Jei kada nors žiūrėjai serialą „Grei anatomija“, turbūt nesunkiai suprasi, apie ką čia aš. „My person“ tame seriale apibūdinamas kaip žmogus, kuriam turi skambinti daktarai, kai tu miršti. Kaip žmogus, kuriam, vieninteliam privalai/gali/turi/nori papasakoti, jog laukiesi ar sutikai tekėti. Kaip žmogus, kuriam esant šalia, tu „ramiai“ nualptum, nes žinotum, jog tavimi tikrai bus pasirūpinta.
Prieš kokią savaitę pasijutau, kaip dar niekad nesijaučiau. Supratau, kad baisiausias dalykas - tai ne galvos ir ne danties skausmas, kas iki šiol man atrodydavo nepakeliama. Kai man pradėjo trūkti oro, kai jaučiausi lyg visi mano plaučiai - alveolės dydžio, o didžiausia kančia tapo ne tik kalbėti, praustis, valgyti, bet ir miegoti, tada...
tada sužinojau, kas yra „my person“.
Iš tiesų - jie visad buvo du.Mama, močiutė.
Močiutei mirus, tik mama.
Dabar dar ir V. Turbūt.
Tai žmogus, kuris neironizuos, kai tau negerai. Nenusimes rūpesčio leptelėdamas „negąsdink manęs, eik pas daktarą“. Tai žmogus, kuris skambins tau ir klaus, kaip jautiesi; ar nuvažiavai į Vilnių; ar grįžai namo vėlų vakarą. Tai žmogus, kuris tavęs pirmas pasiges. Ir ne dėl to, kad tai - tavo kambariokas.
Tai žmogus, kuriam skambintum uždarytas į areštinę, ir būtum tikras, kad kam turi būt pranešta - bus pranešta, kas reikia padaryti - bus padaryta.
Tai žmogus, kuris priims tave sužalotą. Kuriam prisipažinsi, jog prišlapinai savo apatinius, ar kad bandei nusižudyti. Tai žmogus, prie kurio nebus gėda verkti.
Pakankamai sunku apibūdinti šį žmogų, bet tokį sutikęs tu žinai. Tai jis.
Ir kartais labai norisi, jog artimiausi draugai būtų tais žmonėmis. Arba vaikinas, brolis. Nes juk kiekvieno gyvenime yra kokie 5 žmonės, apie kuriuos visada pagalvojama. Per Kalėdas. Per žemės drebėjimus. Maldoje. Ar ne?
my persons.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą