Kiek nedaug žmogui reikia

Kaip keista, kad tiek nedaug žmogui reikia. Apelsino, katės ant kelių, gero filmo. Juk nedaug, tiesa? Bet kartais to daugiau nei pakanka, kad, visą dieną neradusi sau vietos, griūčiau ant lovos grojant besibaigiančio filmo muzikai, žiūrėčiau į dangų ir tyliai šypsočiausi. Iš naujo patirčiau vilties jausmą. Jausmą vilties, ramybės ir laimės.

man.

Moka skirti tai, kas praeina, nuo to, kas amžina.
*
Niekada neapgaudinėja, bet moka sugluminti.
*
Nesileidžia apgaunama išvaizdos, užtat nepraleidžia progos ištaisyti savo trūkumus - žmonės visada geras veidrodis.
*
Kartais grumiasi su tuo, kurį myli.

Žino, kad ilgas karas galiausiai pribaigia ir nugalėtoją.
*
Supranta,kad pasikartojantys potyriai turi vieną tikslą: išmokyti to, ko ji nenori išmokti.
*
Nebijo atrodyti pamišusi. (nes tai tik maskuotė)
*
Nėra sąvokų geresnis ar blogesnis: kiekvienas apdovanotas individualiais gabumais.
*
Naujoms idėjoms reikia erdvės, o kūnui ir sielai - naujų iššūkių.
*
Tai, kas svarbu, liks; kas bus nenaudinga, išnyks.
*
Kad tikėtum, jog eini tikru keliu, nebūtina įrodinėti, kad kito kelias klaidingas.
*
Ginkluotė susideda iš trijų dalykų: tikėjimo, vilties ir meilės.
*
Kęsdama neteisybę, ji paprastai stengiasi likti viena - kad neparodytų savo skausmo kitiems.
*
Jai reikia meilės.
*
Išmoksta iš žvaigždžių, kad tik vidinis sprogimas leidžia švytėti.
*
Žino, kad visa paukščio drąsa ir neapykanta nieko vertos katės akivaizdoje.
*
Kiekvieną situaciją laiko vienintele ir netaiko svetimų formulių, receptų ar nuomonių.
*
Pripažįsta,jog priešai čia yra tam, kad išmėgintų jos drąsą, ištvermę, gebėjimą apsispręsti. Jie priverčia ją kautis dėl savo svajonės.
*
Yra laisva, bet žino, kad atvira krosnis duonos neiškepa.
*
Žino: visi bijo visų.
*
Tiki stebuklais - ir stebuklai pradeda vykti. Yra įsitikinusi, kad mintimis gali pakeisti savo gyvenimą, - ir gyvenimas pradeda keistis. Yra tikra, kad sutiks meilę, - ir meilė ateina.
*
Prisimena: žmogus nuskęsta ne todėl, kad įkrenta, o todėl, kad būna po vandeniu.
*
Kiekvieną dalyką vertina tik tiek, kiek jis yra vertas.
*
Mąsto: yra tiltas, jungiantis tai, ką aš darau, su tuo, kas man patiktų daryti.
*
Žino žodžių galią.
*
Moka pralaimėti.
*
Supranta, kad Dievas panaudoja vienatvę, kad išmokytų žmones gyventi kartu. Panaudoja neapykantą, kad parodytų, kokia begalinė taikos vertė. Panaudoja tylą, norėdamas išmokyti tarti žodžius atsakingai. Panaudoja ligą, kad pajustume sveikatos palaimą. Panaudoja žemę, kad suprastume oro vertę. Panaudoja mirtį, kad parodytų, koks svarbus yra gyvenimas.
*
Svetimą ji sutinka maloniai, bet juo pasitikės tik tada, kai pažins ir jo trūkumus.
*
Žino, kad svarbiausi žodžiai - trumpi. Taip. Meilė. Dievas.
*
Nepamiršta, kad priemonės nepateisina tikslų.
*
Išmoksta gyventi su savo prieštaravimais.

Universalios sporto arenos atidarymas Panevėžyje.

