2012 m. spalio 2 d., antradienis

Life, Erasmus, Croatia, Pula and other

Labas :)
Seniai rašiau jau - atrodo, kažkada mamos pasakyti žodžiai, kad kuo toliau, tuo mažiau žmogus laiko turi, vis dėl to tiesa.
Tiems, kas visiškai nežino, ką veikiau vasarą, galiu trumpai papasakoti, kad vasara buvo - darbas darbas, pagaliau pagal specialybę. Po darbo darbo būdavo V, draugai, Antakalnis - Žirmūnai - Baltupiai, gimtadienis Berlyne, o po gimtadienio ate ate Lietuvai.
Išvažiavau pusmečiui į Zagrebą, Kroatijos sostinę pastudijuot pagal Erasmus programą. Ir esu čia jau...vienuolikta diena.
Per tą laiką dar nebuvo, kad nieko neveikčiau - vis lėkdavom bėgdavom su Auste su reikalais ir pramogom. Bet apie viską trumpai ir iš pradžių.


Šeštadienis, rugsėjo  22d.
Iš Kauno lėktuvas buvo 14:20h, taigi šiek tiek anksčiau atvykom, sėkmingai pasvėrėm savo lagaminus, nusirengėm ir apsirengėm, paverkėm atsisveikinant, laukėm laukėm ir net nepajutau, kaip lėktuvas įsibėgėjo ir...pakilo. Tiems, kas dar nežino, tai buvo mano pirmas skrydis lėktuvu. Kaunas - Frankfurtas. Pora valandų, gražių vaizdų ir užgultų ausyčių ir nusileidom. Paplojom - kažkodėl nežinojau, kad įprasta tokiuose pigiuose skrydžiuose ploti sėkmingai nusileidus.
Frankfurte turėjom tik porą valandėlių, kurių užteko kavai ir pasiruošimui naujam skrydžiui... Vėl pakilom, dar kelios valandos, saulėlydis ir apie 20h nusileidom Pulos oro uoste. Iš ten - į pačią Pulą (už 15 kunų berods = 7.5Lt) , kur paaiškėjo, kad internete surašyti autobusų tvarkaraščiai neteisingi ir jokio autobuso į Zagrebą jau seniai nebėra. Bet mes nenusiminėm, net su mano suplyšusia taše nusliūkinom iki Pulos amfiteatro, kuris yra laikomas vienu iš didžiausių ir geriausiai iki mūsų dienų išsilaikiusiu romėnišku amfiteatru ne tik Kroatijoje, bet ir visame pasaulyje. Prisifotkinom ir pradėjom mąstyti apie nakvynę. Kaip tik tuo metu sutikom vietinį vaikiną, kuris sakė, jog yra iliuzionistas ar kažkas panašaus, kuris tuoj pat užsivertė mano tašę ant kupros ir susiruošė mus palydėti iki artimiausio hostelio. Visgi, pakeliui įsišnekėjus ir šiaip taip išaiškinus, kad mums būtina pigi nakvynė, vaikinas susimąstė, pradėjo galvoti, klausinėti vietinių praeivių ir skambinėti telefonu, kol galų gale sutikom tokią močiutę, kuri pažadėjo mus priimti nakčiai už 17 eurų žmogui. Tiesa, bobutė ne iš kelmo spirta ir kad susitartume teko tikrai ilgai pasiginčyti. Ir net ne angliškai, o kroatų-italų-rusų kalbų mišiniu. Pliusas tas, kad bobutė gyvena prie pat amfiteatro ir buto vieni langai į Adrijos jūrą, kiti - į tą patį minėtą amfiteatrą. Žodžiu, vieta nuostabi. O butukas irgi visai jaukus, kambary, kur miegojom, visur prikabinėta bobutės jaunystės nuotraukų, kai ji amfiteatre operos arijas atliktinėdavo arba kai „rock star“ buvo. Taip pat yra toks balkonas - pusiau terasa, su vaizdu į jūra. Nuostabu žodžiu.



Kai pinigėliai jau buvo sumokėti ir pagaliau gavom raktą, numetėm lagaminus ir tašes ir išlekėm į miestuką pasivaikščiot. Miestas mažas, bet smagus ir jaukus, naktį gražiai apšviestas su jaukiom senamiesčio gatvelėm, kartkartėmis primenančiomis Vilnių ir senove dvelkiančia architektūra...






