Visada vadovaujuosi posakiu: jei gali nerašyti - nerašyk. Galbūt todėl paskutiniu metu buvau trupučiuką dingusi iš šios „blogerių“ aplinkos. Skaičiau draugų ir šiaip įdomių žmonių tinklaraščius, komentavau juos, bet pati neparašiau nė vieno įrašo ir net minties nebuvo, kad gal reiktų parašyt.
Tiesiog gyvenau vasara. Visokios kelionės po Lietuvą, knygos, gamta, V, namai. Maži džiaugsmeliai, kuriuos iš dalies norisi pasilikti sau, o iš kitos pusės - na negi rašysi į blog'ą tokius „mažus“ dalykus... Pirmą kartą aplankytus miestus; dar vieną kelionę į Berčiūnus ir maudynes Sanžilėje; tobulą vietą Senvagėje, kur nelyja lietus; smėlio pilį, kurios nestačiau nuo vaikystės; hamake skaitomą knygą ar picos kepimą pirmąkart. Pirmą medūzą mano gyvenime.
Ir prabėgo taip laikas nerūpestingai, ir dabar sunku vėl įsivažiuoti į tą aktyvų režimą, kai vienas darbas veja kitą ir, nupūtus dulkeles, vėl visur tampausi darbo kalendorių.
Šįmet universitete turėsiu 3 erasmus studentus iš Italijos, Portugalijos ir Turkijos, o prieš tai dar savanoriausiu Eurobasket2011 Panevėžyje. Nesu didžiulė krepšinio gerbėja, tačiau visada įdomu išbandyti kažką naujo, apžiūrėti krepšininkus ir VIP iš arti, juo labiau - kai visa tai vyksta tavo mieste.
Rudenėja. Ir tokia nostalgija. Norisi aplankyti medį, nueit į Berčiūnus. Norisi sukabinėti atgal nukritusius medžių lapus, bet tuo pačiu kaip gražu, kai tie lapai krinta... Ir aš myliu jūrą. Ežerus mažiau... O poryt katinėlės gimtadienis. 12.
Kiek metų gyvena katės?
1 komentaras:
O juk tie „maži džiaugsmeliai“ labai svarbūs iš tiesų :)
Rašyti komentarą