Taigi taigi ir aš ten buvau, arbatos negavusi keptas bulvytes valgiau ir man per smakrą varvėjo, o burnoj vis dėlto kažkas buvo.
Skubėdama ir griūdama, kulniukais kaukšėdama bėgu į autobusą ir vos po automobiliu nepalindusi suprantu - be reikalo. Manasis nė neketina kažkur skubėti ar bent jau laiku pasirodyti ir atslenka 10min po. Važiuoju ir, stebėtina, nuvažiuoju lygiai lygiai. Tada mes pajudame arenos link. Retai tame rajone būnu, todėl šį vakarą ji man atrodo įspūdinga. Didelė, daugybė žmonių aplink ir dar ta olimpiška ugnis bei šviestuvai, panašūs į Velykinius močiučių pardavinėjamus saldainius prie bažnyčios - tokias spalvingas lazdeles su labai gražiu popierium.
Pusvalandį stovime eilėje, drebame ir svajojame apie šildomą raudoną kilimą, kai pagaliau, praėję rankinuko ir kišenių patikrinimą, patenkame į vidų. Čia seka antroji eilė - prie rūbinės, kurioje atstovėję antrą pusvalandį, sužinome, jog rūbinė mokama! Pasikrapštę po pinigines ir sušelpę vienas kitą galų gale pasikabname striukes ir gerai paslepiame žetoniukus - brangūs gi kai velnias, neduok Die, pamesi.
Dar kurį laiką pajuokavę ir apžiūrėję susirinkusius tautiečius, be 15min stojamės į dar vieną eilę - šįsyk link sektoriaus. Kadangi durys dar neatidarytos, žmonės grūdasi tai pirmyn, tai atgal ir pasijuntu lyg sausakimšame autobuse ar Gariūnuose prieš Kalėdas. Tačiau durys netrukus vis dėlto atsidaro ir mes patenkame į sektorių Nr.215.
Deja, pats arenos vidus didelio įspūdžio nepalieka: viduje toli gražu dar niekas nepabaigta, sienos plikos ir lubų nėra, o mažoms mėlynoms kėdutėms iki tobumo irgi dar toli. Na, nebent arenos dydis. Ir, žinoma, žmonių gausa.
Mums besikalbant ir šį bei tą aptarinėjant, 25min po užgęsta šviesa ir užgesintojui mes draugiškai paplojame. Keistas, bet gražus vyriškas balsas praneša: „Electric Ladies“.


„Electric Ladies“ - Elektriniais smuikais grojančios merginos(Danutė Kunigėlytė, Enrika Ūselytė, Ieva Paukštytė), kurios į savo repertuarą įtraukė jau klasika tapusių tokių pasaulio muzikos grandų kaip Stingas, Joe Cocker'is, Michael Jackson, Bomfunk MC‘S kūrinius. Elektriniai smuikai (ne be specialiųjų efektų pagalbos) jų rankose virsta fūzinėmis gitaromis, mandolinomis ir kitais instrumentais. Prie to reikėtų pridėti karščiu pulsuojančią ekspresiją bei specialiai sukurtą choreografiją. Šią grupę savo gyvenime mačiau pirmą kartą ir vis stebėjausi jų laisvumu scenoje atliekant šitokius sudėtingus kūrinius. Super.
Po elektrinių smuikų sekė lazerių šou, kuris, subjektyvia mano nuomone, buvo šiek tiek ištęstas, mes sužinome arenos vardą. Tai - „Cido arena“. Sulčių arena, liaudiškai tariant :)
Iškart paskelbus arenos pavadinimą, salėje susirinkę „kairieji“ ir „dešinieji“(renginio vedėjas užtikrino, jog jokios politikos čia nėra) dar kurį laiką mokomi taisyklingai ir garsiai ploti. Tai daro kažkokios televizijos laidos vedėjas teisindamasis tuo, kad muzikantams reikia pasiruošti ir kad toks jo darbas. Galų gale, jau įskaudus delnams ir atslūgus įgeidžiui ploti garsiau už kitą salės pusę, mums vėl pranešama: „Ricchi e Poveri“.