 
Sekmadienis, rugsėjo 23d.
Šiaip taip atsikėlusios, nuėjom pas bobutę kavos prašyti. Sunkiai, bet šiaip taip išaiškinom, kad mes norim "kofės s mlijekom" ir dar karšto vandens košei iš pakelio, pradėjom šnekėti. Bobutė pasirodė esanti labai įdomi asmenybė, inteligentiška ir labai mumis domėjosi, nors niekaip nesuprato, kaip mes čia tokios "senos" studentės ir dar netekėjusios, ir net ne ispanės!
Tai va, buvo smagu, o jeigu važiuosi į Pulą, turėk omeny bobutės adresą:)

Pučic Koviška
Škalierova 9
09967-36125
Pula



Vėliau teko atsisveikinti ir tepu tepu iki stoties, dar pakeliui stabtelint prie amfiteatro. Sunku net patikėt tokį grožį matant, kad nesapnuoji.
Autobusas į Zagrebą, kiek pasiderėjus su vairuotoju, mums kainavo 120 kunų (60Lt) plius po 7 kunas už kiekvieną lagaminą. Patik kelionė - 3 valandų trukmės, bet mes snaudėm ir prabudusios žiopsodavom į kalnus, tai mums visai neprailgo. Popiet buvom Zagrebo autobusų stoty. Čia vėl prireikė vietinių studentų pagalbos, kad paaiškintų, kaip nusigauti iki studentų bendrabučių "Cvjetno Naselje". Laimei, dauguma kroatų labai šilti žmonės ir labai labai stengiasi padėti.
Kad ir nuvažiavus prie barakų, kai nežinojom, kur eiti, priėjo keli vaikinai, užkalbino ir iškart pasakė "follow us". :D Aišku, buvom nuėjusios ne į tą pusę. Tada nuėjom prie tokios kaip ir budėtojo budelės kieme, kur budėtojo aišku nebuvo, visa info kroatų kalba, tai tiek vaikinai dar tokie malonūs buvo, kad paskambino ir paprašė to dieduko, jog ateitų.
Diedukas atėjęs nė bum bum angliškai, tai vel teko visom kalbom šnekėt, kol supratom, ko jis iš mūsų nori, ir kol jis suprato, ko norim mes. Vis dėl to po kiek laiko gavom kambario raktus ir išėjom ieškoti barako. Radus, laukė dar viena staigmena - gyvensime 6tame aukšte ir nėra lifto! Labai smagu buvo tįsti lagaminus viršun, galvojom, kad numirsim iš to juoko. O tada prasidėjo nuotykiai Zagrebe ir pirmosios kelionės, apie kurias kitą kartą... :)

Kas nustebino:
  • Kroatai neturi/nenaudoja virdulių - pas kiek buvom, nei pas nieką nemačiau. Tik tokie metaliniai puodeliai, kur jie verda kavą.
  • Jie visą laiką geria kava. Ir dar valgo visokias bulkas ir bandeles iš kioskų, kurie yra ant kiekvieno kampo, vadinasi "Pekarnica" ir dirbą visą parą.
  • Pas juos nėra normalių užvalkalų antklodei. Tiksliau, yra, bet kažkodėl barake, o ir pas bobutę, gavom tik paklodes, ant kurios reikia užsikloti pledą ir miegoti (kaip vasarą).
  • Iš mūsų visi juokėsi, kai paprašėm pakeisti kambarį į, kaip buvo žadėta, į tokį, kuris yra su mini virtuvėle. Kuchnia kuchnia, išskyrus porą barakų, visuose kituose barakuose absoliučiai jokių virtuvių, nei bendrų, nei jokių nėra. Užtat yra pigių studentų restoranų, kuriuose būna pusryčiai, pietūs ir vakarienė, todėl dauguma juose ir valgo. Vis dėlto, kambarį su virtuvėle išsireikalavom.
  • Virtuvėlė yra, bet kai nuėjom paprašyt, kad sutaisytų sulūžusias kėdes, iš kurų vinukai užpakaliukan lenda, tai tas "kėdžių meistras", kuris, beje, irgi nekalba angliškai, sakė, kad jei lovos nesulūžusios, sedėtume ant jų. Arba ant žemės!
  • Žiauriai juokingi senoviniai langai pas kroatus ir langinės/žaliuzės. 

Komentarų nėra: