiu „Šaltinėlį“ ir skaitau: bur-bu-las ir bur-bu-lie-nė vi-rė ska-nią va-ka-rie-nę... Vėliau sakome greitakalbes, miname mįsles ir žaidžiame sugedusio telefono. Ir mūsų širdys laimingos. Pertrauka.
Pertrauka - pamoka - pertrauka - pamoka... Ir vis žaidimai, gera nuotaika, helio ir ne tik balionėliai, šėlionės ir muilo burbulai. Paskutinė pamoka. Mūsų ateina ir mes pajudame kino centro „Garsas“ link. Prasideda šventė.
Trečiokai vaidina ketvirtokus, tema: kinas, filmai. Filmų daug ir įvairių: „Aš noriu jos“, „Lobių sala“, „Haris Poteris“, „Žvaigždžių karai“, „Adamsų šeimynėlė“(ir aš buvau ale Trečiadienė), „Greiti ir įsiutę“, „Mulen Ružas“, „Laukiniai vakarai“. Daug dainų, juoko. Buvo suvaidintos net JBG valytojos! Žodžiu, super.
Po šventės „Garse“ - bėgte griūte namo persirengti ir daiktų pasidėti, o tada - į kelią vėl. Po geros valandos atvykstame.
Pasvalys. Balsių malūnas. 4a, 4e, 4g klasės.





O čia buvo v i s k o. Dainų, šokių, kavos ir arbatos gėrimo triskart per pusvalandį, dūžtančių stiklinių ir dingusių batų. Daug juoko ir net ašarų, miegas viengulėje penkiese arba ant skrynios ir bandymai išsiaiškinti, kas buvo bomžas seniau(gal bėdžius?) ir kas yra antklodės karalius ar karalienė.
Ryte grįžom namo. Jaučiuos maloniai pavargusi ir užmiegu visur, kur tik prisėdu. Ir dar man skauda sprandą. Bet tai nesvarbu. Svarbūs įspūdžiai, patyrimai, klasiokai ir draugai. Svarbu tai, kad liko 100 dienų.
Tik šimtas ar net šimtas?
Parodys laikas.

http://www.lrytas.lt/videonews/?id=12339487471231788636&sk=5

http://viewmorepics.myspace.com/index.cfm?fuseaction=user.viewPicture&friendID=405486365&albumId=1236685