„Ricchi e Poveri“ - „italų disko” atstovai(Angela Brambati, Angelo Sotgiu ir Franco Gatti), koncertuojantys jau nuo 1967m. ir tapę viena populiariausių Italijos bei pasaulio grupių. Tad nenuostabu, jog koncerto metu salę ant kojų kėlė ir nuobodžiauti neleido puikiai visiems žinomos dainos: „Sara perche ti amo“, „Mamma Maria“, „Come Vorrei“, „Acapulco“, „Ciao Italy - ciao amore“ ir kt. Buvau sužavėta Angelos energija, bendravimu su publika ir, bent jau man taip pasirodė, meile muzikai. Taip pat žavu buvo klausytis, kaip Franco Gatti bandė kalbėti lietuviškai ir vis kartojo, kokie mes nuostabūs.
O mes iš tiesų buvome nuostabūs: nesiskundėme grūstimis ir eilėmis, taip pat šaltu oru po koncerto išėjus į kiemą. Kai kas neturėjo šaliko, todėl kelyje namų link šiek tiek drebėjo, tačiau mano žiniomis vis dar yra puikios sveikatos, o tai juk svarbiausia.
Vakarą vainikavo miela sms atsidėkojant už gimtadienio dovaną, po kurios užmigau ilgu ir saldžiu miegu. Tad šiam kartui tiek. Rūpinkitės savimi visi, o mieli mokinukai ir mokinukės - džiaukitės: pagaliau prasidėjo atostogos!

Sth from today's JBG

Hello everyone! This week is language' week, so dont't forget to celebrate it!










and a old one, but almost my favourite drawing:

Kodėl man patinka ruduo

Apmąstymai prasidėjo vakar vakare, su Vytu kalbant apie dieną ir naktį, o realią formą įgavo šiandien perpiet laukiant draugės ir stebint plaukiojančias gulbes. Ir buvo taip gražu!
Rudenį anksti leidžiasi saulė ir kaskart, kai daug išmokusi(arba ne) einu namo, aš galiu matyti auksinius klevų lapus, bristi per juos. Prisirinkti galybę šaltai švelnių kaštonų ir jais užpildyti kišenes bei mamos rankinuką. Rudenį prasideda ančių maitinimo sezonas, be to, dažniau geriu arbatą. Rudenį aš viską apgalvoju, kas vėliau išsiveržia idėjų gausa ir naujais tikslais. Rudenį esu apsupta nebeatostogaujančių draugų, kurie neleidžia paklysti ir tam nė nereikia kelionės į Latviją. Ruduo man - dar ir nauja pradžia. Ne visuomet sėkminga ar džiugi, bet visuomet paliekanti ryškų pėdsaką mano metuose.
Ruduo - ilgų naktų metas, o ilgas naktis aš juk taip mėgstu. Pokalbius, žvaigždes kai giedra ir šokį tyloje, nes aplinkiniai miega. Filmus, masažą bei stiprią kavą švintant. Paslaptis.
Ir man patinka rudenį pasiilgti. Švenčių, šviesos, atostogų ir gėlių, paukščių ir pavasario, vasaros karščio ir trumpų rankovių. Ir net žiemos, sniego, senių besmegenių Senvagėje bei sniego angelų. Ir nesvarbu, jog kai kurie dalykai metams apsukus ratą nebepasikartoja. O gal svarbu, bet kažką praradus atsiranda galimybė atsirasti kažkam naujam, kažkam galbūt dar geresniam. O seni prisiminimai juk lieka. Lieka tokie pat nuostabūs, atsparūs pykčiams ar neapykantai, kad ir kokia galinga ji bebūtų.
Ir man patinka rudenį apie tai galvoti, ir patinka prisiminti.
Ir todėl man patinka ruduo.

„Iškristi per balkoną ir nusibrozdinti smakrą arba praryti žuvies ašaką - neskauda, o mylėti - skauda.“
(iš Giedrės Beinoriūtės filmo Balkonas)

Avinėlių tylėjimas

Ne, čia ne apie tai. Ne!


O vis dėlto, taip nusibodo. Nusibodo! Nors ir nuobodulys čia dar būtų nieko - bėda ta, kad aš pavargau. Kantrybės taurė sklidina, velniop viską, jei perpildys.




Kita vertus, nereikia bartis. Nei sau, nei jums. Tiesa, drugel? Mūsų jaunesnieji vienmečiai. Ir ne tik...
Rytojus jau irgi suplanuotas. 12val nuleis kraują, duos sulčių ir paleis namo. Didžiuokitės manimi! Kadangi kojos vis dar manęs nepripažįsta teisėta sąvininke, tai po to tikriausiai atvažiuos P., parveš. Murah, ir dar atgausiu teisėtą dokumentą. Žmonės, aš vairuotoja!
Ir vis tiek. Suprasti neįmanoma. Bet būkite pasveikinti, žmogėdros!

Šeštadienis!

Viena puikiausių dienų šį rudenį. Ilga ir turininga: siuvyklos paieška, ančių maitinimas, kavos gėrimas ant skardžio, gamta ir brangūs žmonės, vakare - teatras. Viską pasako nuotraukos, tad daug nekalbėsiu. Tik... Ačiū. Šiandien jaučiausi tikrai laiminga.

Mąstant, kovojant, prisimenant. Ištrauka.

Havajuose yra tokia vieta, kurią vadina "Tualetu". Tai didžiuliai vandens sūkuriai, kurie atsiranda, kai susiduria prasidedantys ir atslūgstantys potvyniai. Vanduo vis sukasi ratais, tarytum nuleistas tualete. Jei ten netektum jėgų, iškart panirtum po vandeniu, o tada sunku vėl išplaukti į paviršių. Kartais, - tai priklauso nuo bangų, - galima niekada neišplaukti. Na, štai, esi po vandeniu, tave plaka bangos, ir tu nieko negali padaryti. Mosikuodamas rankomis sau nepadėsi. Tik neteksi jėgų. Niekada nebuvai toks išsigandęs. Tačiau nenugalėjęs tos baimės, niekada netapsi tikru banglentininku. Turi pažvelgti mirčiai į akis, iš tikrųjų ją pažinti, po to nugalėti. Kai tave įtraukia tas verpetas, pradedi galvoti apie įvairiausius dalykus. Tarytum susidraugauji su mirtimi, iš širdies su ja pasikalbi.

***

Visi prarandame ką nors sau brangaus. Prarastos progos, prarastos galimybės, jausmai, kurių niekada nesusigrąžinsime. Štai ką reiškia būti gyvam. Tačiau mūsų galvose yra mažas kambarys, kur mes saugome prisiminimus. Jis primena knygų saugyklą bibliotekoje. O norėdami suprasti, ką jaučia mūsų širdis, turime nesiliauti gaminę naujas nuorodų korteles. Retsykiais turime nuvalyti dulkes, įleisti gryno oro, pakeisti vandenį gėlių vazose. Kitaip tariant, tu amžinai gyvensi savo bibliotekoje.

***

Laikas tave prislegia kaip senas, neaiškus sapnas. Tu nesiliauni judėjęs, mėgindamas prasprūsti. Tačiau net jeigu nueitum į pasaulio kraštą, negalėtum išsigelbėti. Bet vis tiek turi ten nueiti - į pasaulio kraštą. Kažko negalėsi padaryti, jei ten nenukeliausi.

Ideas again and again... autumn.

Idea on a wall.

Happy me and a beautiful autumn. My cat is almost healthy now and I had a wonderful afternoon today spent in my bed. At least Plunksnius prepared a tasty dinner and we had a small talk after. I was exited.
I have nothing to say more, so just take care everybody and don't forget to take umbrellas 'cause of this rainy(but still beautiful) autumn.

Btw, I still love you, my big sister:) No matter what status is.